Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

– Gal jau galime grįžti? – nerimaudama paklausė Keitė.

– Taigi ką tik atėjome. Juk tikriausiai norėtum, kad pailsėčiau prieš keliaudama atgal namo?

Ji žvilgtelėjo namo pusėn.

– Noriu parvesti jus atgal, kol niekas nepasigedo.

– Nesijaudink. Jeigu pati nepasakosi, niekam nesakysiu ir aš.

– Niekam nė žodžio, – atsiliepė Keitė.

Elė atlošė galvą ir užsimerkė atsukusi veidą ir kaklą saulei.

– Na ir gerai, dabar mes – nusikaltimo bendrininkės.

– Nusikaltimo bendrininkės, – tyliai pakartojo Keitė.

Pajutusi jos balse vos girdimą liūdesio gaidą, Elė atsitokėjo.

– Ak, Keite, aš nenorėjau...

– Š-š-š, – Keitė pakėlė ranką, lėtai stodamasi ir nenuleisdama akių nuo tvenkinio. Ančių būrys, slėpęsis sausuose pakrantės švendruose, staiga kažko išsigando ir pakilo skristi, purslai nuo jų sparnų liko virš vandens tarsi švytinti migla. Joje suraibuliavo vėlyvos saulės spinduliai, ir akimirką Keitė išvydo tame debesyje besisukančią seserį – bekūnę, erdvėje pakibusią, apie žiūrovus nenujaučiančią baleriną.

Štai ko ji ilgėsis, jei pateks už grotų. Šių namų, šito tvenkinio, šitos savasties.

Hana pasisuko, jos glėbyje atsirado mažas ryšulėlis. Dar vienas sukinys, ryšulėlis pasviro... ir pro skaros kraštą kyštelėjo maža rausva rankutė.

Migla prasisklaidė, ančių girgsėjimas nuslopo tolumoje. Keitė atsisėdo greta Elės, kuri dabar staiga pasirodė kur kas labiau išblyškusi negu anksčiau.

– Labai prašau, – sušnibždėjo Keitė, – neleiskite jiems manęs išsiųsti iš čia.

Iš pagarbos Aronui automobilį Jakobas paliko bent už pusmylio nuo tėvo namų. Anksčiau pažinojo vyrukų, kurie Rumspringa dienomis pirkdavo mašinas ir laikydavo jas už tėvų tabako pašiūrių, o šie apsimesdavo, kad nieko nepastebi. Tačiau Jakobas niekada neturėjo automobilio. Įsigijo tik pasitraukęs visam laikui.

Keista atrodė ir žingsniuoti keliuku iki namo. Jakobas išsiblaškęs pasitrynė randą ant smakro, likusį nuo tada, kai važinėdamas riedučiais griuvo užkliuvęs už išsiklaipiusios kelio dangos. Ta danga tebebuvo tokia pati. Būtų galėjęs lažintis, kad palėpėje tarp senų, jaunesniems pusbroliams vis dar neatiduotų drabužių ir skrybėlių tebeguli ir jo riedučiai.

Priėjus tvarto duris, širdis taip atsidavė į ausis, kad teko sustoti ir giliai pakvėpuoti, kol sukaupęs drąsą galėjo eiti toliau. Visa bėda, kad sod jis tapo jau taip seniai, jog mąstyti „paprastai“ reikėjo vis daugiau pastangų. Akis atvėrė Keitės teismas – ten jis, o ne kas kitas, liudijo apie amišų gyvenimo būdą: „paprastoji“ jo pusė niekur nedingo. Nors gyveno kitokiame pasaulyje, vis dėlto regėjo jį akimis žmogaus, augusio kitur ir kitaip, svėrė vertybių matais, kurie jam buvo įskiepyti be galo seniai.

Viena iš pirmųjų taisyklių, kurias išmoksta „paprastasis“ – darbai skamba garsiau negu žodžiai.

Anglų pasaulyje žmonės siunčia užuojautas, rašo laiškus elektroniniu paštu, per Šv. Valentiną keičiasi širdutėmis. Amišų pasaulyje užuojautą išreiškia aplankydami, meilė atsispindi pasitenkinimo kupiname žvilgsnyje prie pietų stalo, pagalba teikiama konkrečiais veiksmais. Visus tuos metus Jakobas laukė iš tėvo pasiaiškinimo, tačiau šio arsenale tokių dalykų nebuvo.

Pravėręs sunkias tvarto duris, jis žengė vidun. Ore sūkuriavo dulkės, svaigus, salsvas šieno ir grūdų kvapas pasirodė toks pažįstamas, kad Jakobas valandėlę sustingo ir tiesiog užsimerkė apimtas prisiminimų. Prie stulpų grandinėmis pririštos karvės, jam įėjus, sumindžikavo ir pakreipė į jį sunkias galvas.

Kaip tik buvo melžimo laikas, Jakobas taip ir numatė. Jis pasuko pagrindiniu perėjimu per tvartą. Levis vertė mėšlą į karutį ir tuo, regis, visiškai nesidžiaugė. Samuelis stovėjo tolimajame gale laukdamas, kol iš rezervuaro pradės byrėti pašaras. Elamas su Aronu dviese ėjo nuo vieno gyvulio prie kito – Aronas tikrino, kaip prijungtas melžimo agregatas, Elamas šluostė kitai karvei spenius.

Elamas pirmasis jį ir pastebėjo. Lėtai tiesdamasis, senis įsmeigė akis į Jakobą, ir jo veide po truputį nušvito šypsena. Jakobas linktelėjo, paskui įkišo ranką į senelio laikomą kibirą ir iš senos telefonų knygos išplėšė lapą. Elamui iš rankų paėmė purkštuvą karvių speniams dezinfekuoti kaip tik tą akimirką, kai iš už plačių karvės strėnų pasirodė tėvas.

Aronas krūptelėjo. Jo pečiai sustingo, įsitempė galingi dilbių raumenys. Samuelis ir Levis žiūrėjo tylėdami; regis, net ir karvės nuščiuvo laukdamos, kas bus toliau.

Elamas uždėjo ranką sūnui ant peties.

– Es ist nix , – tarė jis. Nieko tokio.

Netaręs nė žodžio, Jakobas pasilenkė ir ėmėsi to, ką pradėjęs. Delnai nuslydo švelnia karvės papilve. Po akimirkos petimi jis pajuto greta stovint tėvą. Rankos, kurios jį išmokė vos ne visų darbų, švelniai stumtelėjo į šalį jo pirštus, kad būtų galima prijungti pieno siurblį.

Jakobas išsitiesė ir čia pat, tiesiai prieš save išvydo tėvo akis. Aronas lėtai linktelėjo į kitą karvę.

– Na, – tarė angliškai, – aš laukiu.

Džordžas užkopė Fišerių priebučio laipteliais nežinodamas, ko jam tikėtis. Tarsi atrodė, kad tokie Dievui artimi žmonės nesunkiai galėtų prišaukti žaibus, kurie jį nutrenktų vos iškėlusį koją iš automobilio, bet kol kas nieko baisaus nenutiko. Jis pasitaisė švarką ir ryžtingai pasibeldė.

Duris atvėrė kaltinamoji. Jos draugiškai besišypsantis veidas iš pradžių virptelėjo, paskui visiškai surimtėjo.

– Taip?

– Aš, e-e, atvykau aplankyti Elės.

Keitė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Šiuo metu ji lankytojų nepriima.

Jai už nugaros kažkas garsiai riktelėjo:

– Neteisybė! Priimsiu visus. Jeigu ten pašto kurjeris, kviesk vidun.

Džordžas kilstelėjo antakius, o Keitė, įleisdama jį tolyn, atidarė antrąsias duris. Jis nusekė paskui merginą stebėdamasis, kad šis namas atrodo visiškai taip pat, kaip ir tas, kuriame pats gyvena. Svetainėje, ant kojų užsimetusi vilnonį apklotą, gulėjo Elė.

– Nagi, – tarė jis, – su pižama atrodai kitokia. Kur kas minkštesnė.

Elė nusikvatojo.

– Todėl į teismo posėdžius ją ir velkuosi retokai. Ar čia mandagumo vizitas?

– Gal nevisiškai, – Džordžas reikšmingai pažvelgė į Keitę. Ši metė akį į Elę ir išėjo į kitą kambarį. – Turiu tau pasiūlymą.

– Kokia staigmena, – sausai atsiliepė Elė. – Ar taip išsigandai prisiekusiųjų?

– Ne, kodėl turėčiau? Tiesą sakant, kaip tik tave dabar, mano akimis, turėtų kamuoti baimė, o aš jaučiuosi tarsi karžygys ant žirgo.

– Džordžai, tu – kuo tikriausias riteris. Na, gerai, klok savo pasiūlymą.

– Ji prisipažįsta kalta, – tarė Džordžas. – Mes sutariame dėl bausmės – nuo ketverių iki septynerių metų.

– Nė už ką, – pasišiaušė Elė, bet tuojau pagalvojo apie Keitę ten, prie tvenkinio. – Svarstyčiau pasiūlymą dėl nolo 22 ir man tiktų nuo dvejų iki ketverių su apribojimu, jeigu sutiktum, kad derėčiausi dėl mažesnės bausmės.

Džordžas nusigręžė į langą. Šitą bylą laimėti jis troško labiau už viską – toks plūduras padėtų jam išplaukti per artimiausius rinkimus. Jis toli gražu nedegė noru kuo ilgiau pūdyti Keitę Fišer kalėjime; iš to, ką jam pasakojo Lizė Manrou, atrodė, kad šitai nelabai patiktų ir vietos bendruomenei. Pareikšdamas nolo contendere , kaip siūlo Elė, kaltinamasis nepripažįsta savo kaltės, tačiau priima nuosprendį. Iš esmės tai reiškia, kad žmogus teigia nepadaręs nusikaltimo, tačiau supranta, jog įrodymų jam pasmerkti yra pakankamai, ir todėl pripažįsta nuosprendį.