Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Keitei tai reikštų išsaugoti garbę ir tuo pat metu priimti bausmę.

Elei tai leistų iš protokolų ištrinti netikėtą jos klientės prisipažinimą teismo salėje.

Džordžui tai vis dėlto būtų nuosprendis, kad kaltinamoji tikrai yra kalta.

Jis vėl priėjo prie Elės.

– Turiu apie tai pagalvoti. Jeigu ji būtų pripažinta kalta, ko gero, gautų baisiai daug.

– Jeigu , Džordžai. Prisiekusieji tariasi jau penktą dieną. Jeigu jie grįžta su sprendimu mūsų naudai, Keitė gaus nada . Kitaip tariant – nieko negaus.

Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Nolo . Nuo trejų iki šešerių, su apribojimu.

– Nuo pustrečių iki penkerių, ir būsime susitarę, – Elė šyptelėjo. – Savaime suprantama, turėsiu tai aptarti su kliente.

– Duok man žinią, – Džordžas pasuko pro svetainės duris, bet stabtelėjo ant slenksčio. – Tiesa, Ele, girdėjau, kas nutiko, aš labai užjaučiu.

Ji kumščiais sugniaužė apklotą.

– Na, dabar jau viskas bus gerai.

– Taigi, – Džordžas lėtai linktelėjo, – manau, kad taip.

Sėdėdama prie teisėjos kabineto durų, Keitė pirštais vedžiojo per lygiai suleistas medinio suolo siūles. Prispaudusi delnu, pašveisdavo vieną plotelį prijuoste, tada dėdavo delną kitur. Nors dabar šitas sėdėjimas slėgė kur kas mažiau negu teismo metu, vis dėlto laikas čia jai labai prailgo.

– Ieškojau tavęs.

Keitė pakėlė akis į greta jos prisėdusį Adamą.

– Jakobas man pasakojo apie pareiškimą.

– Taip. Tad dabar viskas bus baigta, – tyliai tarė Keitė; abu pasvėrė tuos žodžius tarytum akmenis, pavartė rankose ir padėjo atgal.

– Grįžtu į Škotiją, – tarė Adamas padvejojęs. – Keite, galėtum...

– Ne, Adamai, – nutraukusi jį, Keitė papurtė galvą. – Negaliu.

Adamas nurijo gumulą ir linktelėjo.

– Ko gero, šitai žinojau nuo pat pradžių, – jis paglostė jos skruosto linkį. – Tačiau taip pat žinau, kad per šituos kelis mėnesius buvai ten su manimi.

Keitė suglumusi pažvelgė į jį, o jis tęsė:

– Atsibudęs kartais matau tave prie lovos kojūgalio. Arba pastebiu tavo veido profilį pilies sienų mūre. Kartais, vėjui pasisukus tinkama kryptimi, girdžiu, tarsi šauktum mane vardu, – paėmęs jos plaštaką, apibraukė pirštų kontūrus. – Regiu tave aiškiau negu bet kurį vaiduoklį.

Pakėlęs prie lūpų jos delną, pabučiavo į patį viduriuką ir užlenkė pirštus lyg apglėbdamas jį. Tada kietai įrėmė kumštį jai į pilvą.

– Prisimink mane, – kimiai tarė Adamas.

Paskui nuėjo palikdamas Keitę antrą kartą.

– Džiaugiuosi girdėdama, kad jums pavyko susitarti, – pasakė teisėja Ledbeter. – Dabar pakalbėkime apie trukmę.

Džordžas palinko priekin.

– Gerbiamoji teisėja, susitarėme dėl prisipažinimo su apribojimu, nuo dvejų su puse iki penkerių metų. Tačiau, manau, labai svarbu nepamiršti, kad bet kuris čia pasiektas sprendimas siunčia žinią visuomenei apie kūdikio nužudymą.

– Susitarėme dėl nolo , – patikslino Elė. – Mano klientė nepripažįsta savo kaltės dėl šio nusikaltimo. Ji ne kartą pareiškė nežinanti, kas nutiko tą naktį, bet dėl įvairių priežasčių yra pasiryžusi priimti apkaltinantį nuosprendį. Tačiau kalbame ne apie užkietėjusį nusikaltėlį. Keitė turi įsipareigojimų savo bendruomenei ir tikrai nebus linkusi nusikalsti dar kartą. Ji neturėtų kalėti nė dienos, net nė vienos valandos. Nuosprendis uždaryti ją į pataisos įstaigą pasiųstų žinią, kad ji niekuo nesiskiria nuo visų kitų įprastų nusikaltėlių, nors taip lyginti negalima nė iš tolo.

– Mis Hatavei, nuojauta man kužda, kad esate apmąsčiusi sprendimą.

– Iš tiesų. Manau, kad Keitė idealiai tinka elektroninio monitoringo programai.

Teisėja Ledbeter nusiėmė akinius su siaurais pusiniais lęšiais ir pasitrynė akis.

– Misteri Kalahanai, visuomenei mes teikiame pavyzdį atiduodami šią bylą į teismą ir leisdami su ja susipažinti žiniasklaidai. Po viso to žiniasklaidos dėmesio, kurio sulaukė amišų bendruomenė, nematau jokių priežasčių dar labiau ją gėdinti siųsdama jos atstovę į Mansį. Kaltinamoji atliks bausmę, tačiau – privačiai. Tai tarsi toks net šiek tiek poetiškas teisingumas.

Ji brūkštelėjo parašą ant popierių, paskleistų priešais ją.

– Skiriu mis Fišer bausmę – vienus metus su apyranke, – tarė teisėja Ledbeter. – Byla baigta.

Plastikinis žiedas pasislėpė po kojine, nes jo nebus galima nuimti beveik aštuonis mėnesius. Tas žiedas buvo trijų colių pločio, su įstatytu automatiniu siųstuvėliu. Jeigu Keitė išvyktų iš Lankasterio apygardos, paaiškino Elė, tas prietaisas imtų pypsėti, ir lygtinių bausmių pareigūnas rastų ją per kelias minutes. Tas pareigūnas gali ją susirasti ir be ypatingos priežasties, tiesiog šiaip sau, kad įsitikintų, jog Keitė gyvena tvarkingai. Oficialiai Keitė tapo valstijos kaline, vadinasi, negali reikalauti sau jokių teisių.

Užtat ji galės pasilikti fermoje, gyventi savo gyvenimą ir užsiimti savais reikalais. Jokios abejonės, nuodėmės dėl to, kad nešioji vienintelį menką papuošalą, galima nepaisyti, nes mainais gauni tiek daug.

Abi su Ele jos žingsniavo koridoriais, jų batai kaukšėjo, savo aidu ardydami tylą.

– Ačiū jums, – švelniai tarė Keitė.

– Nėra už ką, – dvejodama atsakė Elė. – Tai garbingas susitarimas.

– Žinau.

– Nors tai yra ir kaltinamasis nuosprendis.

– Tai man niekada nerūpėjo.

– Taigi, – nusišypsojo Elė. – Manau, per kokį vieną ar du dešimtmečius su tuo susitaikysiu.

– Vyskupas Eframas sako, kad šitoks nuosprendis padėjo bendruomenei.

– Kaipgi čia dabar?

– Nes auklėja mus nuolankumo dvasia, – atsiliepė Keitė. – Per daug anglų laiko mus šventaisiais, o šis nuosprendis primins, kad mes – tokie pat žmonės.

Jos žengė laukan, kur beveik niekas netrikdė popiečio ramybės. Nei reporterių, nei žiopsančių žiūrovų – praeis dar ne viena valanda, kol žiniasklaida susigaudys, kad prisiekusiųjų komisija paleista, o teismas netikėtai pasibaigė susitarimu dėl prisipažinimo. Stabtelėjusi laiptų viršuje, Keitė apsidairė.

– Šitai įsivaizdavau visiškai kitaip.

– Ir kas ne taip?

– Kas bus po teismo , – ji gūžtelėjo pečiais. – Maniau, kad visa, ką kalbėjote apie teismą, padės man šiek tiek geriau suprasti, kas tada nutiko.

Elė nusišypsojo.

– Jeigu gerai atlieku savo darbą, tai pabaigoje viskas tik susidrumsčia.

Žiemos šaltuko persmelktas vėjas švystelėjo kapp raištelius Keitei skersai veido.

– Tikriausiai niekada nesužinosiu, kaip jis mirė? – paklausė ji tyliai.

Elė paėmė ją už parankės.

– Tačiau žinai, kaip jis nemirė, – atsakė ji. – Gali būti, kad teks tuo pasitenkinti.

22 Nolo contendere (lot.) – JAV jurisdikcijoje kaltinamojo pareiškimas apie neketinimą tęsti teismo ginčų, tačiau nepripažįstant kaltės. Apribojimas (angl. cap ) – riba, kurios teisėjas negali peržengti skirdamas bausmę, priešingu atveju – kaltinamasis turi teisę tęsti teismo procesą.

20

Elė

Net juokas ima pamačius, kiek daug visko gali sukaupti per tokį trumpą laiką. Atvykau į Ist Paradaisą su vieninteliu lagaminu, o dabar, atėjus laikui krautis daiktus, vos pajėgiau juos sugrūsti. Kartu su drabužiais turėjo tilpti ir antklodė – mano pirmųjų, bet, ko gero, ir paskutinių siuvėjos pastangų rezultatas – ji kada nors papuoš mano kūdikio lovelę. Reikėjo pasiimti ir šiaudinę skrybėlę, mano pirktą pas Cimermaną – plačiakraštę, skirtą berniukams, tačiau gerai saugojusią veidą nuo saulės, kai dirbau laukuose. Buvo ir mažesnių daiktų: upelyje rastas idealiai plokščias akmenukas, degtukų paketėlis iš restorano, kur pirmą kartą vakarieniavome su Kupu, ta pati papildoma nėštumo testo lazdelė iš ano „du už vieną“ rinkinio. Pagaliau buvo tai, ko neįmanoma sudėti į jokį, kad ir patį didžiausią, lagaminą: dvasingumas, nuolankumas, ramybė.