Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Advokatė, – pasufleravo ji. – Džiaugiuosi susitikusi.

– Advokatė? – Rebeka net aiktelėjo išgirdusi tą žodį, tarytum Elė būtų riebiai nusikeikusi, o ne nurodžiusi savo profesiją. – Kokių tau kyla reikalų su advokate?

Tuo metu moterys jau palengva rikiavosi ir žengė į namus. Pirmos ėjo jaunos ir netekėjusios, tačiau tarp jų atsidūrusi Elė aiškiai visus trikdė.

– Jos nežino, ką su jumis daryti, – paaiškino Keitė. – Esate viešnia, tad turėtumėt eiti paskui eisenos vadovę. Bet jūs nekrikštyta.

– Na, palengvinsiu visiems šitą uždavinį, – Elė ryžtingai atsistojo tarp Keitės ir Rebekos. – Štai taip.

Vyresnė moteris, nepatenkinta, kad bendruomenei nepriklausantis žmogus atsidūrė pačiame procesijos priekyje, susiraukė ir pagrasė Elei pirštu.

– Nesijaudinkite, – murmtelėjo Elė. – Žmonės kuria taisykles, kad galėtų jas laužyti.

Atsisukusi pamatė, kad Keitės žvilgsnis labai rimtas.

– Čia taip nėra, – pasakė ji.

Tik pradėjusi nuolat lankyti Jakobą, ji suprato, kaip velnias gali sugundyti žmones. Liuciferiui, turinčiam tokių dalykų kaip kompaktinių diskų grotuvas ar „Levi’s 501“, tai labai lengva. Ne, ji nemanė, kad brolis puolęs – tiesiog staiga aiškiai suprato, kaip vienas iš dangaus krintantis arkangelas gali, ištiesęs ranką, truktelti kitą, paskui dar vieną, ir dar, ir dar vieną.

Kartą, kai ji jau buvo penkiolikos, Jakobas pranešė turįs jai staigmeną. Atvežė į geležinkelio stotį drabužių, kad ji apsivilktų, palaukė, kol ji persirengė moterų tualete, ir nusivedė į automobilių stovėjimo aikštelę. Tačiau, užuot ėjęs prie savojo automobilio, pasuko prie didelio mikroautobuso, kuriame grūdosi visas būrys koledžo moksleivių.

– Ei, Džeikai, – nuleidęs lango stiklą, šūktelėjo vienas iš vaikinų, – kodėl nesakei, kad tavo sesuo kaip reikiant karšta?

Keitė net nesusimąsčiusi paplekšnojo sau per megztuką. Na, gal ir šilta... Jos mintis nutraukė Jakobas.

– Jai tik penkiolika, – tvirtai pareiškė jis.

– Šviežutė! – riktelėjo kita mergina. Paskui trūktelėjo atgal tą vaikiną ir įsisiurbė jam į lūpas.

Keitei dar niekada neteko būti taip arti žmonių, kurie viešai bučiuotųsi. Ji spoksojo, kol Jakobas timptelėjo už rankos. Jis įlipo į automobilį ir pastūmėjo į šalį buvusius viduje, kad atsirastų vietos seseriai. Čia pat pažėrė ištisą virtinę vardų, kuriuos ji užmiršo vos pamėginusi įsidėmėti. Automobilis pajudėjo visas virpėdamas nuo galingo ritmo, kurį iš magnetofono skleidė „Stounų“ 7 įrašas ir galinėje sėdynėje besiglamžančios porelės.

Šiek tiek vėliau mašina įsuko į stovėjimo aikštelę, ir Keitė, pakėlusi galvą, išvydo kalną, o jo papėdėje – namelį slidininkams.

– Nustebai? – paklausė Jakobas. – Ką apie tai manai?

Keitė nurijo gumulą gerklėje.

– Manau, kad turėsiu vargo aiškindama mamai ir tėčiui, kaip susilaužiau koją.

– Nesusilaužysi. Aš tave išmokysiu.

Ir ėmėsi mokyti – maždaug dešimt minučių. Paskui paliko Keitę ant naujokų šlaito, kur klegėjo slidinėti besimokančių septynmečių būrys, o pats su koledžo draugais nuskubėjo į kalno viršūnę. Surėmusi slides trikampiu, Keitė plūgu nučiuožė nuo nestačios kalvelės, tada keltuvas ją užkėlė aukštyn, ir viskas vėl kartojosi. Apačioje, delnu prisidengdama nuo ryškios šviesos, ji akimis kaskart vis ieškojo Jakobo, tačiau šis nesirodė. Pasaulis aplinkui atrodė nepažįstamas – glotnus ir baltas, pribarstytas žmonių lyg taškelių, kurie čiuoždavo pro ją aplenkdami plačiu lanku. Štai taip būna, svarstė ji, kai žmogui skiriamas amžinas bann. Netenki visų, kurie tau svarbūs, lieki visiškai viena.

Keitė žvilgtelėjo į keltuvą. Aišku, nebent sugebėtum padaryti tai, ką padarė Jakobas – tapti visiškai kitokia. Ji nesuvokė, kaip jam pavyko pasikeisti šitaip sklandžiai, tartum niekada ir nebūtų gyvenęs visai kitaip ir kitur.

Tartum tik tas naujasis gyvenimas ir būtų svarbus.

Staiga ji pajuto užplūstant pyktį, kad abiem su mama tenka didžiausiomis pastangomis saugoti Jakobą širdyje, o jis smaginasi gerdamas alų ir šauniai slidinėdamas nuo kalnų. Ji nusitraukė nuo kojų slides ir, palikusi jas sniege, nužygiavo atgal prie namelio.

Keitė nežinojo, kiek laiko ji prasėdėjo įsmeigusi žvilgsnį į langą. Saulė jau buvo nusiritusi gerokai žemiau, kai pagaliau vidun įvirto Jakobas, glėbyje nešdamas jos slides.

– Himmel, Keite, – sušuko jis, prisiminęs gimtąją vokiečių kalbą, – nenumesk slidžių šitaip kur pakliūva. Ar žinai, kiek jos kainuotų, jeigu dingtų?

Keitė lėtai atsisuko.

– Ne, Jakobai, nežinau. Nežinau, kiek kainuoja jas išsinuomoti vienai dienai. Net nežinau, įsivaizduok, kiek kainuoja alaus dėžė. Ir tikrai nežinau, kodėl važiuoju traukiniu tokį kelią tavęs lankyti.

Ji norėjo praeiti pro jį, tačiau su tais dideliais ir sunkiais batais judėjo lėtai, ir Jakobas spėjo ją pagauti.

– Tu teisi, – tarė jis švelniai, – su jais būnu kasdien, o štai tavęs negaliu pamatyti kada panorėjęs.

Keitė klestelėjo ant medinio suolo ir kumščiais parėmė smakrą.

– Kodėl šiandien mane čia atsivežei?

– Norėjau šį tą parodyti.

Keitė nuleido akis, bet jis ištiesė ranką.

– Pamėginkime dar kartą. Su manimi. Užvažiuokime keltuvu.

– Ak, ne.

– Niekur tavęs nepaliksiu. Pažadu.

Ji leidosi išvedama į lauką, ten Jakobas pritaisė jai slides ir nutempė prie keltuvo lyno. Nesiliovė juokavęs ir erzinęs, elgėsi lygiai kaip tas brolis, kurį ji atsiminė, Keitė net mąstė stebėdamasi, kuris gi brolio veidas yra dabar tikrasis ir kuris – tik vaidyba. Paskui keltuvas užvažiavo taip aukštai, kad apačioje buvo matyti visų medžių viršūnės, tolyn nuo kalno vedantys keliai, net universiteto pakraštys tolumoje.

– Kaip gražu, – atsikvėpė ji.

– Todėl ir norėjau, kad šitai pamatytum, – tyliai tarė Jakobas, – kad Paradaisas tėra tik mažytis taškelis žemėlapyje.

Keitė nieko neatsakė. Nesipriešino, kai Jakobas padėjo nulipti nuo keltuvo sėdynės, ir jo vadovaujama lėtai nušliuožė nuo kalno, tačiau niekaip negalėjo nei išmesti iš galvos to nuo viršūnės regėto pasaulio vaizdo, nei atsikratyti jausmo, kad ji pati, vėl atsidūrusi apačioje, kur nieko nematyti, jaustųsi kur kas saugiau.

Jeigu dabar būtų šiaip sekmadienis, svarstė Elė, jiedu su Stivenu lovoje skaitytų „New York Times“, kramsnotų riestainius, nesirūpindami ant antklodės byrančiais trupiniais, gal net paleistų plokštelę su džiazo įrašais ir pasimylėtų. O dabar ji sėdėjo įsprausta tarp dviejų amišų merginų ir pirmą kartą gyvenime klausė amišų pamaldų.

Keitė sakė tiesą; iš tiesų visi sutilpo viduje. Baldai buvo išnešti, kad atsirastų vietos ilgiems bažnytiniams suolams be atlošų, kurie atkeliavo vežimu; jie keliaudavo iš vienų namų į kitus. Plačios durys ir suveriamos pertvaros tarp kambarių beveik kiekvienam leido iš savo vietos matyti namo vidurį – ten stovėjo pašvęstieji vyrai. Vyrai ir moterys sėdėjo toje pačioje patalpoje, bet skirtingose pusėse, vyresnieji ir susituokę – priekyje. Virtuvėje motinos čiūčiavo kūdikius, kai kurie buvo vos kelių savaičių; kiti vaikai kantriai sėdėjo su tos pačios lyties tėvais. Elė nesmagiai krustelėjo, kai Rebeka pasislinko spusteldama ją arčiau Keitės. Kvepėjo prakaitu, muilu ir vos vos tvartu.