Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Aš myliu Samuelį, tikrai.

– Ir ką dar, Keite? Ką dar?

– Nežinau.

Dabar ji jau raudojo. Atslinkę delnai jau dengė veidą; kapp atsikabino ir nuslydo ant grindų.

– Nežinau. Aš nežinau, kas ten buvo!

– Viešpatie maloningiausias, mes kalbame apie seksualinį partnerį – ne apie dribsnius, prieš savaitę tavo valgytus pusryčiams. Tokių dalykų žmonės paprastai neužmiršta!

Keitė susirietė ant lovos vaisiaus poza, ašarodama ir visu kūnu siūbuodama pirmyn atgal.

– Kodėl nepasakai man? – kamantinėjo Elė. – Gal buvai girta?

– Ne.

– Prisirūkiusi?

– Ne! – Keitė įsikniaubė į pagalvę. – Neatsimenu, kas mane lietė!

Keitės rauda užgulė Elei krūtinę taip kietai, kad beveik neliko jėgų kvėpuoti. Ji sudejavo pasiduodama, susmuko ant čiužinio, prisitraukusi mergaitę apkabino, ėmė glostyti jai plaukus, šnibždėti paguodos žodžius.

Keitė prigludo prie jos tarsi vaikas. Toks peraugęs mažylis, ką tik kamuoliu nutrenkęs vazą ir nenujautęs, kad dėl jo poelgio pasaulis apsivers aukštyn kojomis. Didelis ūgiu, bet toks pat sutrikęs, taip pat trokštantis globos ir atlaidumo.

Elei staiga kilo siaubingas įtarimas, ir kūnas, ir protas prisipildė kunkuliuojančio įniršio. Ji susitvardė, nusiramino ir kilstelėjo Keitės smakrą:

– Gal tave kas išprievartavo?

Keitė pažvelgė į ją išplėstomis akimis ir lėtai užsimerkė.

– Neatsimenu, – sušnibždėjo ji.

Pirmą kartą nuo tada, kai išvydo Keitę, Elė patikėjo tuo, ką ji sako.

– Ak, Dieve, – pakėlusi pėdą, Lizė pasižiūrėjo į purvu ir mėšlu aplipusį savo batelio padą. Jai tikrai per mažai mokama, kad užsiimtų tokiomis apklausomis, ir tas Aronas Fišeris galėtų eiti po velnių, jai nuo to nei šilta, nei šalta. Ji pakėlė galvą, atsiduso ir vėl patraukė per lauką. Pamatęs ją ateinant, Fišeris, timptelėjęs vadžias, sustabdė mulų kinkinį.

– Jeigu ieškote kelio namo, – tarė jis angliškai su akcentu, – tai eiti reikia tenai.

Ir mostelėjo pagrindinio kelio pusėn.

Lizė nusišiepė. Jai tikrai pavyko – štai amišas, įsivaizduojantis esąs komikas.

– Ačiū, bet aš jau radau, ko ieškojau.

Aronas tuojau surimtėjo. Lizė leido jam valandėlę pasijaudinti, įsivaizduojant visokius šiurpius įkalčius, kuriuos gali atskleisti žmogžudystės tyrėjai.

– Ir kas gi tai, detektyve?

– Jūs, – Lizė nuo saulės prisidengė akis ranka. – Gal kartais turėtumėt minutėlę?

– Minučių aš turiu daug ir visas jas panaudoju vienam paprastam tikslui.

Jis suragino arklius, ir Lizei teko ristele bėgti greta jų, kol tas ūkininkas vėl sustojo.

– Gal galėtumėt man jį atskleisti?

– Dirbu savo fermoje, – atšovė Aronas. – Turiu jūsų atsiprašyti...

– Manyčiau, misteri Fišeri, galėtumėt skirti man keletą brangių sekundžių, kad jūsų dukteriai netektų sėsti į kalėjimą.

– Mano duktė nesės į kalėjimą, – tvirtai pareiškė jis.

– Šitai nuspręsite ne jūs.

Fermeris nusiėmė skrybėlę. Staiga jis pasirodė nuvargęs ir žymiai vyresnis, negu Lizė manė iš pradžių.

– Bet ir ne jūs, o Dievas. Jo sprendimais aš pasikliauju, kaip ir mano duktė. O dabar linkiu jums geros dienos.

Aronas mostelėjo vadelėmis, ir mulai tą pačią akimirką šoko priekin, jiems iš paskos, raikydami žemę, sudejavo plūgai.

Lizė nulydėjo jį akimis. „Gaila, kad tarp prisiekusiųjų Dievo nebus“, – sumurmėjo ji ir patraukė atgal į tolumoje dunksantį namą.

Elė baigė šluostyti paskutinius marinavimo prieskonių likučius, pabirusius ant virtuvės stalo. Patalpoje buvo žvėriškai karšta – Dieve, už oro kondicionavimą ar nors elektrinį ventiliatorių būtų atidavusi bet ką – tačiau ji pažadėjo Sarai pasirūpinti tvarka virtuvėje, nes guosdama Keitę beveik neprisidėjo konservuojant agurkus.

Ką gi ji, šitaip užsipuolusi, dabar turi? Jos mintyse paslaptys, regis, jau rado savo vietas, po truputį tvarkingai sukibdamos lyg dantračiai laikrodyje: fragmentiška Keitės amnezija, nėštumo ir gimdymo nepripažinimas, Samuelio nuostaba per paskutinį pokalbį. Pirmą kartą nuo pat atvykimo į fermą Elė, galvodama apie Keitės nužudytą kūdikį, pajuto ne pasibjaurėjimą, o gailestį.

Jai kaip gynybos advokatei nestigo klientų, įvykdžiusių šlykščius nusikaltimus, bet net pati nejausdama ji stengdavosi smarkiau, jei prisiversdavo suprasti, kaip jie pateko į tokią padėtį. Moteris, nužudžiusi miegantį vyrą, neatrodė tokia jau pabaisa, jeigu atsižvelgė, kad tas trisdešimt metų ją mušė. Prievartautojas su tarpuakyje ištatuiruota svastika šiurpino kur kas mažiau, kai žinojai, jog vaikystėje jį tvirkino patėvis. Ir amišų merginai, nužudžiusiai savo naujagimį, atleisti neįmanoma, tačiau ją tikrai galima suprasti, jeigu to kūdikio tėvas ją išžagino.

Kita vertus, tai buvo paskutinė vinis į Keitės karstą. Natūralus motyvas – jauna moteris nori nužudyti smurtu pradėtą kūdikį. Vadinasi, kad ir kaip Elė užjaus Keitę, kad ir kaip trokš palengvinti jos kančias, apie išprievartavimą teismo metu nebus užsiminta nė vienu žodžiu.

Elė išgręžė kempinę virš kriauklės. Vis svarstė, ar dabar Keitė išdrįs jai pasipasakoti. Gal vertėtų vėl lipti viršun, kad Keitė nepabustų viena?

Išgirdusi už nugaros atsidarančias duris, Elė užsuko čiaupą ir nusišluostė rankas į plačią Saros paskolintą prijuostę.

– Džiaugiuosi, kad grįžote, – tarė ji neatsisukdama.

– Na, turiu pripažinti, tai tikra staigmena.

Elė atsigręžė lyg nutvilkyta ir vietoj Saros išvydo stypsančią Lizę Manrou. Tyrėjos žvilgsnis nuo Elės prakaitu permirkusių plaukų nuslinko iki pat prijuostės apatinio krašto.

Susidėjusi rankas ant juosmens, Elė išsitiesė mėgindama, kiek leidžia jos apdaras, atrodyti kuo solidžiau.

– Turėtumėt nurišti tą juostą tvarte. Ten vaikšto žmonės, kuriems ir toliau reikia gyventi kasdienį gyvenimą.

– Tai ne mano juosta. Kreipkitės į valstijos policiją.

– Detektyve, nesekite man pasakų.

Lizė gūžtelėjo pečiais.

– Man jos nereikia, jie galėjo nurišti tą juostą jau kadaise. Turime visa, ko mums reikia.

– Taip manote?

– Mis Hatavei, ši byla bus išspręsta remiantis įkalčiais ir įrodymais. Žvakės užgęsta, dūmai išsisklaido, ir lieka tiktai negyvas kūdikis.

Elė kreivai šyptelėjo:

– Kalbate tarsi kaltintoja.

– Profesinė liga.

– Tada įdomu, kad dėl tokios aiškios kaip dukart du bylos jums prireikia apklausinėti Fišerius.

– Net ir čia, glūdumoje, toli nuo Filadelfijos, mes išmanome, kaip apsidrausti nuo netikėtumų.

Elė žingtelėjo į priekį.

– Klausykite, jeigu jums atrodo, kad didmiesčio teisininkai čia rengia ataką prieš mažos apygardos prokurorą, galite Džordžui pasakyti tiesiai...

– Pati pasakykite Džordžui, aš – ne kurjerė, – Lizė žvilgtelėjo į laiptus. – Norėčiau pasikalbėti su Keite.

Elė garsiai nusikvatojo.

– Tai jau tikrai. Aš asmeniškai norėčiau kokteilio ir oro kondicionieriaus, – gūžtelėjo ji pečiais. – Juk atvažiuodama čionai žinojote, kad neketinu leisti jūsų prie savo klientės. Ir neabejoju, kad Džordžui nekils klausimų, kai jam papasakosite, jog nesugebėjote gauti parodymų nei iš atsakovės, nei iš jos tėvo.

Lizės akys išsiplėtė.

– Iš kur jūs...

– Iš vidaus viskas aiškiau, – išdidžiai atkirto Elė.

Detektyvė pasuko prie durų.

– Matau, kad šitie namai jus gerokai veikia, – tarė ji, mostelėdama ranka į Elės prijuostę. – Atsiprašau, kad sutrukdžiau... e-e didmiesčio teisininkams rengtis atakai.