Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

– Aš... ne, žinoma, kad ne. – Stefanija pasitraukė leisdama jam įeitį į jos butą ir jos širdis suplasnojo, kai pamatė, kad Džordanas eina tik šiek tiek šlubčiodamas dešine koja, – buvo tikra, jog intensyviai judant tai praeis po kelių savaičių.

Vis dėlto ji dar nenumanė, ko jis čia atvyko!

Stefanija nusekė paskui jį į svetainę ir kai jų akys susitiko, ji pajuto, kaip sudrėko delnai.

– Tu sakei, kad taip tave pavadino Gideonas, – atšovė ji.

Džordanas tyliai sukikeno.

– Kažkodėl tavo žodžiai mane paveikė labiau.

Stefanija pašaipiai pažvelgė į jį.

– Negaliu suprasti kodėl.

Jo išraiška tapo paslaptinga.

– Negali?

– Ne. – Stefanija bejėgiškai pripažino, kad atrodo jis puikiai. Nepaprastai gražus, žavus...

– Mes tuojau tai išsiaiškinsime, – žvaliai pasakė jis. – Aš ketinau atvykti anksčiau, nei Gideonas susitiks su tavo seserimi... norėjau viską paaiškinti, kol jis dar nespėjo pasikalbėti su Džoja – deja, mano skrydis buvo atidėtas.

– Tai kas gi čia vyksta? – paklausė susiraukusi Stefanija. – Nesuprask manęs klaidingai... tu labai malonus, kad paprašei Gideono padėti man ištrūkti iš painiavos, susijusios su Niumanų skyrybomis. Tik niekaip nesuprantu, kam tau to reikėjo.

Džordanas susikišo rankas į kišenes – jam vis dar buvo neįprasta, kad jau gali padaryti tokį paprastą veiksmą negriūdamas veidu ant žemės! – ir prisimerkęs pažvelgė į Stefaniją.

– Tu padėjai man. Todėl ir aš norėjau padėti tau.

Visos Stefanijos viltys dėl galimų Džordano motyvų iš karto sudužo. Štai taip. O ko ji tikėjosi? Kad Džordanas padėjo jai dėl to, kad ji jam patinka? Kad jis myli ją? Tu gyveni pasakų pasaulyje, Stefanija , – ironiškai įspėjo ji save.

– Nuoširdžiai dėkoju, bet iš tikrųjų nereikėjo dėl manęs vargintis.

– Po galais, aišku, kad reikėjo! – nekantriai tarė jis gergždžiančiu balsu. – Rozalinda Niuman jau darėsi pavojinga. Ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms. Gideonas kalbėjosi su jos advokatu, patarė kreiptis į medikus, kol laikas ir ji dar nieko nesužalojo.

– Patarė? – perklausė Stefanija; ji negalėjo įsivaizduoti, jog šaltas ir arogantiškas Gideonas Sent Kleras nusižemina tiek, kad kam nors duotų patarimą.

Džordanas liūdnai šyptelėjo.

– Gerai, jis iškėlė sąlygą – tu nepateiksi kaltinimų, jeigu ji kreipsis pagalbos į medikus.

Stefanija aiktelėjo.

– Bet aš neketinau...

– Stefanija, gal galėtum pasiūlyti man kavos ar dar ko nors? – greitai nutraukė ją Džordanas. – Aš ilgai skridau ir atvykau čia tiesiai iš oro uosto.

– Aš... žinoma. – Ir ką ji sau galvoja šitaip kamantinėdama Džordaną, juk jo poelgis buvo išties malonus? Argi svarbu, kokiu būdu tai pasiekta, jei virš Stefanijos galvos nebekabo kaltė dėl Niumanų skyrybų? – Aš esu išvirusi kavos, be to, Džoja neišgėrė viso vyno, gal labiau jo norėtum? – paklausė ji žiūrėdama į puspilnį butelį ant stalo. – Bijau, kad Gideono apsilankymas mano sesers kontoroje gerokai sutrikdė ją.

– Gideonas taip veikia daugumą žmonių. – Džordanas atjaučiančiai sukikeno. – Mielai išgersiu kavos, – pridūrė jis, nusekė paskui Stefaniją į virtuvę ir prisimerkęs stebėjo, kaip ji pripila du puodelius stipraus gėrimo.

Ji atrodė šiek tiek liesesnė, negu Džordanas prisiminė. Skruostai truputį įdubę, paakiai po gražiomis žaliomis akimis pajuodę, o atkaklus jos smakras atrodė dar ryškesnis. Puikūs raudonojo aukso spalvos plaukai kaip paprastai buvo supinti į kasą ant nugaros, juodi marškinėliai ir aptempti džinsai žemu juosmeniu išryškino grakščias moteriškas jos formas.

– Kaip tu gyveni, Stefanija? – kimiu balsu paklausė jis, kai juodu susėdo prie virtuvinio baro.

– Gerai, – linktelėjo ji, žiūrėdama į kavą puodelyje, o ne į Džordaną. – Šiuo metu turiu daug darbo, todėl esu labai užsiėmusi. Girdėjau, tu taip pat ketini netrukus grįžti į darbą, ar ne? – linksmai paklausė ji.

Džordanas norėjo, kad Stefanija pasižiūrėtų į jį. Kad leistų jam bent kartelį pažvelgti į jos sielos gelmes ir jis bent jau galėtų suprasti, ką ji jaučia, kai jis šalia.

– Taip, po dviejų mėnesių, – patvirtino jis. – Stefanija, aš atvykau čia ne apie tavo arba savo darbą pasikalbėti.

Jos blakstienos staigiai pakilo, Stefanija metė žvilgsnį į Džordaną, bet greitai nusuko akis į šalį.

– Aš dėkinga, kad suradai laiko mane apsilankyti, nes greičiausiai atvykai dėl svarbių šeimos reikalų...

– Aš atvykau į Angliją specialiai pasimatyti su tavimi , Stefanija, – pertraukė ją Džordanas. – Aš... – jis staiga nutilo ir pamatęs jos išsigandusį žvilgsnį suirzęs papurtė galvą.

Prakeikimas, pasirodo, lengviau sėdėti savo namuose Malibu ir įsivaizduoti, kad matai Stefaniją, kalbiesi su ja. Nes dabar, kai tikrai buvo su ja ir galėjo ją paliesti, Džordanas nežinojo, nuo ko pradėti!

Jis atsistojo ir neramiai perėjo per virtuvę, stengdamasis žodžiais išreikšti tai, ką norėjo pasakyti.

– Stefanija, jeigu tu aklai žaviesi manimi kaip Džordanu Simpsonu, tai aš ir vėl esu Džordanas Simpsonas ir sutinku su tuo.

Stefanija atsigręžė ir sumišusi įsispoksojo į jį.

– Atsiprašau?

Džordano veido raumenys įsitempė.

– Tu buvai ganėtinai atvira ir prisipažinai, kad vienintelė priežastis, dėl kurios buvai su manimi ir man atsidavei Sent Klerų namuose, yra ta, jog tu seniai žaviesi Džordanu Simpsonu, – priminė jis ir kietai sukando dantis, skruosto nervas ėmė neramiai tvinkčioti. – Aš atvažiavau norėdamas pasakyti, kad noriu pratęsti santykius su tavimi tokiomis sąlygomis.

Stefanijos veidas labai išblyško.

– Tu nori, kad aš užmegzčiau su tavimi romaną ?

Džordanas piktai susiraukė.

– Po velnių, ne! Aš mažiausiai noriu turėti su tavimi romaną!

Dėl tokios audringos jo reakcijos Stefanija sumirksėjo.

– Bet juk ką tik sakei...

– Aš ką tik sakiau, kad sutinku su tuo, jei tik tiek tegali pasiūlyti, – patikslino Džordanas.

Stefani stengėsi suprasti, ką pasakė Džordanas. Jis ir nori užmegzti su ja romaną, ir nenori. Ką tai reiškia?

– Nieko nesuprantu, – pagaliau pareiškė ji ir sutrikusi papurtė galvą.

Džordanas pažvelgė į ją nusivylęs.

– Iš tikrųjų viskas gana paprasta, Stefanija. Jeigu negaliu turėti tavęs, tai kitos man nereikia.

Ji atrodė apstulbusi.

– Aš... Bet tu sakei...

– Aš daug ko prikalbėjau. Tu taip pat. – Džordanas atsiduso. – O vienas dalykas, kurį tu man pasakei – grynas nesusipratimas. Netiesa, kad tu iš naujo pažadinai mano seksualinį potraukį, tu esi vienintelė moteris, su kuria aš noriu mylėtis. Iki amžiaus galo.

Stefanija išpūtė akis.

– O kaip Krista Mur? Kaip visos tos ilgakojės šviesiaplaukės gražuolės, su kuriomis tu paprastai susitikinėdavai?

Jis perkreipė lūpas.

– Tų dviejų savaičių Los Andžele visų šių ilgakojų šviesiaplaukių gražuolių apsuptyje man buvo per akis, kad suprasčiau, jog nė viena iš jų manęs daugiau netraukia. Vienintelė mane apžavėjusi moteris yra užsispyrėlė rudaplaukė, kuri didžiąją laiko dalį mėgsta su manimi ginčytis.

Stefanija atrodė pritrenkta.

– Tu kalbi apie mane?

– Žinoma, kad apie tave , Stefanija. – Džordanas giliai atsikvėpė. – Po paraliais, aš tave myliu!

– Ką?! – Ji nepatikliai žvelgė į jį.

– Žinai, aš dar niekada to nesakiau jokiai kitai moteriai. – Džordanas liūdnai nusišypsojo. – Kažkodėl tikėjausi, jog kai ištarsiu šiuos žodžius, jie bus priimti su didesniu entuziazmu! Aš. Myliu. Tave. Stefanija Makinli, – lėtai pakartojo jis, kad daugiau nebūtų jokių nesusipratimų. – Aš tave myliu. Džordanas Sent Kleras myli tave. Džordanas Simpsonas myli tave. Mes abu tave mylime. Ar dabar tau aišku?