Кэрол Мортимер: Sent Klero sutramdymas

Gideonas nusprendė, kad nebus kilniaširdis, ir savo brolį, kai šis grįš, nubaus kaip reikiant!

– Ir ką , jo nuomone, jūs turėtumėte daryti, kol jis su Lekse bus išvykęs? – Be to, kad visą laiką maišysis jam po kojų, po velnių!

Džoja gūžtelėjo pečiais.

– Na, Lukano manymu, jūs tikriausiai nenorėsite perleisti man visų teisinių reikalų. – Ji supratingai žybtelėjo tomis savo žaliomis akimis. – Bet pasitenkinsiu ir tuo trupučiu, kurį man patikėsite. Be to, Leksė išvyko, ir jūs likote be sekretorės.

– Mano sekretorė...

– Nuo šiol ji bus ir mano sekretorė, – linksmai užbaigė ji.

Velniava, padėtis prastėja – blogiausia tai, kad šiuo metu Lukanas su Lekse sėdi sau privačioje Karibų saloje ir, kaip jam atrodė, gardžiai iš jo juokiasi. Kai įsimylėjo, pasikeitė ne tik brolio elgesys, kuris tapo nenuspėjamas, bet kažkas atsitiko ir su jo humoro jausmu!

– Jei norite, galiu dirbti ne čia, bet jūsų kabinete, – tarė Džoja ir nekantriai vėl treptelėjo aukštakulniu. – Gal galėtume apsispręsti greičiau, Gideonai, ši dėžė labai sunki!

Jis suirzęs sučiaupė lūpas. Iki šiol manė, kad tas kabinetas koridoriaus gale – jo medinės sienos, lentynos nuo grindų iki lubų, prikrautos knygų apie Anglijos ir užsienio teisę, tvarkingai surikiuotų abėcėlės tvarka, – priklauso tik jam. Kasdien baigęs darbą jis pats sutvarkydavo savo raudonmedžio stalą, kad ant jo neliktų jokių asmeninių daiktų, kuriuos kai kurie žmonės mėgdavo turėti priešais akis dirbdami.

Jie atsinešė dvi dėžes, Džoja jas iškraustys ir net keturias savaites džiaugsis savo daiktais. Ne, jam visiškai nepatiko mintis, kad jo kabinete įsikurs ši moteris. Net jei ši nenuorama, Džoja Makinli, įsikurtų šalia esančiame kabinete, jam tai būtų nepakenčiama...

– Daugiau nebegaliu, – ryžtingai tarė Džoja ir, alkūne atsidariusi duris, įsmuko į Leksės kabinetą. – O čia labai gražu, – dar pasigirdo murmesys iš už durų.

Gideonas nenoromis nusekė paskui ją į kabinetą, kurį Lukanas, Leksei tapus asmenine jo sekretore, buvo iš naujo įrengęs prieš tris savaites, žiūrėdamas, kad šviesus pušinis stalas, kremo spalvos sienos ir aukso spalvų kilimas derėtų prie ilgų juodų Leksės plaukų.

Nors jam tai ir nepatiko, Gideonas pastebėjo, kad visa tai tiko ir prie ryškiai raudonų su auksiniu cinamono atspalviu Džojos plaukų ir jos žalsvų akių...

– Kas, po galais, šiose dėžėse, – akmenys? – piktai sumurmėjo Gideonas eidamas per kambarį ir statydamas dėžę ant stalo šalia Džojos atneštos dėžės.

Vargšas kiškutis, – pagalvojo ji žiūrėdama į jo piktą veidą. Ne, tiesą sakant, jis ne kiškutis.

Kai Gideonas, nenustygdamas vietoje ėmė vaikščioti po kabinetą, jis Džojai ir vėl priminė grobuonį, su kuriuo jį buvo palyginusi anksčiau...

– Ne, ne akmenys, – atsakė ji ir atidariusi vieną dėžę ėmė iš jos traukti daiktus ir vynioti nuo jų laikraščius.

Įprastas šlamštas, – pagalvojo Gideonas. Jos teisės diplomas. Kelios įrėmintos nuotraukos. Vienoje – jos tėvai, kitoje – vestuvinė Stefanijos ir Džordano nuotrauka. Daikčiukas popieriams prislėgti su nuostabia geltonos rožės inkrustacija. Geltonas drakonas.

Geltonas drakonas, – bet kam jis?

– Kažką sakėte? – Džoja pasisuko į jį, stipriai gniauždama delne tą mažą auksinę puošmeną.

Gideonas suprato, kad jis tai pasakė garsiai. Bet, po galais, tai tikrai drakonas ! Romantiška šio gyvio išvaizda – žvynų galai buvo paauksuoti, sparnai pakelti tarsi skrydžiui, akių vietoje žibėjo du maži geltoni safyrai – visiškai netiko prie dygaus jo įsivaizduojamo šios moters įvaizdžio.

Juo labiau prie angeliško jos balso.

Džoja žvilgtelėjo į jį ir susiraukė. Galėjai pamanyti, kad ji rankose laiko pusiau automatinį ginklą, kurį ketina pasikabinti ant sienos!

– Gavau jį dovanų iš Stefanijos, kai apsigyniau teisės diplomą.

Jos dvynė sesuo žinojo apie Džojos meilę drakonams. Auksinis drakonas dažnai aplankydavo Džoją sapnuose nuo tada, kai jai sukako septyneri. Jei atsitikdavo kokia bėda, – kildavo sunkumų mokykloje ar su draugais, – Džoja visados susapnuodavo auksinį drakoną ir žinodavo, kad viskas baigsis laimingai, kaip ir tada, kai jos su Stefanija, būdamos dešimties, pateko į automobilio avariją, po kurios jos dvynė sesuo nevaikščiojo net dvejus metus.

Todėl šį drakoną ji visados nešiojosi su savimi.

Ji pastatė jį tuščio stalo viduryje.

– Jis man labai brangus.

– Taip ir turi būti, juk tai Stefanijos dovana, – švelniai tarė Gideonas.

Džoja nustebusi pažiūrėjo į jį – paprastai šis vyras, kalbėdamasis su ja, būdavo santūrus. Dabar jis pasirodė jai netgi artimas...

– Ar pasiilgstate Džordano?

Toks klausimas nustebino Gideoną.

– Betgi tam nebuvo laiko, juk jis išvyko tik vakar.

– Turėjau omeny, apskritai, – nekantriai tarė Džoja. – Juk jis jau seniai gyvena Los Andžele?

Jis suraukė kaktą.

– Dešimt metų.

Stefanija atskirai gyveno jau du mėnesius, ir nuo tada Džojos gyvenime, išsiskyrus su savo dvyne seserimi, atsivėrė tuštuma.

– Ar ilgėjotės jo, jam išvykus pirmą kartą?

– Nejaugi vis dar ilgitės Stefanijos?

– O tai kelia jums nuostabą?

Gideonas iš tiesų stebėjosi, bet suprato, kad be reikalo atskleidė savo jausmus. Džoja džiaugėsi kiekviena galimybe iš jo pasišaipyti, nors jis iš karto suvokė, kad ją su dvyne seserimi sieja tokie pat gilūs jausmai, kaip ir jį su Džordanu.

– Taip, aš tikrai labai ilgėjausi Džordano, kai jis pirmą kartą išvyko į Los Andželą, – kimiu balsu prisipažino jis. – Ir tas ilgesys vis stiprėja.

Stovėdami skirtingose kambario pusėse jie ilgai žiūrėjo vienas į kitą suvokę, kad turi kažką bendro, ko nebuvo pastebėję anksčiau. Švelnumą. Silpnąsias vietas. Pažeidžiamumą...

Džojai atskleidus tikruosius savo jausmus, Gideonas šiek tiek sutriko, bet dar labiau sutriko dėl to, kad ir pats buvo toks pat; jis niekada nemanė, kad gali būti pažeidžiamas.

– Tas drakonas labai gražus, – tarė jis, pakeisdamas pokalbio temą. – Bet aš linkęs tikėti tik tikrais dalykais, tokiais, kuriuos galima paliesti.

– Tai jūsų trūkumas, – pasakė Džoja ir nusisukusi toliau pakavo daiktus.

Gideonas sukando dantis.

– Nežinojau, kad turiu kokių nors trūkumų.

Pakėlusi rudus antakius Džoja prisėdo ant stalo krašto, prieš tai aukštyn truktelėjusi trumpą sijonėlį, dar labiau atidengdama savo dailias kojas.

– To, kad visiškai neturite vaizduotės, nelaikote trūkumu?

Gideonas stengėsi nepastebėti jos kojyčių ir žiūrėti tik į jos gražų širdelės formos veidą.

– Darydamas kokius nors sprendimus visada renkuosi galimybę remtis griežtais, bet patikimais faktais.

– Nemanote, kad toks pasirinkimas nuobodus ir pernelyg paprastas?

– Manau, kad gerai save pažįstu ir žinau, ko iš tikrųjų noriu, Džoja. – Jis pažvelgė į ją iš aukšto.

Džoja apgailestavo, kad prasidėjus pokalbiui ji išsitarė, jog vis dar ilgisi Stefanijos. Tačiau nustebo, kad Gideonas irgi prisipažino, jog taip pat ilgisi savo brolio dvynio.

Iš pažiūros atrodė, kad jis sugeba tvardytis. Kad yra šaltas ir nejautraus. Dėl ilgesio savo dvyniui broliui jis atrodė žmogiškesnis.

Tačiau gal jis tą patį jaučia ir jai? Staiga šovusi mintis pasirodė pernelyg intymi.