Кэрол Мортимер: Sent Klero sutramdymas

– Taigi, Gideonai, Lukanas šiuo susitarimu yra patenkintas, Pikardo ir Raito bendrovei jis taip pat priimtinas, aš juo taip pat patenkinta. Regis, kad jūs vienintelis, kuriam jis nepatinka. – Ji žiūrėjo tiesiai jam į akis – jos žvilgsnis buvo įžūlus.

Gideonas šaltai jį atrėmė.

– Bet aš nesakiau, kad man jis nepatinka.

– Ne?

– Ne.

– Jei taip, manau, kad šį mažą nesusipratimą mums pavyko išspręsti, – nerūpestingai tarė ji.

Nė velnio! Gideonas tikrai nenorėjo, kad ištisas keturias savaites Džoja painiotųsi jam po kojomis Sent Klerų įmonės pastate.

Ir šiaip nelinksmas jo mintis sudrumstė dar viena, tokia pat nemiela jos replika.

– O dabar gal malonėtumėte man paaiškinti, ką turėjote galvoje sakydamas, kad manęs ypač nenorėjo išleisti Džeisonas Pikardas?

Gideonas suprato, kad šį kartą ji to klausė ne tam, kad paerzintų. Ji nebeatrodė susijaudinusi. Nors merginos balsas skambėjo linksmai ir ji atrodė rami, iš tikrųjų degė pykčiu. Tai buvo matyti iš jos žibančių žalių akių ir nuraudusių skruostų. Kodėl ji pyko, Gideonas nesuprato. Visa glaudžiai susijusi teisininkų bendruomenė žinojo, kad jau pusmetį ji draugauja su jaunuoju Pikardu.

Jis gūžtelėjo plačiais pečiais.

– Visi žino, kad jūs draugaujate.

– Taip ir yra – mes tik draugai , – ramiai tarė ji. – Nei daugiau, nei mažiau.

– Atleiskite, jei užgavau jūsų jausmus.

– Jau sakiau, kad neužgavote.

Gideonas suspaudė lūpas.

– Neketinu ginčytis su jumis dėl tos nekaltai mano ištartos pastabos, už kurią jau atsiprašiau.

– Ar kas apskritai drįsta su jumis ginčytis, Gideonai? – Džoja Makinli buvo akivaizdžiai suirzusi.

– Matyt, drįsta, – nutęsė jis nenuleisdamas nuo jos akių.

– Bet šiuo atveju tai ne ginčas, tai – dialogas, – atkirto ji.

Jis papurtė galvą.

– Neturiu tam laiko, be to, man tai nesvarbu...

– Bet man svarbu.

Ji neleido jam baigti ir priėjo dar arčiau. Atsistojo taip arti, kad jis skruostu jautė šiltą jos burnos kvapą, o jos viršugalvis, stovint ant trijų colių aukštakulnių, atsidūrė tiesiai prieš akis.

Gideonas jau gailėjosi, pradėjęs šią šneką. Jam norėjosi paimti vieną dėžę iš nediduko skaisčiai raudono moters automobilio bagažinės ir pakilus iki Lukano kabineto užsidaryti jame visai dienai.

Gideonui buvo trisdešimt ketveri, jo karjera buvo sėkminga, o trumpi dalykiniai verslo reikalai, kuriais retkarčiais užsiimdavo, nekėlė jam pernelyg didelių rūpesčių. Jis mylėjo du savo brolius ir motiną, tačiau su kitais žmonėmis nemėgo nei bendrauti, nei rodyti jiems savo jausmų.

Tai, būnant su valdingąja Džoja Makinli, buvo nelengva. Ypač dabar, kai ji visą laiką bus šalia, ir jam norom nenorom teks uosti citrininio jos plaukų šampūno aromatą ir stebėti jos žvilgančius raudonus plaukus, kuriuose žėrėjo kaštoninio, auksinio ir cinamono atspalvių sruogos. Neįprastos spalvos buvo natūralios, ne dažytos, Gideonas tai žinojo, nes ir jos sesers plaukai buvo tokie pat.

Kažin, kaip jaustųsi, jei tuos plaukus paliestų? Ar jie būtų tokie pat, kokie atrodo, – švelnūs lyg šilkas? O gal šiurkštūs ir pasišiaušę, kaip ir ji pati...

Suvokęs, kad šitaip elgtis nedera, ir stengdamasis atsikratyti tokių minčių, Gideonas staiga pasitraukė atatupstas ir pažiūrėjo į ją iš aukšto.

– Džoja, aš suprantu, kad mano broliui vedus jūsų seserį, mudu tapome beveik giminės. – Žodis beveik čia labai tiko! – Bet žinokite, kad jūsų intymus gyvenimas manęs visiškai nedomina.

Džojos akys išsiplėtė išgirdus, kaip ūmiai Gideonas tai pasakė. Ji neabejojo, kad jos sesuo jam patinka, kad jis gerbia ją ir pritaria jos santuokai su jo broliu. Tad kodėl, vos pamatęs ją, Džoją, pajuto tokią antipatiją?

Gal jis nemėgsta jos jau seniai, dar iki pirmojo jų susitikimo, sužinojęs, kad ji draugauja su Džeisonu Pikardu? Ji žinojo apie gandus, kurie pastaruosius šešis mėnesius sklandė Pikardo ir Raito bendrovėje. Tiesą sakant, tie gandai buvo nepagrįsti.

Taip, Džeisonas – neįtikėtinai dailus vyras, jie abu bent kartą per savaitę drauge eidavo papietauti. Džoja džiaugėsi tomis popietėmis, nes Džeisonas buvo puikus pašnekovas. Bet jie buvo tik draugai, nejautė vienas kitam nei potraukio, nei meilės.

Tiesą sakant, jų draugystė buvo gera priedanga Džeisonui, kuris iš tikrųjų mylėjo vieną vyriškį, su kuriuo susipažino dar studijų universitete laikais ir jau dešimt metų gyveno drauge. Deja, senasis Pikardas ir jo žmona Glorija net nenutuokė, kad jų sūnaus santykiai su tuo kitu vyru yra daugiau nei draugystė, nes antraip būtų ryžtingai tam pasipriešinę.

Džojai buvo malonu, kai Džeisonas jai pirmą kartą pasiūlė susitikti, – galų gale jis buvo antrasis iš dviejų Pikardų toje bendrovėje. Bet ji veikiai suvokė, kad Džeisonas ja kaip moterimi visiškai nesidomi. Būdama tiesaus būdo, ji uždavė jam kelis atvirus klausimus ir netrukus gavo tokius pat atvirus atsakymus. Paaiškėjus tikrajai Džeisono seksualinei orientacijai, Džojos elgesys nepasikeitė. Ji nenustojo su juo draugauti ir susitikinėti. Niekada neatsisakydavo su juo papietauti – kodėl gi ne, juk tuo metu jos gyvenime nieko ypatingo nevyko! Taip pamažu užgimė gandas apie jų draugystę, ir tuo gandu patikėjo net ir abejingasis atsiskyrėlis Gideonas Sent Kleras...

Džoja šaltai jam šyptelėjo.

– Jei taip, kodėl pradėjote kalbą apie intymų mano gyvenimą?

– Jūs... – iškošė Gideonas, nesugebėjęs susitvardyti. – Gal jau laikas nunešti jūsų daiktus aukštyn ir pradėti dirbti? – Jis nuėjo prie jos automobilio bagažinės, paėmė vieną dėžę ir ryžtingai žengė prie asmeninio lifto.

Džoja paėmė kitą dėžę, uždarė bagažinę, užrakino automobilį ir nusekė paskui jį, šypsodama iš pasitenkinimo.

Ji turėjo ištisas keturias savaites, per kurias tikėjosi ištraukti Gideoną Sent Klerą iš jo abejingumo ir pasitenkinimo savimi liūno. Turėtų būti smagu. Žinoma, tik ne jam...

Antras skyrius

– Kur einate? – griežtai paklausė Gideonas pamatęs, kad Džoja, užuot sekusi paskui jį, stabtelėjo prie kabineto, skirto asmeninei Lukano sekretorei. Šiuo metu jis buvo tuščias, nes Leksė, prieš tris savaites tapusi Lukano sekretore, kartu su juo dabar buvo išvykusi į nuosavą Karibų salą, kurioje abu ketino praleisti medaus mėnesį.

Džoja pašaipiai žybtelėjo žaliomis akimis.

– Manau, kad Lukanas yra geras diplomatas, nes pats pasiūlė man įsikurti Leksės, o ne jūsų kabinete.

Po stulbinamos naujienos, kuria Lukanas pritrenkė Gideoną per savo vestuves šeštadienio vakarą, apie savo vyresniojo brolio diplomatiją jis nebuvo itin geros nuomonės!

– Iš kur žinote , kad šis kabinetas priklauso Leksei?

– Ant durų kabo lentelė su jos pavarde, bet jūs tikriausiai norite sužinoti daugiau?

Gideonas niūriai dėbtelėjo, nes Džoja akivaizdžiai iš jo šaipėsi.

– Taip, norėčiau sužinoti daugiau, – iškošė jis.

Ji gūžtelėjo savo liaunais petukais.

– Buvau čia atėjusi ketvirtadienį po pietų, nes Lukanas norėjo man paaiškinti, ką turėsiu daryti, kol juodu su Lekse bus išvykę.

Ketvirtadienio popietė buvo vienintelė popietė per savaitę, kai Gideonas dirbdavo ne Sent Klerų įmonės pastate, bet eidavo į nedidelę nuosavą įstaigą kitame miesto gale tvarkyti susikaupusių teisinių reikalų. Apie tai Lukanas tikrai turėjo žinoti, kad jį kur velniai...