Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Ir aš jos pasiilgau.

Jakobas uždėjo ranką jai ant pečių ir „nuvairavo“ per minią.

– Man regis, tu paaugusi per visą pėdą.

Nuvedė seserį į aikštę prie mažo mėlyno automobiliuko. Keitė sustojo ir įsmeigė žvilgsnį į tą daiktą.

– Jis mano, – švelniai tarė Jakobas. – Keite, ko gi tu tikėjaisi?

Tiesą sakant, ji nieko nesitikėjo. Gal tik įsivaizdavo, kaip jos taip mylimas brolis, nusigręžęs nuo jų religijos, kad galėtų studijuoti koledže, gyvena tokį patį gyvenimą, kokį paliko... tik kažkur kitur, ne Ist Paradaise. Visa šitai – keisti drabužiai, mažutė mašina – jai tarsi liudijo, kad galbūt tėvas nuo pat pradžių neklydo manydamas, jog Jakobas negali toliau mokytis ir vis dėlto širdyje likti „paprastuoju“.

Jakobas atidarė jai dureles, paskui įsėdo pats.

– Kur, tėvo nuomone, šiandien išvažiavai?

Ta diena, kai Jakobas buvo atskirtas nuo amišų bažnyčios, griežtajam tėvui tapo jo mirties diena. Aronas Fišeris nebūtų pritaręs Keitės kelionei pas Jakobą, lygiai kaip ir motinos laiškams, kuriuos ji rašė ir slapta įduodavo Keitei išsiųsti.

– Pas tetą Ledą.

– Puikiai sugalvota. Jis nė už ką nekalbės su ja nors truputėlį ilgiau, taigi nespės išsiaiškinti, kad tai melas, – Jakobas sausai šyptelėjo. – Ko gero, mes, atstumtieji, turime laikytis drauge.

Keitė susidėjo rankas į skreitą.

– Ar buvo verta? – tyliai paklausė ji. – Ar koledžas – tai visa, ko norėjai?

Jakobas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Koledžas nėra viskas, nes gyveni ne vien koledže.

– Juk žinai – galėtum grįžti. Galėtum grįžti bet kada ir atlikti išpažintį.

– Galėčiau, bet negrįšiu.

Keitė paniuro, o Jakobas, ištiesęs ranką, timptelėjo ilgus jos kapp1 raištelius.

– Ei, aš vis dar esu tas pats, kuris įstūmė tave į tvenkinį, kai ėjome žvejoti. Kuris įkišo varlę tau į lovą.

Keitė nusišypsojo.

– Gerai pagalvojus atrodo, kad neprieštaraučiau, jei kartais sumanytum pasikeisti.

– Štai dabar girdžiu savo sesutę kalbant, – nusijuokė Jakobas. – Čia tau šį tą turiu.

Ištiesęs ranką, ant galinės sėdynės jis surado ryšulį, apsuktą sviestiniu popierium ir surištą raudonu kaspinu.

– Noriu, kad suprastum mane teisingai. Mano akimis, kai čia atvažiuoji, šis laikas tau turi būti lyg šventė. Atokvėpis. Galbūt tada tau neteks rinktis taip, kaip man – viską arba nieko.

Jakobas žiūrėjo, kaip jos pirštai atriša mazgą ir išvynioja ryšulį, kuriame randa minkštų blauzdinių porą, ryškiai geltonus marškinėlius ir medvilninį įvairiausiomis gėlėmis siuvinėtą megztuką.

– Ak, – pratarė nejučia susižavėjusi Keitė. Perbraukė pirštais dailiai sumegztą palaidinės apykaklę. – Bet aš...

– Kol esi čia. Vaikščiojant įprastais drabužiais, tau bus dar sunkiau. Apsivilkusi šituos... na, Keite, juk niekas ir nesužinos. Pamaniau, kad būdama pas mane gal gali šiek tiek ir apsimesti. Būk tokia kaip aš. Tik čia.

Jis apvertė kita puse skydelį nuo saulės, ir prieš Keitę atsirado mažas veidrodėlis; tada pakėlė megztinį, kad ji pamatytų jo atspindį greta savęs.

Keitė nuraudo.

– Jakobai, jis gražus.

Net ir Jakobas pasijuto priblokštas, kad pakako vos vieno nedrąsaus pokyčio ir jo sesuo, regis, tapo jau kitokia, panašesnė į tuos žmones, nuo kurių jis per visą vaikystę laikėsi kuo toliau.

– Taip, – tarė jis, – tu tikrai graži.

Pakeliui į ligoninę Lizė iš automobilio paskambino į apygardos prokuroro biurą.

– Džordžas Kalahanas, – atsiliepė šiurkštus balsas.

– Jūs tik pamanykite! Užtikau patį viršiausiąjį bosą. Kur tavo sekretorė?

Pažinęs jos balsą, Džordžas nusijuokė.

– Nežinau, Lize. Matyt, kažkur paspruko. Gal nori ateiti ir padirbėti už ją?

– Negaliu, aš labai užsiėmusi, turiu suiminėti žmones, kad apygardos prokurorui nepritrūktų kaltinamųjų.

– Ak, tikrai privalau tau už tai padėkoti. Toks nedidelis nuosavas aprūpinimo kanalas, kad neprarasčiau darbo.

– Na, kol kas dar neprarasi: amišų tvarte radome negyvą naujagimį, ir reikalai vis labiau komplikuojasi. Dabar esu pakeliui į ligoninę pas galimą įtariamąją, bet norėjau tau pranešti, kad, ko gero, pačiu artimiausiu metu turėsi pareikšti kaltinimą.

– Kokio amžiaus ir kur rastas? – Džordžas tapo labai dalykiškas.

– Kelių valandų, naujagimis. Gulėjo po gūnių krūva, – atsiliepė Lizė. – Bet, pasak visų, su kuriais kalbėjome, niekas ten neseniai negimdė.

– Kūdikis gimė negyvas?

– Eksperto nuomone, gyvas.

– Tada motina tikriausiai bus jį pagimdžiusi ir pabėgusi, – nusprendė Džordžas. – Sakei, kad turi siūlo galą?

Lizė sudvejojo.

– Džordžai, galbūt nuskambės labai kvailai, bet tame ūkyje gyvenanti aštuoniolikmetė amišų mergina, atkakliai kartojanti, kad nebuvo nėščia, kaip tik dabar atsidūrė ligoninėje dėl vaginalinio kraujavimo.

Stojo visiška tyla.

– Lize, kada paskutinį kartą tau teko suimti ką nors iš amišų už nusikaltimą?

– Žinau, bet fiziniai įkalčiai verčia galvoti apie ją.

– Vadinasi, turi įrodymų?

– Na, dar neturiu...

– Tai surask, – griežtai tarė Džordžas. – O tada skambink man.

Gydytojas stovėjo prie apžiūros stalo ir aiškino ką tik pasirodžiusiai akušerei ginekologei, kas jos laukia priėmimo skyriuje.

– Primena gimdos atoniją ir nepasišalinusias po gimdymo liekanas, – tarė akušerė, žvilgtelėjusi į ligos istoriją.

– Dabar apžiūrėsiu, tada gabensime į operacinę išvalyti gimdos. Kokia kūdikio būklė?

Priėmimo skyriaus gydytojas prakalbo tyliau:

– Pasak ją atgabenusių greitosios pagalbos vyrukų, kūdikis neišgyveno.

Akušerė linktelėjo ir dingo už širmos, kur tebegulėjo Keitė Fišer.

Lizė, jau anksčiau įsitaisiusi prie neišvaizdžių plastikinių kėdžių krūvos, kad galėtų visus stebėti, dabar pakilo. Jeigu Džordžui reikia įrodymų, ji jų gaus. Padėkojo Dievui, kad detektyvai dirba be uniformų – nė vienam uniformuotam pareigūnui nebūtų nė menkiausių šansų išgauti iš gydytojo konfidencialios informacijos be teismo orderio – ir priėjo prie gydytojo.

– Atsiprašau, – tarė ji, slėpdama rankas marškinių klostėse, – gal žinote, kaip laikosi Keitė Fišer?

Gydytojas pakėlė galvą.

– O jūs esate...

– Buvau namuose, kai ji ėmė kraujuoti, – Lizė nemelavo, juk iš tiesų taip ir buvo. – Tik norėjau sužinoti, ar ji pasveiks.

Gydytojas, suraukęs kaktą, linktelėjo.

– Manau, kad viskas susitvarkys. Tačiau jai būtų buvę kur kas saugiau, jeigu kūdikio gimdyti būtų atvykusi į ligoninę.

– Daktare, – šypsodamasi atsiliepė Lizė, – negaliu jums apsakyti, ką man reiškia šitai iš jūsų išgirsti.

Leda stumtelėjo duris į dukterėčios palatą. Keitė nejudėdama miegojo aukščiau pakeltoje lovoje. Kamputyje nejudėdama tyliai sėdėjo Sara. Pamačiusi įeinant seserį, puolė jai į glėbį.

– Dieve, kaip gerai, kad atėjai, – verkė ji, tvirtai apkabinusi Ledą.

Ši žvilgtelėjo žemyn į Saros viršugalvį. Daugelį metų skiriant plaukus per vidurį, standžiai sukant ir prismeigiant tiesiu smeigtuku kartu su kapp , ten radosi kasmet vis platėjanti vaga, rausva ir pažeidžiama it naujagimio galvutė. Leda pabučiavo tą išplikusį ruožą, tada atsitraukė.