Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Elė nuėjo prie Keitės ir atsistojo jai už nugaros.

– Labai norėčiau papasakoti jums, kas įvyko ar neįvyko tą liepos dešimtosios rytą, – pakartojo ji, – tačiau negaliu. O jeigu aš nesu tikra – kaip galėtumėte būti tikri jūs?

– Mis Hatavei teisi – tačiau tik vienu vieninteliu atžvilgiu. Keitė Fišer tiksliai nežino, kas įvyko tą rytą, kai ji pagimdė, – Džordžas apžvelgė prisiekusiųjų veidus. – Ji nežino ir pati tai patvirtino – kaip ir tai, kad nužudė savo kūdikį.

Jis atsistojo sunėręs rankas už nugaros.

– Tačiau tiesai atskleisti mums nereikia kaltinamosios prisiminimų, nes šioje byloje faktai byloja patys. Žinome, kad Keitė Fišer daug metų melavo savo šeimai ir slapta lankydavosi išorės pasaulyje. Žinome, kad ji nuslėpė nėštumą, slapta pagimdė, uždangstė kruviną šieną ir paslėpė savo naujagimio kūną. Pažvelkime į skrodimo protokolą – ten randame sužeidimų aplink burną dėl dusinimo, medvilnės pluošto liekanų giliai gerklėje, teismo eksperto išvadą apie nužudymą. Turime įkalčių – DNR tyrimus, kurie patvirtina, kad nusikaltimo vietoje, be kaltinamosios, daugiau nieko nebuvo. Galime pasiremti psichologiniu motyvu – mis Fišer baime už tokį nusidėjimą, gimdymą be santuokos, būti amžinai atskirtai nuo šeimos kaip ir jos brolis. Galime net iš naujo pasiklausyti teismo posėdžio įrašo ir išgirsti, kaip kaltinamoji prisipažįsta nužudžiusi savo vaiką – tai buvo pasakyta jos pačios valia, kurią gynyba vėliau beviltiškai mėgino išversti kaltinamosios naudai.

Džordžas atsigręžė į Elę.

– Mis Hatavei nori jus įtikinti, kad toks nusikaltimas neįsivaizduojamas, nes kaltinamoji – iš amišų. Tačiau amišų kilmė reiškia tik religiją, tai joks pasiteisinimas. Esu matęs pamaldžių katalikų, dievobaimingų žydų ir tikratikių musulmonų, nuteistų už žiaurius nusikaltimus. Mis Hatavei įtikinėja, kad naujagimis mirė dėl natūralių priežasčių. Tačiau kam tada reikėtų vynioti kūną į skudurus ir slėpti po antklodžių krūva? Juk šie veiksmai liudija apie siekį viską nuslėpti. Gynyba šito negali paaiškinti, tik mėgina išmušti iš vėžių, nukreipdama dėmesį liudijimu apie mįslingą bakterijų užkratą, kuris naujagimiui galbūt sukėlė kvėpavimo sutrikimus. Kartoju: galbūt sukėlė. Tačiau, savaime aišku, galbūt ir nesukėlė. Galbūt tai tik būdas paslėpti tiesą: kad liepos dešimtą dieną Keitė Fišer nuėjo į tėvų tvartą ir sąmoningai, iš anksto apgalvojusi ir tyčia uždusino savo kūdikį.

Jis žvilgtelėjo į Keitę, paskui vėl į prisiekusiuosius.

– Mis Hatavei norėtų įsiūlyti jums dar vieną melagystę – kad Keitė Fišer tą rytą buvo vienintelė liudytoja. Tačiau tai netiesa. Dar ten buvo ir kūdikis; buvo vaikelis, kurio čia nėra ir kuris negali kalbėti už save, nes jį užčiaupė jo paties motina, – Džordžas lėtai peržvelgė dvylikos jį stebinčių vyrų ir moterų veidus. – Tarkite šiandien už jį žodį.

Džordžo Kalahano tėvas, prieš kelis dešimtmečius iškovojęs Bakso apygardoje keturias vyriausiojo prokuroro kadencijas paeiliui, mėgdavo jam aiškinti, kad vyro teisinėje karjeroje visada atsiranda bent viena byla, kuria jis gali drąsiai didžiuotis. Tai tokia byla, kuri visada minima greta tavo vardo, jeigu tik pasitaiko nuveikti gyvenime ką nors vertinga. Volesui Kalahanui tokiu faktu tapo nuosprendis trims baltiesiems, koledžo studentams, nuteistiems už mažos juodaodės mergaitės išprievartavimą ir nužudymą, aplinkui siaučiant protestams dėl pilietinių teisių. Džordžui tą patį reikš Keitė Fišer.

Jis nujautė šitai iš tų pačių požymių, kaip kad iš įsitempusių raumenų spėdavo kitą dieną užgriūsiant sniegą. Prisiekusieji nuspręs, kad ji kalta. Velniai rautų, juk ji pati nusprendė esanti kalta. Na, jis nenustebtų, jeigu sprendimas būtų paskelbtas dar iki vakaro.

Įsispraudęs į savo lietpaltį, pasiėmė portfelį ir pastūmė teismo rūmų duris. Tą pačią akimirką jį apsupo reporteriai ir operatoriai iš vietinių ir nacionalinių stočių. Džordžas plačiai nusišypsojo, savo pačia gražiausiąja puse atsisuko ten, kur zyzė daugiausia vaizdo kamerų, ir palinko prie mikrofonų puokštės, prikištos jam prie smakro.

– Gal galite pakomentuoti bylą?

– Ar nujaučiate, ką nuspręs prisiekusieji?

Džordžas nusišypsojo: jo lūpose suskambo ne kartą jau tarti žodžiai:

– Nėra abejonės, kad pergalę švęs kaltinimas.

– Esu visiškai tikra, kad gynyba laimės, – tarė Elė mažam būreliui žiniasklaidos atstovų, susigrūdusių aukštesniojo teismo automobilių aikštelėje.

– Ar nemanote, kad po Keitės prisipažinimo prisiekusiesiems gali būti sunku ją išteisinti? – šūktelėjo vienas reporteris.

– Visiškai ne, – nusišypsojo Elė. – Keitės prisipažinimas susijęs visų pirma su jos tikėjimo nulemtais moraliniais principais, o ne su juridinėmis šios bylos aplinkybėmis.

Ji mandagiai žengė pirmyn pro reporterius, kurie pasklido į šalis tarsi stiklo rutuliukai.

Kupas, šitos improvizuotos spaudos konferencijos pabaigos laukęs netoliese, pasivijo ją beeinančią prie mėlynojo Ledos sedano.

– Man reikėtų sukiotis kur nors netoliese, – tarė ji. – Gali būti, kad nespėsime nė užkąsti, kai prisiekusieji sugrįš.

– Jeigu sukiosiesi netoliese, Keitę apipuls žmonės. Negali laikyti jos uždariusi posėdžių kambaryje.

Elė linktelėjo ir atrakino automobilio dureles. Dabar Leda su Keite ir Samueliu jau turėjo laukti jos prie tarnybinio teismo rūmų įėjimo.

– Na, – tarė Kupas, – sveikinu.

Ji prunkštelėjo.

– Kol kas nesveikink, dar anksti.

– Bet ką tik sakei, kad tikiesi laimėti.

Elė papurtė galvą.

– Pasakiau, – sutiko ji, – bet, atvirai kalbant, Kupai, visiškai nesu tuo tikra.

18

Elė

Praėjo lygiai para, tačiau prisiekusieji dar nebuvo paskelbę sprendimo.

Kadangi gyvenau labai toli nuo visokių veikiančių telefonų, teisėja Ledbeter liepė Džordžui paskolinti man savo pranešimų gaviklį. Sugrįžus prisiekusiesiems, ji man pasiųsianti signalą. O tuo tarpu visi galėjome grįžti namo ir užsiimti savais reikalais.

Man ir anksčiau pasitaikė situacijų, kai prisiekusieji negalėjo priimti aiškaus sprendimo. Visada jausdavausi nemaloniai ne tik todėl, kad tai savaime reiškė antrą teismo procesą ir būtinumą kamuotis, viską kartojant iš naujo. Dar labiau kankindavausi, nes, belaukdama nuosprendžio, imdavau graužtis dėl savo gynybos. Tad jei atsitikdavo taip, kad prisiekusieji užtrukdavo, stengdavausi užimti galvą kitomis bylomis. Arba eidavau į sporto salę ir mindavau treniruoklį, kol nebegalėdavau ne tik galvoti, bet ir apskritai judėti. Kartais su Stivenu sėsdavome nagrinėti bylos ir aiškintis, kur galėjau pasielgti kitaip.

Dabar mane supo Fišeriai – jiems visiems nuosprendis buvo itin svarbus, bet nė vienam, regis, nerūpėjo, kad jis dar nepaskelbtas. Keitė tvarkėsi su namų ruoša, man derėjo padėti Sarai virtuvėje, talkinti fermoje, jei Aronui prireiktų, gyventi lyg niekur nieko, nors sprendimas galėjo nuskambėti bet kurią akimirką.

Po dvidešimt aštuonių valandų nuo tada, kai palikome teismo rūmus, mes abi su Keite plovėme langus Anei King, amišų moteriškei, kuri pargriuvo ir susilaužė šlaunikaulį. Valandėlę žiūrėjau, kaip Keitė nepailsdama mirko skudurą spirito tirpale ir šveičia stiklą; nesilioviau stebėtis, iš kur ji semia jėgų pagelbėti kitiems, kai jos pačios jausmai turėtų slėgti lyg nepakeliama našta.

– Ar tai tavęs nevargina? – galų gale paklausiau.

– Kas? Mano nugara? – nesuprato Keitė. – Ja , šiek tiek. Jei kartais per daug įsmilksta, galima ir pailsėti.