Джоди Пиколт - Paprasta tiesa

Ji tupinėjo po kambarį.

– Jei tik ko nors prireiktų, tuoj šūktelkite, ar girdit?

– Palaukite.

Sara stabtelėjo prie durų.

– Kaip... – suformuluoti klausimo nepajėgiau, tačiau ji mane suprato.

– Tai Viešpaties valia, – ramiai tarė ji. – Tiesiog reikia ištverti. Tik galutinai atsigauti nepavyksta niekada.

Paskui tikriausiai užmigau, nes kitas prieš akis iškilęs vaizdas buvo saulė jau visai prie laidos ir kitapus kambario ant Keitės lovos išsidrėbęs Kupas. Man krustelėjus, jis pašoko ir atsiklaupė prie manęs.

– Kaip jautiesi?

– Gerai. Diegliai praėjo.

Pažvelgėme vienas į kitą bijodami pagalvoti, ką tai galėtų reikšti.

– Skambinau teisėjai, – Kupas suskubo pakeisti temą. – Sakė, prisiekusieji vis dar svarsto, ir jeigu prireiktų, ji pratęs jų atskirtį, kol tu atsigausi, – jis kostelėjo. – Dar ji sakė, kad melsis už mus.

– Tai gerai, – atsakiau lyg niekur nieko. – Mums pravers visokiausia pagalba.

– Gal galėčiau kai ko paklausti? – Kupas trūktelėjo siūlą iš antklodės. – Žinau, kad dabar nelabai tinkamas laikas, žinau, kad žadėjau to nedaryti, bet noriu, kad tekėtum už manęs. Nesu koks teisininkas, tad nemoku įtikinėti įmantriais argumentais. Tačiau kai Keitė paskambino šiandien iš ligoninės, ėmiau dusti. Maniau, kad patekai į avariją. Tada ji pasakė, kad tai dėl kūdikio, ir man galvoje sukosi vienintelė mintis: ačiū Dievui, ačiū Dievui, kad Elei nieko nenutiko. Nekenčiu savęs už tai. Vis galvoju, kad, ko gero, būsiu nusipelnęs tokios bausmės vien todėl, jog toks dalykas šovė man į galvą. O dabar gulėjau įsivaizduodamas, kaip netenku to kūdikio – dovanos, kurios visai nesitikėjau. Ele, jeigu taip nutiks, skaudės neapsakomai – tačiau tai niekai, palyginti su tuo, kaip jausčiausi netekęs tavęs. Šito... – jo balsas užsikirto, – šito aš neištverčiau.

Pakėlęs mano ranką sau prie lūpų, jis išbučiavo krumplius.

– Turėsime daugiau vaikų. Jie neatstos šito, bet jie bus mūsų. Galime turėti jų dešimt, po vieną kiekviename mūsų namo kambaryje, – Kupas pakėlė galvą. – Tik pasakyk man, kad šito nori.

Kadaise palikau Kupą, nes troškau patirti, ar galiu būti geriausia iš visų, ar galiu susirasti pasaulyje savą kelią. Tačiau pragyvenusi ne vieną mėnesį su Fišeriais patyriau, kokia didelė vertybė yra tvirtai žinoti, kad atsiras kas man pagelbėtų, jeigu suklupčiau.

Antrą kartą atsakiau Kupui neigiamai, nes bijojau, kad ištarsiu „taip“ vien skatinama atsakomybės už kūdikį. Bet dabar to kūdikio gali ir nebūti. Likome tik aš, Kupas ir tas klaikus skausmas, kurį tik jis vienas gali suprasti.

Kiek dar kartų šitaip švaistysiuosi, kol pagaliau suprasiu, kad kaip tik šito visada ieškojau?

– Dvylika, – atsakiau.

– Dvylika?

– Dvylika vaikų. Ketinu turėti labai didelį namą.

Kupas nušvito.

– Rūmus, – pažadėjo jis bučiuodamas mane. – Dieve, kaip aš tave myliu.

– Ir aš tave myliu.

Prapliupau juoktis, nes jis įsiropštė pas mane į lovą.

– Mylėčiau dar labiau, jeigu padėtum nueiti iki tualeto.

Jis plačiai nusišypsojo ir, tvirtai apglėbęs, nunešė per koridorių.

– Ar pati mokėsi?

– Per trisdešimt septynerius metus esu labai įgudusi.

– Juk žinai, kad galvoje turėjau ką kita, – tarė jis švelniai.

– Žinau.

Valandėlę žiūrėjome vienas į kitą, bet nusisukau neištvėrusi sielvarto jo akyse.

– Kupai, aš susitvarkysiu.

Uždariusi paskui save duris, pasikėliau naktinius marškinius ir sukandau dantis išvydusi dar vieną smarkiai suteptą įklotą. Pažvelgiau žemyn ir apsipyliau ašaromis.

Persigandęs Kupas išplėstomis akimis triukšmingai įvirto į tualetą.

– Kas? Kas atsitiko?

Ašaros ritosi upeliais, visa nustelbiančios, nesuvaldomos.

– Planuok tų vaikų trylika, – mano veide vargais negalais prasimušė šypsena. – Regis, šitas vis dėlto liks.

19

Tik įveikęs visą buteliuką ranitidino, Džordžas Kalahanas suvokė, kad ta byla jį tuoj suės gyvą. Jo garantuota pergalė, pasirodo, buvo ne tokia jau garantuota. Jis vis svarstė, kuris iš prisiekusiųjų stabdo kitus – gal tas vyrukas su žiedo pavidalo tatuiruote ant piršto? Keturių vaikų motina? Kažin ar jis spėtų sulakstyti po pietų į vaistinę, bet tikriausiai vos tik išsuks į greitkelį, išgirs kvietimą klausyti nuosprendžio. O kaip Elė Hatavei – gal irgi tris naktis nesudėjo bluosto?

– Nagi, – tarė Lizė Manrou, atstumdama lėkštę, – pirmą kartą suvalgiau daugiau už tave.

Džordžas vyptelėjo.

– Pasirodo, mano skrandis jautresnis, negu maniau.

– Na, jei būtum klausęs – bet tu, pabrėžiu, neklausei – būčiau tau papasakojusi, kad vietiniams žmonėms sunku nuteisti amišus.

– Kodėl?

Lizė kilstelėjo vieną petį.

– Nes jie – tarsi žemėn nužengę angelai. Pripažinus, kad vienas jų – žudikas, visas pasaulis akimirksniu garma į prarają.

– Tačiau ir išteisinti jos jie neskuba, – Džordžas nusišluostė burną servetėle. – Ledbeter sakė, kad prisiekusieji paprašė abiejų psichiatrų stenogramos.

– Ką gi, tai įdomu. Jeigu jie knibinėja psichikos būseną, tai beveik reiškia, kad, jų nuomone, ji padarė kažką bloga.

Džordžas prunkštelėjo.

– Esu tikras, kad Elė Hatavei šią aplinkybę aiškintų visiškai kitaip.

– Elė Hatavei dabar nelabai ką aiškina. Argi negirdėjai?

– Ko negirdėjau?

– Ji serga. Buvo atsidūrusi ligoninėje, – Lizė gūžtelėjo pečiais. – Prie kavos automato kalbama, kad tai kažkaip susiję su nėštumo komplikacijomis.

– Nėščia? Elė Hatavei nėščia? – jis papurtė galvą. – Dieve, ji motiniškumo turi ne ką daugiau už juodojo voro našlę.

– Taigi, – atsiliepė Lizė. – Šito tai jai tikrai trūksta.

Elei buvo leista gulėjimą miegamajame pakeisti į gulėjimą ant minkštasuolio svetainėje. Eiti jai teko tik kartą, kai Kupas nuvežė pas ginekologę – jos sveikata buvo įvertinta teigiamai, nors ir su tam tikra atsarga. Dabar Kupas jau dirbo savo klinikoje su kliente, linkusia į savižudybę, patikėjęs Elės globą Sarai, ir ji nenuleido nuo jos akių tarsi koks vanagas. Tačiau Sara ką tik išėjo parsinešti vištos pietums, ir Elė pirmą kartą pasidžiaugė tapusi ligone.

Ji užsimerkė, tačiau neabejojo, kad, numigus dar valandą, ją ištiktų koma. Vis svarstė, kaip įtikinti Kupą, kad leistų jai pastovėti – vaisiaus medžiagų apykaita atrodė šiek tiek svariau už pragulas; ir tuomet palei duris nusėlino Keitė, stengdamasi likti nepastebėta.

– Ak, ne, nedaryk taip. Ateik čionai, – paliepė Elė.

Keitė šmurkštelėjo į kambarį.

– Gal jums ko nors reikia?

– Taip, reikia. Kad padėtum man iš čia ištrūkti.

Keitės akys išsiplėtė.

– Tačiau daktaras Kuperis...

– ...nė neįsivaizduoja, ką reiškia ištisas dvi dienas gulinėti, – paėmusi ją už rankos, Elė taip trūktelėjo, kad Keitė atsisėdo šalia. – Neketinu kopti į Everestą, – įtikinėjo ji. – Tik nedidelis pasivaikščiojimas. Lauke.

Keitė pasižiūrėjo virtuvės pusėn.

– Tavo motina – vištidėje. Prašau.

Ji skubiai linktelėjo, paskui padėjo Elei atsikelti.

– Ar iš tikrųjų gerai jaučiatės?

– Puikiai. Kuo puikiausiai. Gali paskambinti mano gydytojai ir paklausti, – nusišypsojusi Elė pridūrė: – aišku, jeigu turėtum telefoną.

Keitė apkabino Elę per juosmenį ir atsargiai žengė su ja per virtuvę, paskui toliau pro galines namo duris. Pasiekus nedidelį daržą, Elė paspartino žingsnį, stengdamasi nesumindyti moliūgų virkščių, nusidriekusių lyg aštuonkojo čiuptuvai. Prie tvenkinio ji prisėdo ant suolelio po ąžuolu – įraudusiais skruostais, švytinčiomis akimis, jausdamasi geriau negu kada pastarosiomis dienomis.