Кэрол Мортимер: Prisimink, kas esi

Stefanija širdyje krūptelėjo pagalvojusi, kokį skausmą Džordanas patirs, kai ji pamėgins masažuoti šiuos įsitempusius raumenis be skausmą malšinančių vaistų.

– Gal pirma turėtum išgerti porą taurių vyno...

– Geriau imkis darbo, Stefanija, – šiurkščiai paragino jis, matyt, supratęs jos neryžtingumo priežastį.

Ji susitvardė ir giliai atsidususi priminė sau, jog yra profesionalė. Privalo užmiršti, kad glamonėjosi su šiuo vyru, ir atlikti darbą, kuriam ją pasamdė Lukanas Sent Kleras.

Džordanas užsimerkė ir pajutęs Stefanijos pirštų prisilietimą prie sustingusių šlaunies raumenų sukando dantis. Taip ir gulėjo užsimerkęs, stipriai sukandęs dantis ir susikaupęs mąstė, kad tik nesuriktų, o ji pradėjo masažuoti, stengdamasi atpalaiduoti jo įsitempusius raumenis. Dirbo nesustodama. Kol Džordanas pagaliau pradėjo jausti, kaip įtampa slopsta, kūnas taip pat pradėjo atsipalaiduoti, o skausmas slūgti.

– Nuostabu, – po kelių minučių sumurmėjo jis, kai pagaliau galėjo atpalaiduoti nugarą atsigulęs ant lovatiesės.

– Reikia nuolat mankštintis, – kategoriškai pareiškė Stefanija.

Dabar, kai skausmas šiek tiek atlėgo, Džordanas gavo progą pažvelgti į Stefaniją, masažuojančią jam šlaunį. Atkreipė dėmesį, kaip nuo pastangų įraudo jos skruostai. Kaip susikaupusi prikando liežuvio galiuką. Kaip kelios cinamonų spalvos plaukų sruogos išsipešė iš kasos ir nepastebėtos nukrito ant įkaitusių skruostų.

– Manau, kad jau gana.

Stefanija sunerimusi pažvelgė į Džordaną, ji taip susikaupusi malšino skausmą, kad net nepastebėjo, jog skausmas akivaizdžiai atlėgo ir Džordanas nukreipė dėmesį į ją...

Staiga ji nustojo masažuoti jam šlaunį ir atsitiesė.

– Dabar turėtum užmigti.

– Tą ir ketinu padaryti, – pasakė Džordanas. – Ar prigulsi prie manęs? – Kviesdamas jis ištiesė ranką.

Šio kvietimo Stefanija nesiruošė priimti. Ji nepatikliai žiūrėjo į jį.

Džordanas suprato, kad anksčiau elgėsi su ja visiškai netinkamai. Nesutarimų dažnai iškildavo tarp jų ir būnant Malberio dvare, todėl jie neturėjo progos pasikalbėti apie buvusius ar esamus savitarpio santykius.

Galbūt Stefanija ir turi reikalų su kažkokiu iš anksčiau pažįstamu vaikinu, bet tai nesulaiko jos nuo atsako į jo glamones.

– Prašau, – pakvietė jis dusliu balsu.

Stefanija nežinojo, apie ką Džordanas tylomis galvojo kelias pastarąsias minutes, bet po ankstesnio jųdviejų pokalbio jai nereikėjo ypatingų pastangų, kad atspėtų, apie ką jis galėtų galvoti!

Arba kad suprastų, jog Džordanas visiškai klaidingai įsivaizduoja jos santykius su Ričardu Niumanu. Stefanijai kilo noras jam viską papasakoti, bet žinojo: tiesa jam bus dar nemalonesnė.

– Pažadu būti geras, – stengėsi įsiteikti jai Džordanas.

Stefanija nusijuokė.

– Ar mažo sutrikusio berniuko vaidmuo padeda?

– Bendraujant su mylinčiomis mamomis ir pasiaukojančiomis fizioterapeutėmis? Tikiuosi, kad padės!

Stefanija liūdnai papurtė galvą.

– Tu nepakenčiamas.

– Bet žavus? – Jis vėl ištiesė jai ranką.

Kiek padvejojusi Stefanija padavė jam ranką ir leidosi pargriaunama šalia jo ant lovos, tada jis apglėbė ją ir prisitraukė prie šono.

Kelios minutės rojuje nepakenks, ar ne? – pamanė Stefanija.

Tik kelios minutės.

4 Vonios kambarys šalia miegamojo.

Dešimtas skyrius

Jau buvo pradėję temti, kai Džordanas pabudo iš miego, – taip gerai pailsėjęs jau seniai nesijautė, o glėbyje stipriai laikė vis dar miegančią Stefaniją.

Jos plaukai vėl buvo išsipynę ir dabar it šilkinė užuolaida, nuausta iš ugnies ir aukso, dengė jo krūtinę ir pečius. Blakstienos, ilgos ir tamsios, ilsėjosi nuleistos ant kreminės spalvos skruostų, o kelios strazdanėlės ant viršunosės atrodė labai žaismingai. Stefanija ramiai kvėpavo truputį prasižiojusi.

Džordanas jautė jam ant krūtinės gulinčios jos rankos šilumą, jautė karštį, sklindantį nuo jos kojos, kurią ji buvo ant jo užmetusi. Tas karštis skverbėsi gilyn į Džordano kūną, nuo Stefanijos artumo jis pajuto kylant geismą.

Stengdamasis jos nepažadinti jis atsargiai pasivertė ant šono – suprato: jei Stefanija pabus, ji neleis jam jokių švelnybių.

Pavyzdžiui, neleis perbraukti ranka jai per nugarą, neleis jo rankai nuslysti jos liemeniu ir klubu nei apglėbti jos užpakaliuko ir prispausti prie savęs visu kūnu. Ji jokiu būdu neleis priglausti lūpų jai prie kaktos ir prie smilkinio, o paskui nuslysti lūpomis per švelnų šiltą skruostą link lūpų, kurių jis taip troško...

Pabudusi prieblandoje ir aptikusi, jog guli prigludusi prie tvirto vyro kūno, Stefanija nė akimirką nesuabejojo, kad vis dar sapnuoja. Ji jautė šiltas nerimstančias rankas, tiriamai ją glostančias, karštas lūpas, glamonėjančias jos kaktą, smilkinį, skruostą ir...

Kai Džordanas prigludo prie jos lūpų, Stefanija suprato – tai ne sapnas. Ji iš tikrųjų guli lovoje su pusnuogiu Džordanu Sent Kleru!

Ji atsitraukė nuo jo lūpų ir stengėsi atstumti jo tvirtą krūtinę, stipriai prisispaudusią prie jos krūtų.

– Džordanai, ne!

– O taip, Stefanija, – neaiškiai sumurmėjo jis glausdamas ją prie savęs, delnais suėmęs už užpakaliuko, lūpomis slinkdamas žemyn per kaklą.

Ji iš pat pradžių žinojo, kad miegoti su Džordanu – blogas sumanymas. Todėl taip atkakliai priešinosi. Nes negalėjo atsispirti šiam vyrui. Tai, ką jautė jam, sunaikino visą jos gynybą ir paliko tik atvirą, vaikišką aistrą.

– Dieve, kokia tu skani! – sudejavo Džordanas ir vėl įsisiurbė jai į lūpas.

Jo skonis buvo neapsakomas. Žemės, prieskonių ir neatremiamos aistros.

Pajutęs, kaip Stefanija išsilenkė spausdamasi prie jo, kaip rankomis nuslydo per krūtinę ir panėrė pirštus jam į plaukus, jis apžiojo jos lūpas.

Jie bučiavosi aistringai, godžiai. Lūpos, dantys ir liežuviai tyrinėjo, kramsnojo, mėgavosi, juodu godžiai troško vienas kito, tas geismas beprotiškai augo ir galiausiai tapo visiškai nekontroliuojamas.

Bet to nepakako. Džordanas troško daugiau.

– Aš noriu žiūrėti į tave, paliesti tave!

Jis greitai numovė jai džinsus ir kelnaites, paskui nutraukė marškinėlius apnuogindamas nuostabias krūtis ir ėmė žvilgsniu ryti jos grakštų nuogumą. Tada palenkė galvą, karščiu alsuojančia burna apžiojo vieną išbrinkusį spenelį ir ėmė glamonėti jį liežuviu, o ranka glostė kelią žemyn link šilkinių garbanėlių tarp šlaunų.

Stefanija apie nieką negalvojo – apie nieką daugiau, tik apie tobulas Džordano glamones. Ji išlenkė nugarą, krūtimis spaudėsi prie jo įkaitusios burnos, o šlaunys ritmiškai judėjo atsiliepdamos į pirštų glamones.

To nepakako. Stefanija troško daugiau.

Ji atsitraukė, atsisėdo, užsmaukusi į viršų Džordano marškinėlius nutraukė juos jam per galvą apnuogindama krūtinę, ir ėmė glamonėti godžiomis lūpomis ir liežuviu.

Bučiuodama jo įkaitusį kūną, laižydama jį Stefanija slinko žemyn nuo krūtinės iki bambos, užtruko ten kyštelėdama liežuvį į tą seklų šulinį, o kai išgirdo, kaip Džordanas iš malonumo sudejavo, pajuto tarp savo šlaunų karštį.

Ji atsiklaupė šalia jo, matė ilgą jo penį, nekantriai keliantį trumpikes, ir pirštais suėmusi už juosmenėlio nusmaukė jas per šlaunis ir galiausiai visai numovė. Taip ji išlaisvino kietą, susijaudinusį jo įnagį savo aistringam žvilgsniui.

Jis buvo nuostabus, ilgas ir storas – Stefanija neišlaikė, atsiklaupė tarp pražergtų Džordano kojų ir pirštais apglėbė tą tvinkčiojantį aksominį, švelnų daikčiuką, o kita ranka suėmė iš apačios.