Кэрол Мортимер: Sent Klero sutramdymas

Atsilošęs kėdėje jis pažiūrėjo į ją prisimerkęs.

– Mano nuomone, patirtis vertingesnė už ištvermę.

Džoja vos susilaikė nesušukusi Taip! , nes jai pagaliau pavyko atsiskyrėlį Gideoną Sent Klerą įtraukti į rizikingą pokalbį. Jis elgėsi taip, tarsi gyventų saloje, ir tai ją erzino lyg raudona skraistė jautį, o siaubingus dalykus ji sakė jam vien tam, kad jis liautųsi taip elgtis!

Gideono plaukai, nušviesti silpnos vasario saulės pro didžiulį langą, spindėjo lyg auksas. Paliesti jie turėtų būti minkšti ir švelnūs. Tamsios ir paslaptingos akys buvo primerktos, juslingos lūpos šiek tiek šypsojosi – jis, regis, netikėtai sau pačiam mėgaujasi šiuo pokalbiu.

Pajutusi nenugalimą norą prieiti prie jo ir įsitikinti, ar jo plaukai iš tikrųjų minkšti ir švelnūs, Džoja prispaudė delnus sau prie šonų. Juk jis – Gideonas Sent Kleras. O ji buvo tikra, – bet tik iki šio ryto , – kad tai vyras, kuris yra atsparus bet kokiems jausmams.

– Ištvermė yra geras dalykas, – tarė ji it kokia gašlūnė.

Juslingosios lūpos kaipmat susičiaupė.

– Ir jūs žinoma, esate ja apdovanota.

Tiesą sakant, ne...

Ak, Džoja žinojo, ką apie ją kalba kiti, – kad ji yra tikra vyrų, kad ir kokio jie būtų amžiaus, ėdikė, o yra netekėjusi ir viena gyvena tik todėl, kad jai tai patinka. Bet iš tikrųjų ji buvo labai užsiėmusi, nes, kol buvo jauna, kryptingai siekė įgyti teisės diplomą ir turėjo per mažai laiko ilgesniems santykiams užmegzti. Tiesą sakant, ji neturėjo laiko jokioms draugystėms. Žinoma, į pasimatymus eidavo, – paskutinį kartą buvo prieš pusmetį su Džeisonu Pikardu. Galėjo džiaugtis, kad viskas gerai baigėsi! Tačiau ji neturėjo vaikino, su kuriuo būtų ilgai draugavusi ir kurį būtų mylėjusi, nors to visada troško. Laiminga tėvų santuoka tęsėsi jau daugiau kaip trisdešimt metų, ir Džoja buvo nusprendusi, kad sieks tokios pat.

Deja, savo neigiamu, kaip šiurkščios ir nemielos moters, įvaizdžiu, kurį sąmoningai puoselėjo, silpnus vyrus ji priblokšdavo, o stipriuosius įbaugindavo. Todėl, būdama dvidešimt aštuonerių, įžūli ir valdinga Džoja Makinli vis dar neturėjo vyro, kurį būtų mylėjusi ir pati būtų jo mylima.

Dėl tos pačios priežasties tebebuvo skaisti...

O tuo toks cinikas kaip Gideonas Sent Kleras, jos nuomone, tikrai nepatikėtų...

– Dar nežinau... Bet kai sužinosiu, būtinai jums pranešiu, – provokuojamai tarė ji.

Gideonas krūptelėjo ir pasilenkęs stipriai prispaudė alkūnes prie stalo.

– Vadinasi, kažkoks seksualinis ryšys tarp plaktos grietinėlės ir to dvidešimtmečio eržilo vis dėlto yra?

Žalios akys išsiplėtė, ir Gideonas būtų galėjęs prisiekti, kad vieną akimirką skaistūs jos skruostai nuraudo. Tarsi įžūlioji Džoja Makinli iš tikrųjų būtų sumišusi dėl jo pastabos. Jam pasidarė įdomu...

– Fu! Išraudau, vien apie tai pagalvojusi! – Ji ėmė vėduotis veidą ranka.

Gideonas atsiduso.

– Savo plepėjimu jūs sumaišėte visus mano rytinius planus, bet, tikiuosi, baigėte, nes po kelių minučių prasidės posėdis, kuriame svarstysime verslo reikalus, o per pietus manęs laukia dar vienas susitikimas, – tarė jis.

Įžūli šypsenėlė kaipmat dingo, ir jos veide pasirodė profesinis susidomėjimas.

– Ar norite, kad dalyvaučiau ir aš?

Ar jis nori dar kurį laiką šiandien praleisti su šia erzinančia, pernelyg tiesmuka ir itin trikdančia moterimi?

– Ne, – tvirtai tarė jis. – Posėdis bus trumpas, o susitikimas per pietus yra asmeninio pobūdžio.

– Šit kaaaip... – Ji klausiamai pažvelgė į jį.

– Bet tai – ne jūsų reikalas.

– Puiku. – Džoja abejingai gūžtelėjo pečiais. – Ką gi, jei manęs prireiks, žinote, kur ieškoti.

– Arba čia pat, kitame kabinete, arba kavinukėje už kampo, kur tikriausiai sėdėsite svajodama apie plaktą grietinėlę ir jaunus žavius vyriškius, – sumurmėjo Gideonas lediniu balsu, pašaipiai nutęsdamas žodžius.

– O jums, regis, pagaliau pradeda patikti mano humoro jausmas! – patenkinta šūktelėjo Džoja.

– Gink Dieve, tikrai ne.

Ji kimiai nusijuokė, apsisuko ir grįžo į savo kabinetą, švelniai uždarydama duris.

Gideonas giliai įkvėpė. Trys savaitės, keturios dienos, šešios su puse valandos, – o tada – į buhalteriją.

Ir Džojos Makinli nebeliks. Iš pradžių – Sent Klerų įmonės pastate.

Paskui – greta esančiame kabinete.

Ir jo gyvenime...

Trečias skyrius

Džoja ilgai negalėjo atsitokėti po Gideono pastabos apie plaktą grietinėlę – jis gudriai atsilygino jai tuo pačiu, ir ji net pamiršo paklausti, ar jam patinka karštas šokoladas. Taip pat nepastebėjo, kad šiandien aptarnauja mergina, o ne auksaplaukis dievaitis!

Gal Gideonas nėra toks bejausmis, kaip ji manė, jei laido tokias pastabas su seksualine potekste? Galų gale Stefanija juk niekaip negalėjo liautis juoktis Džojai pasiteiravus, ar Gideonas nėra gėjus. Vien todėl, kad ji niekados nematė jo su moterimi, dar nereiškia, kad Gideono gyvenime tokios nėra. Bet jis kažkodėl neatsivedė jos į vestuves.

Įsivaizdavus, kad ji nuoga guli lovoje tarp baltų šilkinių paklodžių, o Gideonas savo karštu liežuviu laižo plaktą grietinėlę nuo nuogų krūtų, Džoja pasijuto nepatogiai – krūtų speneliai po liemenėle sustandėjo.

Be galo kvaila mintis...

– Ar norėsite dar ko nors?..

Džoja abejingai pažvelgė į merginą už prekystalio ir nuraudo – buvo taip užsisvajojusi apie Gideoną, laižantį nuo jos karštą šokoladą, kad nepastebėjo už jos išsirikiavusių žmonių, taip pat norinčių būti aptarnauti, eilės.

– Ne. Pakaks. Dėkui, – sumišusi sumurmėjo ji ir pasisuko taip greitai, kad atsitrenkė į barzdotą už jos stovintį vyrą. – Atleiskite. – Ji nedrąsiai šyptelėjo.

– Nieko tokio, – atsakė jis.

Džoja greitai išėjo iš kavinukės, bijodama padaryti dar ką nors, dėl ko jai vėl tektų raudonuoti, ir, jau stovėdama ant šaligatvio, giliai atsikvėpė, džiaugdamasi žvarboku vasario vėju, apmalšinusiu jos nuraudusius skruostus. Šiek tiek virpėjo rankos, nes pirštais buvo tvirtai suėmusi karšto šokolado puodelį.

Ar ji, po galais, padarė ką nors netinkama ? Ką gi... Žinojo, kad taip ir buvo, – stovėdama kavinukėje atsidavė seksualinėms svajonėms apie Gideoną Sent Klerą ir plaktą grietinėlę! O juk jis buvo paskutinis žmogus, su kuriuo būtų norėjusi patekti į tokią padėtį – ypač dėl to, kad su juo teks dirbti dar ištisas keturias savaites.

Gideonui ji netgi nepatiko , jis tiesiog negalėjo jos pakęsti, tad kurių velnių?..

– Ar gerai jaučiatės?

Džoja pakėlė galvą – šalia jos stovėjo tas pats barzdotas vyras iš kavinukės ir laikė nusipirktą maistą. Ar ji gerai jaučiasi? Ir pati nežinojo – buvo išpilta karščio, sutrikusi ir susijaudinusi! Taip jau seniai jautėsi, o gal išvis niekada.

– Regis, jūs šiek tiek karščiuojate, – tęsė vyras. – Gal peršalote? Darosi vis šalčiau. Žinoma, tai dėl oro. Vieną dieną šalta, o kitą, žiūrėk, jau šviečia saulė.

– Taip, tikriausiai, – sumišusi tarė Džoja ir pažvelgė į vyriškį, tarsi matytų jį pirmą kartą.

Iš pažiūros jis galėjo būti bebaigiąs trečiąją dešimtį ir jai pasirodė dailus, nors ir su didžiule tamsia barzda, kuria buvo užželdinta beveik visa apatinė jo veido dalis. Jo mėlynos akys buvo gilios ir malonios. Džojai pasirodė, kad yra jį kažkur mačiusi...