Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

– Nesuprantu. – Stefanija papurtė galvą.

Šiandien ji buvo susirišusi plaukus į arklio uodegą, vilkėjo aptemptus marškinėlius ir mūvėjo išblukusius džinsus pažemintu liemeniu. Bet jos beveik negrimuotas veidas atrodė toks išblyškęs, kad strazdanos ant nosies ryškiai švietė.

– Patarčiau pakviesti mane į vidų, Stefanija, kitaip gali tekti tampytis su vyru, apalpusiu ant tavo namų slenksčio, – ūmai perspėjo ją Džordanas.

Laikydama duris kiek pravertas Stefanija akylai žvelgė į Džordaną – pastebėjo įtampą aplink akis ir burną, jo įdegę skruostai buvo šiek tiek pablyškę.

– Kaip praėjo tavo motinos susitikimas su specialistu? – Stefanijai rūpėjo ta moteris, nors ir žinojo daugiau neturėsianti jokių reikalų nė su vienu Sent Klerų šeimos nariu.

Džordanas vakar kuo aiškiausiai parodė, kad tai, kas įvyko tarp jųdviejų, jam reiškia vien tik fizinį geismo patenkinimą.

O jai tai reiškė viską.

Stefanija pernelyg ilgai buvo netekusi galvos dėl Džordano Simpsono. Ji geidė jo ilgesingai spoksodama į kino ir televizijos ekraną. Bet per kelias pastarąsias dienas galutinai įsimylėjo Džordaną Sent Klerą. Stefanija pati nenutuokė, kaip tai nutiko, nes jis buvo šiurkštus ir nederamai familiarus nuo pat pirmo jųdviejų susitikimo. Ji tik žinojo, kad myli vyrą, su kuriuo vakar pasimylėjo. Įsimylėjo galutinai. Negrįžtamai.

Deja, turtingas ir privilegijuotas Džordanas Sent Kleras vargu ar įsimylėtų tokią kaip ji, nes Džordanas Simpsonas...

– Džordanai... – Susinervinusi ji staiga nutraukė pokalbį, nes bute suskambėjo telefonas.

Nerimą keliantys skambučiai, kai skambinęs asmuo numesdavo ragelį netaręs nė žodžio, buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Stefanija ryžosi išvykti iš Londono, o šįryt viskas vėl prasidėjo iš naujo. Skambino jau keturis kartus. Stefanija pirmus du kartus atsiliepė, bet tuoj išgirsdavo trumpus signalus.

Nebuvo sunku sužinoti kas skambina, todėl ji kreipėsi į Džoją, paprašė, kad ji kaip teisininkė pasinaudotų savo įtaka ir iš telefonų kompanijos kuo greičiau gautų jai naują numerį.

Per vėlu , – suprato Stefanija, nes jai paskambino belaukiant naujo numerio!

Džordanas kilstelėjo antakius.

– Ar neketini atsiliepti?

Įsitempusi Stefanija patraukė pečiais.

– Jei kas nors svarbaus, paskambins dar kartą.

– Jeigu tu mane įsileisi ir atsiliepsi, jiems nereikės skambinti dar kartą, – ramiai paaiškino jai Džordanas.

Stefanija susierzinusi susiraukė.

– Mes neturime ką pasakyti vienas kitam, Džordanai...

– Gal tu ir neturi ką man pasakyti, – liūdnai pripažino jis, – bet aš tikrai turiu pasakyti tau kelis dalykus. – Užuot laukęs, kol Stefanija plačiau atvers duris, jis pastūmė jas lazda ir įėjo į butą, o jai beliko uždaryti.

Bent jau telefonas liovėsi skambėti, kol ji paskui Džordaną įėjo į svetainę.

– Na? – atsargiai paragino Stefanija, kai jis nuvargęs klestelėjo į fotelį.

Jo plaukai, kaip paprastai, buvo susivėlę ir sutaršyti vėjo, bet bent jau nusiskutęs, ant baltų marškinių vilkėjo dizainerio siūtą juodą švarką, mūvėjo išblukusius džinsus.

Užuot iš karto atsakęs, Džordanas žvalgėsi po svetainę. Jam patiko paprastos kreminės spalvos sienos, papuoštos keliomis Ternerio graviūromis su Venecijos vaizdais. Ant nušlifuotų medinių grindų buvo patiesti trys spalvingi kilimėliai, stovėjo keli baldai – plačiaekranis televizorius, žemas šviesiai rudas stalelis, patogi rausvai rudos spalvos sofa ir du foteliai, gausiai apkrauti pagalvėlėmis. Nors ir paprastai apstatytas, kambarys Džordanui pasirodė toks pat šiltas ir viliojantis kaip Stefanija.

Tiesa, Džordanui teko pripažinti, kad šiuo metu, akylai stebėdama jį, Stefanija neatrodė labai svetinga!

Jis ramiai atsakė į anksčiau pateiktą klausimą:

– Tyrimai parodė, kad mamos auglys nepiktybinis.

– Jums visiems turėjo labai palengvėti! – pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai atidariusi duris aptiko už jų stovintį Džordaną, Stefanija prabilo nuoširdžiai.

– Taip, tikrai palengvėjo. – Jis linktelėjo primerkęs akis. – Stefanija, kodėl tu išėjai neatsisveikinusi?

Ji tvirtai sugniaužė rankas, kad Džordanas nepamatytų, kaip jos dreba.

– Aš padariau taip, kaip maniau esant geriausia.

– Kam?

– Žinoma, kad sau, – nuoširdžiai prisipažino ji. – Savaime aišku, jums taip pat. Visiems būtų buvę nesmagu, jeigu būčiau pasilikusi Sent Klerų namuose po to, kas vakar tarp mudviejų įvyko.

Džordanas pakėlė tamsius antakius.

– Mane ne taip lengva sutrikdyti.

– Tau gerai, – pasakė Stefanija. – Kai nulipau į apačią, Lukanas išėjo iš kabineto ir pranešė, kad iš Glosteršyro pristatytas mano automobilis. Tada aš jam paaiškinau, jog nemanau galinti tau kaip nors padėti. Jis atrodė patenkintas, kad nusprendžiau išvykti, – tvirtai pareiškė ji.

– Aš nesu patenkintas dėl tokio tavo sprendimo! – sušuko Džordanas.

Ji kilstelėjo smakrą pasiruošusi gintis.

– Nesi? Ką gi... Tikriausiai dabar tu tik šiek tiek... pyksti ant manęs. Bet tai greitai praeis.

– Aš nusiminęs, Stefanija, o ne supykęs! – patikslino Džordanas. – Mums reikėjo pasikalbėti, bet tu išvykai net nesuteikusi progos tai padaryti. – Jis ir toliau sėdėjo įsitempęs.

– Bet aš daugiau neturiu ką tau pasakyti... – Stefanija nutilo, nes vėl suskambėjo telefonas. Jai būtinai reikėjo nukelti ragelį. Būtų taip ir padariusi, jeigu neturėtų laukti skambučio iš telefonų kompanijos, kuri privalėjo pranešti naują numerį. Gal kaip tik dėl to dabar ir skambina. Bet prie Džordano Stefanija neturėjo noro atsakyti į skambutį ir sužinoti, kad tai ir vėl įkyrioji Rozalinda Niuman.

Stefanija tikrai užjautė tą moterį, bet dėl to nepasidarė lengviau būti nepagrįsto jos pavydo auka.

Džordanas nekantriai žiūrėjo į ją nesuprasdamas, kodėl ji nekelia ragelio.

– Jeigu tu nenori atsiliepti, aš atsiliepsiu! – Jis pakėlė ragelį.

– Ne... – Stefanija mėgino jam sutrukdyti, bet Džordanas pridėjo ragelį prie ausies.

– Stefanijos Makinli butas, – maloniai pasakė jis į ragelį, pašaipiai žiūrėdamas į Stefaniją. – Alio? – Jis susiraukė. – Alio! – piktai pakartojo ir gili raukšlė išvagojo kaktą. – Kas, po velnių?.. – Jis atitraukė ragelį nuo ausies, paskui padėjo jį ant svirtelės ir atsigręžė į Stefaniją klausiamai pakėlęs antakius.

Ji apsilaižė išdžiūvusias lūpas, iš Džordano veido išraiškos supratusi, kad ir penktas skambutis tikriausiai baigėsi taip pat kaip ir keturi ankstesni – tyla.

– Aš... man atrodo, kad šiuo metu skambinėja kažkoks pamišėlis, – atsakė ji vengdama Džordano žvilgsnio. – Telefonų kompanija informuota, ji turi suteikti man kitą numerį.

– O kodėl ne policija? Ir kiek jau tęsiasi tas šiuo metu? – lėtai paklausė Džordanas.

– Policija per daug užsiėmusi, kad vargintųsi dėl kažkokio idioto, be jokio reikalo skambinančio telefonu, – paskubomis pasakė Stefanija. – Tai trunka jau kelias savaites. Ypač įkyrėjo šįryt. – Gal todėl, kad tris pastarąsias dienas ji nekėlė ragelio.

– Sakai, kelias savaites ar panašiai? – atsistojęs įtariai pasitikslino Džordanas. – Kažkoks pakvaišėlis vargina tave ištisas savaites, o tu tik dabar nusprendei ką nors daryti? Tavo sesuo advokatė, kodėl tu anksčiau nieko nedarei?

Tiesą sakant, Stefanija iš pradžių net neužsiminė Džojai apie skambučius, nors buvo kvaila tikėtis, kad Rozalinda liausis savo noru, neįsikišus teismui ar policijai!