Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Pamenu, kartą buvau čia prieš daug metų ir žiūrėjau, kaip Jakobas su Keite vaikosi tuos šviečiančius vabalus, – tarė Eframas. – Gaudė juos į ąsotį.

Vyskupas nusijuokė:

– Jakobas aiškino gaminsiąs amišų prožektorių. Ar gauni žinių iš Jakobo?

– Ne, ir nenoriu, kad būtų kitaip, – tyliai atsiliepė Aronas.

Eframas papurtė galvą.

– Jis buvo atskirtas nuo bažnyčios, Aronai. Bet ne nuo tavo gyvenimo.

– Man tie dalykai nesiskiria.

– Žinai, štai šito tikrai negaliu suprasti. Nes atlaidumas yra pati svarbiausioji taisyklė.

Aronas pažvelgė tiesiai vyskupui į akis.

– Ar atėjai čionai kalbėti apie Jakobą?

– Ką gi, tikriausiai ne, – sutiko Eframas. – Po to, kai šįryt buvai pas mane, Elamai, susitikau su Džonu Cimermanu ir Martinu Lapu. Abiejų nuomone, jeigu policija praleido čia visą dieną, tai, matyt, Keitę laiko įtariamąja. Be abejo, viskas priklausys nuo kūdikio, ar jis gimė gyvas. Jeigu taip, Keitę apkaltins dėl jo mirties.

Eframas, suraukęs kaktą, žvelgė į Aroną.

– Jie siūlė vis dėlto pasitarti su advokatu, kad nebūtum užkluptas netikėtai.

– Mano Keitei nereikia advokato.

– Ir aš to tikiuosi, – pritarė vyskupas. – Bet jeigu prireiktų, bendruomenė ją palaikys.

Padvejojęs pridūrė:

– Tikriausiai supranti, kad kol kas jai reikės šiek tiek atsitraukti.

Elamas pakėlė galvą.

– Tik atsitraukti nuo bendruomenės? Ji nebus atskirta?

– Aišku, reikės pasikalbėti su Samueliu, o tada pagalvosiu, – Eframas padėjo ranką Aronui ant peties. – Ne pirmas kartas, kai jaunuolių pora nesulaukia vestuvių dienos vakaro. Žinoma, labai liūdna, kad kūdikis mirė. Tačiau širdgėla gali sutvirtinti santuoką ne prasčiau negu laimė. O dėl kito kaltinimo Keitei – juk niekas iš mūsų tuo netiki.

Aronas pasisuko išsivaduodamas iš vyskupo rankos.

– Dėkoju tau. Bet mes Keitei advokato nesamdysime ir į anglų teismus neisime. Tai ne mūsų kelias.

– Aronai, kas verčia tave visada nubrėžti ribą ir reikalauti, kad žmonės ją peržengtų? – atsiduso Eframas. – Štai šitai yra ne mūsų kelias.

– Prašau man atleisti, bet turiu darbo.

Linktelėjęs vyskupui ir tėvui, Aronas nužingsniavo į tvarto pusę.

Du vyresnieji tylėdami žiūrėjo jam pavymui.

– Kadaise jau esi taip su juo kalbėjęs, – pasakė Elamas Fišeris.

Vyskupas liūdnai šyptelėjo:

– Ja . Ir tą kartą šnekėjau lyg su akmenine siena.

Keitė sapnavo krintanti. Tiesiai iš dangaus, tarsi paukštis lūžusiu sparnu, o žemė veržėsi aukštyn jos pasitikti. Širdis įstrigo gerklėje, slopindama klyksmą, ir tik pačią paskutinę akimirką Keitė suvokė taikanti į tvartą, laukus, į savo namus. Užsimerkė prieš pat smūgį, nuo kurio vaizdas pažiro smulkiausiomis šukėmis lyg stiklinis, tad apsidairius jai viskas pasirodė nepažįstama.

Mirksėdama tamsoje, Keitė pamėgino atsisėsti lovoje. Iš jos kūno lyg šaknys vijosi laidai ir plastikiniai vamzdeliai. Pilvas atrodė minkštas, rankos ir kojos sunkios.

Mėnulis aštriu kableliu kirto dangų ir žiupsnį žvaigždžių. Keitės rankos nušliaužė po antklode ant pilvo ir sustingo. „Ich hab ken Kind kaht“, – sušnibždėjo ji. Aš negimdžiau jokio kūdikio.

Ant antklodės supapsėjo ašaros. „Ich hab ken Kind kaht. Ich hab ken Kind kaht“, – ji nesiliovė murmėjusi, kol tie žodžiai tarsi angelo lopšinė galų gale pasruvo jos gyslomis.

Fakso aparatas Lizės namuose pyptelėjo tuoj pat po vidurnakčio, jai darbuojantis ant bėgimo takelio. Adrenalinas vis tiek neleido užmigti, tad jautėsi puikiai pasiruošusi pratyboms, kurios nuvargintų tiek, kad pavyktų kelias valandas nusnūsti. Ji išjungė treniruoklį, nužingsniavo prie fakso ir visa prakaituota laukė, kol ims vyniotis popieriaus lapai. Pasirodžius teismo medicinos laboratorijos pavadinimui, jos pulsas šoktelėjo.

Ji skaitė paskirus žodžius, tačiau po truputį, keldama šurmulį mintyse, ryškėjo bendra prasmė.

Vyriškosios lyties, 32 savaičių. 39,2 cm nuo viršugalvio iki kulno, 26 cm nuo viršugalvio iki užpakalio. Hidrostatinis tyrimas... plaučių alveolės išsiplėtusios... spalva nuo rausvų taškelių iki tamsiai raudonos... kairysis ir dešinysis plautis plūduriavo... leidžia atmesti dalinę ir nenormalią aeraciją. Vidurinėje ausyje rasta oro. Nubrozdinimas ant viršutinės lūpos; medvilnės pluoštas ant dantenų.

„Viešpatie Dieve“, – suvirpėjusi pratarė Lizė. Jai jau buvo pasitaikę keli žudikai – vyras, nudūręs bakalėjos parduotuvės savininką dėl „Camel“ pakelio; vaikinas, prievartaudavęs koledžo studentes ir palikdavęs jas nukraujuoti bendrabutyje ant grindų; buvo ir vyro mušama moteris, jam miegančiam šūviu ištaškiusi veidą. Visi šie žmonės Lizei atrodė turį kažką bendra, ji jautė, tartum atvėrusi juos kaip tas rusiškas tuščiavidures lėles, ten giliai, pačioje šerdyje, būtum radusi karštą, rūkstančią žariją.

Visa tai niekaip nederėjo su šita amišų mergina.

Lizė išsinėrė iš sportinių drabužių ir pasuko į vonios kambarį. Netrukus tos merginos laisvė bus suvaržyta, nuskambės oficialus kaltinimas, ji išgirs savo teises, bet Lizė norėjo dar prieš visa tai pažvelgti jai į akis ir įžiūrėti, kas glūdi jos viduje.

Lizei įžengus į palatą, buvo ketvirta valanda ryto, bet Keitė gulėjo viena ir nemiegojo. Išplėtusi žydras akis, ji stebėdamasi atsisuko į detektyvę:

– Sveiki.

Lizė nusišypsojo ir atsisėdo greta lovos.

– Kaip jautiesi?

– Jau geriau, – tyliai atsiliepė Keitė. – Stipriau.

Žvilgtelėjusi žemyn, ant antklodės Lizė pamatė Keitės ką tik skaitytą Bibliją.

– Tai Samuelis man ją atnešė, – paaiškino mergina sutrikusi, nes ta moteris suraukė kaktą. – Ar čia šitai neleidžiama?

– Ak, leidžiama, be abejo, – tarė Lizė. Ji pajuto, kad įkalčių bokštas, jos rūpestingai ręstas paskutines dvidešimt keturias valandas, dabar susiūbavo: ji – amišė . Ar visą tą statinį galėtų sugriauti viena vienintelė priežastis, vienas akivaizdus neatitikimas?

– Keite, ar gydytoja sakė, kas tau nutiko?

Keitė pakėlė akis. Įdėjo pirštą į Bibliją, tada, sušiurenusi puslapiais, užvertė knygą ir linktelėjo.

– Kai susitikome vakar, sakei man, kad negimdei kūdikio, – Lizė giliai atsikvėpė. – Vis galvoju, kodėl tu taip kalbėjai.

– Nes negimdžiau kūdikio.

Lizė netikėdama papurtė galvą.

– Kodėl tada kraujuoji?

Tirštas raudonis pasklido aukštyn nuo Keitės pižamos kaklo.

– Tai mano dienos, – tarė ji minkštai. Stengdamasi susitvardyti, nusuko žvilgsnį į šalį. – Detektyve, esu iš „paprastųjų“, bet nesu kvaila. Negi manote, kad nesusigaudyčiau, jog pagimdžiau kūdikį?

Atsakymas nuskambėjo taip atvirai ir nuoširdžiai, kad Lizė mintyse žingtelėjo atgal. Ką aš darau blogai? Jai teko apklausinėti šimtus žmonių, šimtus melagių – tačiau, kiek siekė atmintis, tik Keitė Fišer sugebėjo ją suerzinti. Lizė pažvelgė pro langą, į raudonai švytintį horizontą ir suprato, kas čia kitaip. Jokios vaidybos. Keitė Fišer buvo visiškai įsitikinusi tuo, ką sako.

Lizė atsikrenkštė rengdamasi pulti iš kitos pusės.

– Keite, dar noriu paklausti kai kurių keblių dalykų... Ar esi turėjusi lytinių santykių?

Nežinia, ar tai dar buvo įmanoma, bet Keitės skruostai užkaito dar ryškiau.

– Ne.

– Ar tavo šviesiaplaukis draugas atsakys man taip pat?

– Eikite ir paklauskite, – atšovė Keitė.