Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Carole Mortimer

Sent Klero sutramdymas

Romanas

Vilnius, 2013

Versta iš Carole Mortimer,

Taming the Last St Claire, 2011

© Carole Mortimer, 2011

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Filomena Vaitkutė,

vertimas iš anglų kalbos, 2012

© Rima Milaševičienė, dizainas, 2010

© iStockphoto.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2012

ISBN 978-609-406-509-5

Pirmas skyrius

– Klausykite, ar šitaip ir stovėsite visą rytą žiūrėdamas į mane iš aukšto, užrietęs tą savo didingą nosį, ar vis tik imsitės kokio naudingo darbo ir padėsite man nunešti šias dėžes iki lifto?

Gideonas užsimerkė. Suskaičiavo iki dešimties. Neskubėdamas. Įkvėpė. Paskui iškvėpė. Dar lėčiau. Ir tik tada pagaliau atsimerkė.

Deja, Džoja Makinli vis dar buvo čia. Stovėjo šalia savo automobilio, kurį buvo pasistačiusi toje pačioje privačioje požeminėje aikštelėje per dvi vietas nuo Gideono automobilio, tik jau ne pasilenkusi virš bagažinės, bet atsitiesusi ir įsakmiai mušdama trijų colių aukštakulnio batelio padu į cementines grindis. Jis suprato, kad jei dabar nepaklus, ši moteris pasistengs, kad keturias ateinančias savaites jo gyvenimas virstų tikru pragaru.

Džoja Makinli. Jai dvidešimt aštuoneri, ūgis – vos metras šešiasdešimt, raudoni trumpai kirpti šilkiniai plaukai styro į visas puses, sruogomis užkritę ant gražaus širdelės formos veido ir dėl to dar labiau pabrėžiantys žalsvas nefrito spalvos akis ir lygią baltą veido odą. Jos mažytė nosis nusėta smulkiomis strazdanomis, o lūpos putlios ir jausmingos. Su juodu griežto kirpimo kostiumėliu ir šilkine tos pačios kaip ir jos akys žalsvos spalvos palaidine ji atrodė ir liauna, ir labai stipri.

– Nagi? – Jį suėmė pyktis, nes mergina, vis dar taukšėdama bateliu į cementines grindis, išlenkė tamsiai rudos spalvos antakius ir erzinamai nužvelgė jį savo žaliomis akimis.

Gideonas dar kartą valdydamasis giliai įkvėpė mintyse svarstydamas, kaip galėtų įskaudinti savo vyresnįjį brolį Lukaną, pirmiausia už tai, kad įstūmė jį į tokią apgailėtiną padėtį. Žinoma, nenorėtų jo galutinai pribaigti. Gal tik šiek tiek ... Dėl to Gideonas nejautė jokių sąžinės priekaištų. Juk Lukanas irgi negalvojo apie Gideono savijautą ir nė nemirktelėjęs užkorė jam ant kaklo šią moterį.

Tiesą sakant, ši mintis persekiojo Gideoną jau pusantros paros. Nuo tada, kai Lukanas šeštadienio vakarą, per savo vestuvių šventę, pranešė, kad tuo metu, kai juodu su Lekse bus išvykę į medaus mėnesio kelionę, Sent Klerų įmonei vadovautų Gideonas, o į jo vietą jis atsiųs Džoją Makinli, kuri dirbs teisine įmonės atstove.

Gideono tikinimai, kad jis vienas gali susidoroti su abiem užduotimis, jo vyresniajam broliui nepadarė jokio įspūdžio. Jis taip pat nepaisė brolio, šiam pareiškus, kad negalės dirbti kartu su Džoja Makinli.

Gideonas pripažino, kad ši moteris yra gera teisininkė, nes iš kitų kolegų buvo girdėjęs apie jos pergales teismo salėse, bet visais kitais atžvilgiais ji beprotiškai jį siutino.

Raudoni plaukai švytėjo tarsi deglas ir atkreipdavo visų, buvusių kartu su ja patalpoje, dėmesį, o jei imdavo juoktis kimiu krūtininiu juoku, visų netoliese stovinčių vyrų galvos iškart nukrypdavo jos pusėn. Vilkinčią suknelę jis buvo ją matęs du kartus: pirmąjį kartą – su siaura sodriai žalios spalvos suknele iki pat kulkšnių, kurią vilkėjo kaip vyriausioji pamergė prieš du mėnesius vykusiose savo sesers Stefanijos ir jo brolio Džordano vestuvėse, ir su raudona kelius vos dengiančia suknele Lukano ir Leksės vestuvėse praeitą šeštadienį. Pastaroji, regis visiškai nederanti prie jos ryškių vario spalvos plaukų kupetos, tik dar labiau pabrėžė natūralų jos auksinių ir cinamono spalvos sruogų blizgesį.

Su juodu kostiumėliu, kuriuo vilkėjo šiandien, ji turėjo atrodyti šalta ir dalykiška, bet kažkodėl... neatrodė. Trumpas švarkelis buvo stipriai prigludęs prie liemens, o trys žalios šilkinės palaidinės viršutinės sagutės buvo prasegtos ir atidengė iškilių baltų krūtų kauburėlius. Sijonas siekė kelius ir atidengė dailias kojas.

Žodžiu, Džoja Makinli...

– Garbės žodis, rasa greičiau akis išės, nei apsispręsite! – riktelėjo ji.

...persmeigė jį kiaurai lyg smaigas!

Jis dar kartą giliai įkvėpė, kad sumažėtų įtampa.

– Ar jūs visada tokia kandi?

Kvailas klausimas. Gideonas žinojo, kad ji visada sako tai, kas pirmiausia šauna į galvą. Tai mažų mažiausiai jį trikdė, nes jis buvo iš tų, kurie, prieš ką nors sakydami, pasveria kiekvieną žodį.

Kita jos pastaba buvo puikus merginos stačiokiškumo pavyzdys.

– Nieko gal ir nebūčiau sakiusi, jei nustotumėt rietęs nosį ir elgtumėtės kaip visi mirtingieji.

Gideonas suvirpėjo. Jie buvo susitikę gal vos keturis kartus. Paskutinį kartą prieš dvi dienas, Lukano ir Leksės vestuvėse, o pirmą kartą – prieš devynias savaites, kai jis pamatė ją Pikardo ir Raito kontoroje, į kurią nuėjo pranešti, jog jam pavyko išspręsti painią jos dvynės sesers Stefanijos bylą. Po dviejų savaičių jie dar kartą susitiko jo brolio dvynio Džordano ir Stefanijos vestuvių repeticijoje, o dar po savaitės – tikrose vestuvėse.