Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Vakar rytą matei tą kūdikį, – tarė Lizė net prikimusi iš susierzinimo. – Kaip jis ten atsirado?

– Visiškai neįsivaizduoju.

– Tiesa, – Lizė pasitrynė smilkinius. – Juk jis ne tavo.

Keitės veidą nutvieskė plati šypsena.

– Kaip tik šitai ir stengiausi jums išaiškinti.

– Ji tik įtariamoji, – tarė Lizė žiūrėdama, kaip Džordžas, pasmeigęs šakute, susikemša į burną krūvą keptų bulvių. Jie susitiko pusiaukelėje tarp apygardos prokuroro biuro ir Ist Paradaiso, užkandinėje, turinčioje, Lizės akimis, vienintelį skiriamąjį požymį – meniu, siūlantį tik tokius valgius, kurie garantuoja dvigubai didesnį cholesterolio kiekį organizme.

– Jeigu šitaip valgysi, nuo širdies smūgio tikrai neišsisuksi, – raukydamasi tarė Lizė.

Džordžas numojo ranka į jos susirūpinimą.

– Sulig pirmaisiais aritmijos požymiais paprašysiu Dievo atidėti bylos svarstymą.

Atsilaužusi mažutį bandelės gabaliuką, Lizė žvilgtelėjo į savo užrašus:

– Taigi, turime kruvinus naktinius marškinius, jos dydžio pėdos atspaudą, gydytojo išvadą apie būklę po pirmojo gimdymo, eksperto teiginį, kad kūdikis įkvėpė oro, be to, jos kraujas atitinka ant kūdikio odos rastą kraują, – tai tarusi, ji įsidėjo kąsnelį į burną. – Statyčiau penkis šimtus žalių, kad DNR tyrimas taip pat parodys jos ryšį su kūdikiu.

Džordžas nusišluostė lūpas servetėle.

– Medžiaga rimta, Lize, bet nesu tikras, kad jos jau pakanka netyčinei žmogžudystei.

– Dar paklausyk, toliau bus įdomiau, – tarė Lizė. – Ekspertas ant kūdikio lūpų rado nubrozdinimų, o ant dantenų ir gerklėje – audinio pluošto.

– Kokio audinio?

– Tas pluoštas atitinka marškinius, į kuriuos kūdikis buvo suvyniotas. Ekspertas mano, kad šie du radiniai liudija uždusinimą.

– Uždusinimą? Lize, juk čia ne kokia mergiotė iš Džersio, kuri gimdo prekybos centro tualete ir toliau vaikšto po parduotuves. Lažinuosi, kad amišai nežudo net musių.

– Pernai nuskambėjome per visą šalį, nes du amišų vyrukai pardavinėjo kokainą, – atkirto Lizė. – Ką tada „60 minučių“ pasakys apie nužudymą?

Džordžo akyse ji pamatė blykstelint kibirkštėlę – jis svarstė, ką jam pačiam reikštų, jei iškeltų kaltinimą amišų merginai ir tai virstų garsia nužudymo byla.

– Amišų tvarte – negyvas kūdikis, o amišų mergelė ką tik pagimdžiusi, – minkštai tarė Lizė. – Išvadą, Džordžai, daryk pats. Juk ne man šito reikėjo, bet net ir aš suprantu, kad turime pateikti jai kaltinimą, ir daryti tai reikia itin greitai. Šiandien ją išleidžia iš ligoninės.

Džordžas rūpestingai supjaustė neplaktą kiaušinienę kąsnio kvadratėliais, paskui, nė vieno nesuvalgęs, padėjo šakutę ir peilį ant lėkštės krašto.

– Jei įrodytume uždusinimą, tada galėtume kaltinti pirmojo laipsnio žmogžudyste. Tai sąmoningas, iš anksto apgalvotas ir tyčinis veiksmas. Ji nuslėpė nėštumą, pagimdė kūdikį ir atsikratė jo, – Džordžas pakėlė akis. – Ar apklausei ją?

– Taip.

– Ir ką?

Lizė vyptelėjo.

– Ji ir toliau mano kūdikio negimdžiusi.

– Ką, po velnių, tai galėtų reikšti?

– Ji laikosi įsikibusi savo istorijos.

Džordžas susiraukė:

– Ar ji tau nepasirodė pamišusi?

Pamišimas juridiniu požiūriu ir šnekamojoje kalboje – labai skirtingi dalykai, bet Lizei pasirodė, kad Džordžui tie skirtumai dabar nerūpi.

– Ji atrodo kaip mergina iš kaimynų kiemo. Tokia, kuri vietoj populiaraus romano skaito Bibliją.

– Tada aišku, – atsiduso Džordžas. – Tegu keliauja į teismą.

Sara Fišer tvarkingai prisegė dukteriai kapp .

– Na štai. Dabar esi pasiruošusi.

Keitė prisėdo ant lovos, laukdama pasirodant savanorio sanitaro su kėde ant ratukų, kuris turėjo nuvežti ją į vestibiulį. Gydytojas išrašė ją vos prieš kelias minutes, davęs motinai šiek tiek vaistų, jei Keitei dar skaudėtų. Pasisukusi ji sukryžiavo rankas ant pilvo.

Teta Leda apkabino ją per pečius.

– Galėtum pagyventi pas mane, jeigu dar nesi pasirengusi važiuoti namo.

Keitė papurtė galvą.

– Denke . Bet man verčiau grįžti. Aš noriu grįžti, – ji švelniai nusišypsojo. – Žinau, kad tai nelabai prasminga.

Leda suspaudė jai pečius.

– Tikriausiai man labiau nei kuriam kitam tai atrodo prasminga.

Durys atsilapojo, Keitė pašoko skubėdama kuo greičiau eiti. Bet vietoj turinčio pasirodyti jauno savanorio įžengė du uniformuoti policininkai. Sara žingtelėjo atgal ir atsidūrė greta Ledos ir Keitės – mažutis persigandęs būrys.

– Keitė Fišer?

Ji jautė, kaip po sijonais jai virpa keliai.

– Tai aš.

Vienas policininkas švelniai paėmė ją už rankos virš alkūnės.

– Turime orderį jus suimti. Esate kaltinama nužudžiusi kūdikį, rastą jūsų tėvo tvarte.

Antrasis policininkas priėjęs atsistojo iš kito šono. Keitė sutrikusi pažvelgė jam per petį, mėgindama pagauti motinos akis.

– Turite teisę tylėti. Visa, ką pasakysite, gali būti ir bus panaudota prieš jus teisme. Turite teisę būti atstovaujama advokato...

– Ne! – suklykė Sara, puldama prie dukters, kurią policininkai jau vedė pro duris. Bėgo jiems iš paskos, nepaisydama smalsiai žiūrinčių darbuotojų ir jos sesers šauksmų.

Leda galų gale pasivijo Sarą prie ligoninės durų. Keitė verkė, tiesė rankas į motiną, bet vienas iš policininkų uždėjo delną jai ant kapp ir įstūmė į policijos automobilį.

– Ponia, mus rasite apygardos teisme, – mandagiai pasakė jis Sarai ir atsisėdo automobilio priekyje.

Jam nuvažiavus, Leda apglėbė seserį.

– Jie atėmė mano kūdikį, – raudojo Sara. – Jie atėmė mano kūdikį.

Leda žinojo, kaip nejauku Sarai važiuoti jos automobiliu, tačiau reikėjo atsižvelgti į ypatingas aplinkybes. Važiuoti su žmogum, kuriam skirtas bann , buvo kur kas menkesnis nusižengimas negu atsidurti teisme, kur tavo duktė bus apkaltinta žmogžudyste – šitai Saros laukė jau labai greitai.

– Lauk čia ir niekur neik, – paliepė Leda, sustodama prie savo namo. – Tik pasiimsiu Frenką.

Ji paliko Sarą sėdėti keleivio vietoje ir nubėgo į namą.

Frenkas svetainėje žiūrėjo kartojamą komišką serialą. Vos pažvelgęs į žmoną, pašoko nuo krėslo ir stvėrė ją už rankų.

– Kas tau nutiko?

– Ne man, Keitei. Ją išvežė į apygardos teismą. Kaltina žmogžudyste, – Leda ištarė šitą žodį ir netekusi jėgų susmuko vyro glėbyje, nes Saros akivaizdoje stengėsi laikytis iš paskutiniųjų. – Eframas Štolcfusas iš amišų verslininkų surinko dvidešimt tūkstančių dolerių Keitei ginti teisme, bet Aronas nesutinka imti nė skatiko.

– Mieloji, jai bus skirtas visuomeninis advokatas.

– Ne, Aronas įsivaizduoja, kad ji atsuks kitą skruostą. O Keitė, žinodama, kaip jis pasielgė su Jakobu, neprieštaraus, – Leda įsikniaubė vyrui į marškinius. – Šitaip bus blogai. Ji nieko nepadarė, bet sės į kalėjimą.

– Prisimink Dovydą ir Galijotą, – atsiliepė Frenkas, nykščiu šluostydamas jai ašaras. – Kur Sara?

– Laukia automobilyje.

Frenkas apglėbė ją per juosmenį.

– Tada eime.

Jiems išėjus, po akimirkos į svetainę įžengė Elė, apsivilkusi sportiniais šortais ir berankove palaidine. Ledai grįžus, ji, rengdamasi pabėgioti, gretimoje drabužinėje rišosi sportbačius ir girdėjo viską iki paskutinio žodžio. Bejausmiu veidu Elė žengė prie svetainės lango ir žvelgė į Ledos automobilį, kol jis dingo tolumoje.