Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Tas pats žodis tiko visiems trims broliams Sent Klerams, kol jie sulaukė pilnametystės ir įgijo pasirinktas profesijas: Gideonas tapo teisininku, Džordanas – aktoriumi, o Lukanas – verslininku.

Tačiau per du pastaruosius mėnesius viskas pasikeitė ir Gideonas, kuriam patiko tvarka ir tęstinumas, stengėsi su tuo susitaikyti. Tačiau neketino to daryti su aikštingąja Džoja Makinli, kuri grasino persekioti jį kiekvieną darbo akimirką!

– Ką gi, puiku. Vadinsiu jus Džoja. – Jis vos girdimai atsiduso. – Tikriausiai Pikardo ir Raito bendrovei, o ypač Džeisonui Pikardui buvo sunku jus išleisti.

– Kur išleisti?

Gideonas suirzęs dėbtelėjo. Visi, su kuriais teko kalbėtis, jam tvirtino, kad ji yra išmintinga moteris.

–  Pas mus , žinoma.

Džoja atrodė nustebusi.

– Atleiskite, bet norėčiau, kad patikslintumėte, ką turite galvoje. Ypač savo pastabą dėl Džeisono Pikardo, – pridūrė ji lediniu balsu.

Gideonui visiškai nepatiko, kad šis pokalbis vyksta automobilių stovėjimo aikštelėje, kur bet kurią akimirką gali atvykti kuris nors darbuotojas. Tiesą sakant, buvo vos kelios minutės po aštuntos, o dauguma darbuotojų į Sent Klerų įmonę neatvykdavo anksčiau nei devintą, tačiau jei kuris, sumanęs atvykti anksčiau, pamatytų savo viršininką, besivaidijantį su nepažįstama moterimi automobilių stovėjimo aikštelėje, palaikytų tai profesinės etikos pažeidimu.

Gideonas, skubiai žengęs tris didelius žingsnius, skiriančius jį nuo Džojos, atsidūrė šalia ir iškart užuodė svaiginantį, nors ir švelnų, jos kvepalų aromatą. Tai nustebino. Gideonas buvo įsitikinęs, kad, būdama stipri asmenybė, ji mėgsta aštrius, kitų dėmesį patraukiančius kvepalus. Tokius, kurie iškart, vos užuodus, apsvaigintų. Tačiau aromatas buvo švelnus, subtiliai jaudinantis, ir Gideonas negalėjo, nors ir ketino, nuslėpti, kad juos užuodžia.

Jis tvirtai sučiaupė lūpas.

– Aš tik norėjau pasakyti, kad man labai gaila, jog Lukanas įkalbėjo jus palikti Pikardą, kad padirbėtumėte pas mus vos keturias savaites.

Džoja suglumo, nes tą akimirką visą dėmesį buvo sutelkusi į Gideoną, kuris artinosi prie jos it liauna grakšti pantera.

Ji ir vėl pagalvojo, kad šis šiaip jau žavus vyriškis veltui gaišta laiką, nes visos jo nepriekaištingai baltų marškinių sagos buvo kruopščiai susagstytos iki apykaklės viršaus. Jei Gideonas būtų bent šiek tiek pasistengęs – ir nežiūrėjęs šitaip piktai! – šis arogantiškas, bet dailus vyriškis galėtų suvirpinti bet kurios moters širdį ir jausmus.

Ir plaukus galėtų šiek tiek atsiauginti, tada atrodytų dar jaunesnis ir neabejotinai seksualesnis. Galėtų nebevilkėti tų senamadiškų kostiumų. Jei apsitemptų išblukusiais džinsais ir aptemptais juodos spalvos marškinėliais, kurie išryškintų jo krūtinės ir rankų raumenis, vien jį pamačiusi iš malonumo apsaltų bet kuri moteris, jei tik jos venomis teka nors lašelis kraujo!

Džoja piktdžiugiškai nusišypsojo pati sau įsivaizduodama, koks siaubas jį apimtų ir kaip persikreiptų jo išdidus, bet dailus veidelis, jei jis bent numanytų, kokios nedoros mintys šiuo metu sklando jos galvoje.

– Ar pasakiau ką nors juokinga?

Iš tikrųjų jai buvo smagu įsivaizduoti šiek tiek atsipalaidavusį, netgi seksualų Gideoną, besistengiantį atsikratyti dėl jo dūsaujančių moterų! Bet Džoja taip pat suprato, koks pavojingas galėtų tapti šio vyriškio žavesys, jei jis bent šiek tiek įsiaudrintų...

Pažiūrėjusi į paniurusį Gideono veidą, ji mintyse nusipurtė. Šis vyras – tikrai ne jos skonio. Jai patinka vyrai, drąsiai ir energingai neriantys į nežinomus vandenis. Pažvelgus į Gideoną jai susidarė įspūdis, kad paskutinė jo išbandyta naujovė buvo juodos kojinės, kurias jis nutarė apsiauti vietoj įprastų pilkų!

Džoja giliai įkvėpė.

– Bet juk aš nepalikau Pikardo. Lukanui paprašius jam padėti, Pikardo ir Raito bendradarbiai mielai suteikė man mėnesį atostogų.

Bet tam suorganizuoti, – suirzęs pagalvojo Gideonas, – prireikė šiek tiek laiko.

–  Kada tiksliai Lukanas dėl visko susitarė?

– Prieš tris savaites... – iškart atsakė Džoja ir prisimerkusi vertinamai pažvelgė į jį. – O kada Lukanas pranešė šią blogą žinią jums ?

Gideonas įsitempė.

– Neatmenu, kad būčiau sakęs, jog ši žinia man buvo nemaloni.

– Bet pagalvojote, – nukirto ji. – Taigi, kada?

Jis sukando dantis.

– Nesuprantu, kodėl...

– Jis apie tai jums pasakė tik šeštadienį, per vestuves, tiesa? – lėtai paklausė ji.

Gideonas ir pats nesuprato, kodėl šalia šios moters jis nuolat praranda savitvardą. Kai dalyvaudavo teismuose, į jį visados buvo žiūrima kaip į grėsmingą varžovą. Atstovaudamas didžiulių visame pasaulyje įsteigtų Lukano bendrovių teisiniams reikalams jis buvo ne mažiau nuožmus, nei jo vyresnysis brolis. Bet vos tik pradeda kalbėtis su šia nenuspėjama Džoja Makinli, iškart susierzina. Tiesą sakant, labai ...

– Tik šeštadienį, tiesa? – su pasitenkinimu pakartojo Džoja, atvirai šaipydamasi savo žaliomis akimis. – Ir taip, matyt, sugadino jums visą savaitgalį?

Gideonas stipriau sugniaužė savo juodo portfelio rankeną.

– Savaitgalį praleidau puikiai, ačiū, – šaltai atsakė jis. – Tiesą sakant, vakar pietavome kartu su Stefanija ir Džordanu, nes šiandien anksti ryte jie išskrido į Los Andželą.

– O aš kartu su jais šiandien pusryčiavau, paskui nuvežiau į oro uostą, bet nė vienas nepasakė, kad būtumėte jų prašęs mano telefono numerio. Jei būtumėte tai padaręs, būtume galėję viską išsiaiškinti daug anksčiau. – Džoja Makinli priekaištingai palingavo galvą.

Gideonui tikrai buvo šovusi mintis paprašyti Stefanijos jos sesers telefono numerio, bet šiek tiek pasvarstęs nusprendė netraukti nė vieno šeimos nario į tokius, jo manymu, asmeninius dviejų žmonių nesutarimus.

– Bet gal jūs bijojote, kad jie padarys kokią skubotą išvadą?

Jis piktai ją nužvelgė.

– Ką turite galvoje?

– Jeigu būtumėte prašęs mano namų telefono numerio. Esu tikra, kad nenorėjote, jog Stefanija su Džordanu imtų manyti, kad aš jums parūpau asmeniškai, – atšovė ji šaipydamasi.

Gideonas vėl giliai įkvėpė stengdamasis susitvardyti. Tuščios pastangos, – kandžiai pagalvojo jis. Neatminė, kada buvo toks sutrikęs.

– Manau, kad tai neįmanoma.

– Tikrai?

Ar jam pasivaideno, ar Džoja iš tikrųjų stovi arčiau, nei prieš kelias sekundes? Taip arti, kad Gideonas pastebėjo, kokios putlios jos krūtys, matė nėriniais puoštos liemenėlės kaušelio kraštelį ir ritmingai tvinkčiojantį pulsą jos kaklo duobutėje.

Viešpatie mieliausias...

Jo žvilgsnis tapo ledinis.

– Iš šio mūsų pokalbio tikriausiai jau supratote, kad dirbti kartu negalėsime?

Ji staiga atsitiesė ir iškart perėjo prie reikalo.

– Tariausi su Lukanu, ne su jumis, Gideonai. Paprastai nenuviliu žmonių, kuriems esu pasižadėjusi dirbti. Juk ir jūs vadovaujatės tokia pat taisykle, tiesa?

Pasirodo, Džoja perprato Gideoną taip pat gerai, kaip ir jis – ją!

– Man atrodo, kad jūsų profesinių paslaugų Pikardo ir Raito bendrovei reikia labiau negu man, – jau ramiau tarė jis.

– Priešingai, jie tikrai apsidžiaugė, gavę progą pasitarnauti Lukanui.

Kurgi ne . Pikardo ir Raito bendrovei buvo didelė garbė išleisti vieną iš savo darbuotojų mėnesį padirbėti Sent Klerų įmonėje. Verslo pasaulyje gerai žinomo Lukano Sent Klero asmeniškas pakvietimas Džojos Makinli karjerai taip pat nepakenks.