Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Tu nesi vaiduoklis, – ištarė jis.

Džordžas Kalahanas susiraukęs metė akį į Lizės lėkštę.

– Ar tu niekada nevalgai? Vėjas tave nupūs.

Paėmusi iš lėkštės, detektyvė atsikando riestainio.

– Kaip čia yra, kad jautiesi laimingas tik tada, kai visi aplinkui ką nors ryja?

– Tikriausiai tai kažkaip susiję su teisininko darbu, – jis servetėle nusišluostė burną ir atsilošė į kėdės atkaltę. – Tau šiandien reikės daug energijos. Ar kada mėginai išgauti informacijos iš amišų?

Lizė pasirausė atmintyje.

– Vieną kartą teko, – prisiminė ji, – toje byloje su pamišėliu Čarliu Lapu.

– Ak, taip – tas šizofrenija sergantis vaikis, kuris liovėsi gerti vaistus ir vogtu automobiliu nulėkė iki Džordžijos. Na štai, prisimink tą bylą ir anuos sunkumus padaugink bent iš šimto.

– Džordžai, kodėl vis bandai kištis į mano darbą? Juk aš tau neaiškinu, kaip nagrinėti bylas teisme.

– Dar ir kaip aiškini. Tik aš neklausau, – alkūnėmis užsikvempęs ant stalo, jis palinko į priekį. – Dauguma vaikžudžių teismo nė nepasiekia – viskas baigiasi prisipažinimu mainais į lengvesnę bausmę. Jei kuri motina vis dėlto išgirsta nuosprendį, jis skiriamas už švelnesnius kaltinimus. Ar žinai, kodėl taip atsitinka?

– Nes nė vienas iš prisiekusiųjų negali patikėti, kad motina galėtų nužudyti savo kūdikį?

– Gal iš dalies. Bet kur kas dažniau kaltintojai nesugeba įrodyti nusikaltimo motyvo, ir tada visas įvykis mažiau primena nužudymą.

Lizė pateliūskavo puodelyje kavą.

– Elė Hatavei gali pareikšti apie gynybą dėl psichikos ligos.

– Kol kas ji šito dar nepadarė, – gūžtelėjo pečiais Džordžas. – Klausyk, man regis, kad šita byla nuskambės plačiai, nes susijusi su amišais. Puiki galimybė apygardos prokuratūrai sublizgėti.

– Ir, žinoma, šitai puikiai dera su tavęs šiais metais laukiančiais rinkimais, – atsiliepė Lizė.

Džordžas prisimerkė.

– Su manimi tai visiškai nesusiję. Juk į tvartą ne Marija ėjo gimdyti kūdikėlio Jėzaus. Ten nužingsniavo Keitė Fišer, ketindama pagimdyti kūdikį, jį nužudyti ir paslėpti, – jis šyptelėjo detektyvei. – Eik ir įrodyk, kad neklystu.

Elė, Sara ir Keitė virtuvėje ruošėsi marinuoti agurkus, kai į kiemą įsuko automobilis.

– Ak, – atitraukusi užuolaidą, kad geriau įsižiūrėtų, tarė Sara, – čia vėl ta detektyvė.

Elė sustingo rankose laikydama pusiau nuluptą agurką.

– Ji atvažiavo jūsų visų apklausti. Keite, eik viršun į savo kambarį ir nesirodyk, kol nepasakysiu.

– Kodėl?

– Nes ji – priešininkė, aišku?

Keitei paskubomis lipant laiptais, Elė atsigręžė į Sarą.

– Turite su ja pasikalbėti. Tiesiog šnekėkite tai, apie ką jums pasakoti nesunku.

– Jūsų čia nebus?

– Aš saugosiu nuo jos Keitę. Tai svarbiau.

Sara linktelėjo kaip tik tą akimirką, kai pasigirdo beldimas į duris. Palaukusi, kol Elė išeis, ji žengė prie durų.

– Sveiki, misis Fišer. Nežinau, ar prisimenate mane. Aš esu...

– Prisimenu jus, – tarė Sara. – Gal norėtumėt užeiti?

Lizė linktelėjo:

– Tikrai norėčiau. Taip pat norėčiau jus šio to paklausinėti, – ji apžvelgė virtuvę, jau uždarytus ir ant krosnies kaitinamus stiklainius, agurkų krūvas ant stalo. – Ar neprieštarautumėt?

Sarai sausai linktelėjus, Lizė iš kišenės išsitraukė užrašų knygelę.

– Gal galite man šiek tiek papasakoti apie savo dukterį?

– Keitė – gera mergaitė. Paklusni, rūpestinga, švelni, be to, atsidavusi Dievui.

Lizė pabarbeno pieštuku į popierių, tačiau nieko neužsirašė.

– Skamba taip, tarsi ji – tikras angelas, misis Fišer.

– Ne, tiesiog gera „paprastųjų“ mergaitė.

– Ar ji turi vaikiną?

Sara tvirtai sunėrė pirštus po prijuoste.

– Buvo jų ne vienas nuo tada, kai Keitė ėmė į juos dairytis. Tačiau pats rimčiausias – Samuelis. Jis dirba pas mus ūkyje kartu su mano vyru.

– Taip, buvau su juo susitikusi. O koks tas rimtumas?

– Čia jau ne man spręsti, – droviai šyptelėjusi, atšovė Sara. – Tai asmeniški Keitės reikalai. O jeigu jie imtų galvoti apie vedybas, Samueliui derėtų kreiptis į Schtecklimann , tarpininką, kuris ateitų ir klaustų Keitės, ko ji pageidauja.

Lizė palinko priekin.

– Vadinasi, Keitė apie savo gyvenimą jums visko nepasakoja?

– Žinoma, ne.

– Ar sakėsi esanti nėščia?

Sara stovėjo nudelbusi akis į grindis.

– Nežinau.

– Misis Fišer, nenorėčiau būti nemandagi, bet ji jums arba sakė, arba ne.

– Tiesiai ji man nesakė, tačiau pati ir nebūtų skubėjusi prisipažinti. Tai labai asmeniška.

Lizė užgniaužė kandžią frazę.

– Ar niekada nepastebėjote, kad jos suknelės vis platėja? Kad jai nutrūko mėnesinės?

– Detektyve, esu gimdžiusi. Žinau, kokie yra nėštumo požymiai.

– Tačiau ar būtumėt juos atpažinusi, jeigu jie būtų sąmoningai slepiami?

– Spėju, kad turiu atsakyti „ne“, – sutiko Sara. – Vis dėlto gali būti, kad Keitė nesuprato, kas jai darosi.

– Ji užaugo fermoje. Be to, matė jus pačią antrojo nėštumo metu, ar ne taip?

Sara pritardama palenkė galvą, bet Lizės galvoje kažkas krebžtelėjo:

– Ar Keitei nėra pasitaikę įsiūčio priepuolių?

– Ne. Šiaip jau yra visiškai priešingai – ji visada neša namo beglobius voveriukus ar paukščiukus, šeria veršiukus, kurių motinos nugaišta. Globoja visus reikalingus globos.

– Ar dažnai ji prižiūrėdavo mažąją sesutę?

– Taip. Hana buvo tarsi jos šešėlis.

– Tiesa, kaipgi mirė jūsų jauniausioji?

Sara lėtai užsimerkė tvardydama slogius jausmus.

– Ji nuskendo septynerių metų, čiuoždama ant tvenkinio.

– Labai užjaučiu. Ar tuo metu buvote su ja?

– Ne, jos abi su Keite prie tvenkinio išėjo vienos.

Neišgirdusi iš detektyvės kito klausimo, Sara pažvelgė į ją, į jos akyse atsispindinčią išvadą.

– Nejaugi galėtumėt pamanyti, kad Keitė kaip nors susijusi su tikros sesers mirtimi?!

Lizė kilstelėjo antakius.

– Misis Fišer, – sumurmėjo ji, – aš juk taip nesakiau.

Tobulame pasaulyje, mąstė Lizė, Samuelis Štolcfusas puikuotųsi žurnalų puslapiuose vilkėdamas vien „Calvin Klein“ apatiniais. Aukštas, stiprus, šviesiaplaukis – tokį klasikinio grožio vyrą atstumti sunkiai sektųsi bet kurio tikėjimo moteriai, tačiau Lizė klausinėjo tą vaikiną dvidešimt minučių ir jau žinojo: taip, jis gražus kaip graikų dievas, bet protelio tikrai ne sokratiško. Išdėstė jam po vieną visus medicinos įrodymus, kad jo mergina buvo nėščia, bet Samuelis iki šiol kartojo vis tą patį – Keitė kūdikio negimdė.

Gal toks spyriojimasis užkrečiamas, kaip koks gripas?

Sunkiai atsidususi, Lizė atsitraukė.

– Gal imkimės kitos temos. Papasakok apie savo darbdavį.

– Apie Aroną? – Samuelis, regis, nustebo, ir ne šiaip sau – iki šiol visi klausimai buvo apie jo santykius su Keite. – Jis geras vyras. Labai paprastas.

– Man jis pasirodė lyg ir užsispyręs.

Samuelis gūžtelėjo pečiais.

– Jis pratęs viską daryti savo nuožiūra, – tarė jis. – Bet, žinoma, taip ir turi būti, nes tai jo ferma.

– O kaip bus tada, kai pats tapsi šeimos nariu? Ar tuomet ferma nepriklausys ir tau?

Samuelis, aiškiai pasijutęs nejaukiai, pakreipė galvą.

– Čia jau kaip jis pats nuspręs.

– Kas gi dar galėtų perimti ūkį, ypač jeigu Keitė išteka? Nebent kur nors pasislėpęs laukia sūnus, apie kurį niekas neužsiminė.