Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Gideonas, pasinaudojęs šia informacija, iš karto išbraukė Stefaniją iš kaltinamųjų sąrašo ir nesijautė kaltas, kai Ričardas Niumanas pelnytai neteko darbo, savo žmonos ir šeimos.

Taip, Gideonas pripažino, kad jam derėjo elgtis taktiškiau ir tęsti darbą su Džoja, bet Stefanija jam patiko, jis gerbė ją, žinojo, kaip ją myli Džordanas, ir tuo metu net nepagalvojo, kaip jo veiksmus įvertins Džoja. Tuo metu jis galvojo vien apie tai, kaip ištraukti jos seserį iš pavojingai besiklostančios situacijos.

Tik dabar Gideonas suvokė, kad Džoja – nors ir jausdama palengvėjimą, kad seserį pavyko ištraukti iš to painaus voratinklio, – negalėjo nepasipiktinti tokiu netikėtu ir beatodairišku jo kišimusi į bylą. Ir nuo to laiko neslėpė savo pasipiktinimo, kaskart jiems susitikus...

Jis turėtų šios moters atsiprašyti. Bet apie tai, kad tai galėtų padaryti dabar, vos prieš kelias minutes abiem patyrus tokį nenusakomą jausmų antplūdį, negalėjo būti nė kalbos.

– Aš taip pat norėčiau jums pasakyti, ką apie jus manau, – tarė jis.

Neverta, – pagalvojo Džoja. Ji stengėsi neprisiminti fantazijų apie save, atsidūrusią Gideono glėbyje, nes jie nejaučia vienas kitam nė lašelio simpatijos.

– Pripažįstu, šis mano sumanymas buvo netikęs, – sumurmėjo ji nuvargusiu balsu.

– Tokiu atveju imkimės darbo, gerai?

Taip, jie tikrai vienas kito nemėgsta!

– Klausau, pone! – Ji juokais išsitempė atiduodama pagarbą ir pasisuko, ketindama grįžti į savo kabinetą.

– Džoja?

Ji per petį atsisuko sunerimusi.

– Ką?

– Gal vis tik galite apsiauti? Savo kareiviams rodote blogą pavyzdį.

Džoja netikėtai nusijuokė ir liūdnai palingavo galva.

– Saugokitės, Gideonai... Antraip toks humoras jums ims patikti!

Jis kreivai šyptelėjo.

– Abejoju, juk aš vaikštau amžinai užrietęs nosį.

Ji susigėdo.

– Be reikalo jums tai pasakiau.

Gideonas truktelėjo pečiais.

– Kodėl? Juk taip ir galvojate.

Džoja nebežinojo, ką iš tikrųjų apie jį galvoja. Galbūt savo jausmų Gideonas nerodo ne be priežasties? Bet ji turėjo pripažinti, jog toks jos įsitikinimas gerokai susvyravo, kai jis prisipažino, kad savo dvynio brolio ilgisi taip pat, kaip Džoja – savo sesers.

Tėvų skyrybos, kurios vyko, kai Gideonui buvo vos dešimt, tikrai buvo nemaloni patirtis. Stefanija Džojai prisipažino, jog tai, kad Aleksandras Sent Kleras paliko žmoną ir tris savo sūnus prieš dvidešimt penkerius metus, skaudžiai paveikė Džordaną ir suformavo savitą požiūrį į ilgalaikius ryšius. Gal tas pat ištiko ir Gideoną? Gal dėl to jis...

Dėl Dievo... Bet ji juk nekalta dėl to, kad šis vyras yra toks abejingas, ar ne?

– O dabar eikite, Džoja, ir leiskite man dirbti, gerai? – burbtelėjo jis ir, ryžtingai grįžęs prie stalo, atsisėdo.

Ji nekalta. Ir Gideono tikrai neteisins: jis abejingas ir arogantiškas, manosi esąs viršesnis už kitus, – Džoja būtų galėjusi išvadinti jį ne tik tokiais, bet ir kitokiais žodžiais, ir ne tik jam girdint!

Vogčiomis Gideonas stebėjo iš jo kabineto išeinančią Džoją ir tik tada, kai ši uždarė duris, atsilošė į kėdės atkaltę ir sunkiai atsiduso.

Jis puikiai žinojo, kas privertė jį atsisėsti už Lukano stalo – jam ir vėl užėjo pašėlęs noras aistringai pabučiuoti Džoją Makinli, ir ne tik pabučiuoti, velniai griebtų!

Trys savaitės, šešios dienos ir pusantros valandos – tiek laiko jam dar teks kankintis...

– Ar jums padėti?

Džoja užsimerkė, nes tikrai nesitikėjo būti užklupta Gideono, klūpanti ant kelių, kai mėgino pakeisti savo automobilio, dar ryte palikto požeminėje Sent Klerų įmonei priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, nuleistą padangą.

Ji išėjo iš kontoros šiek tiek prieš šešias nusprendusi, kad Gideono jau nėra, nes jo kabinete buvo tylu, tačiau kai nusileido į požeminę aikštelę, pamatė, kad joje likę tik du automobiliai – jos ir jo. Džoja vylėsi, kad spės išvažiuoti, Gideonui nespėjus nusileisti liftu.

Tačiau jos viltis žlugo, kai priėjusi arčiau pamatė, kad priekinė padanga vairuotojo pusėje yra visiškai subliūškusi. Džoja pabandė ją pripūsti, bet nesėkmingai, todėl pasitiesė ant cementinių grindų kilimėlį, atsiklaupė ir pabandė ją pakeisti. Tada išgirdo leidžiantis liftą ir netrukus pamatė iš jo išeinantį Gideoną.

– Susitvarkysiu pati, aš moku, – užtikrino ji Gideoną, sukdama paskutinį varžtą.

– Gal norite, kad aš?..

– Ne!

Toks greitas Džojos atkirtis Gideoną prajuokino, nes jis suprato, kad ji, kaip ir jis, nemėgsta atsidurti sau nepalankioje padėtyje.

– Bet gal galėčiau?..

– Gal galėtumėte lipti į tą savo prakeiktą mašiną ir kuo greičiau išvažiuoti, o aš čia kaip nors susitvarkysiu! – Ji sugriežė dantimis ir atsisukusi pažiūrėjo į jį.

Gal jis ir būtų taip padaręs, bet suabejojo, ar jai pavyks iš pradžių nuimti vieną, o paskui uždėti kitą ratą. O gal ir ne dėl to: Molė Sent Kler visiems trims sūnums buvo įkalusi į galvą, kad tikras vyras turi visada padėti nelaimės ištiktai moteriai. Šiaip ar taip, Džoja iš tikrųjų buvo patekusi į bėdą.

Be to, jis nenorėjo išvažiuoti, palikęs moterį vieną tuščioje automobilių stovėjimo aikštelėje tamsų žiemos vakarą, nes jau buvo beveik pusė septynių.

– Leiskite man, – griežtai tarė jis, atsiklaupė šalia jos ant kilimėlio ir ištiesė ranką, norėdamas paimti iš jos veržliaraktį. Bet jam nepavyko, nes ji tvirtai įsikibo į jį, neketindama atiduoti. – Džoja, nesielkite vaikiškai, po velnių, tučtuojau paleiskite tą gelžgalį! – Gideonas veriamai pažiūrėjo į ją iš aukšto.

Žalios akys buvo įžūliai įsmeigtos į jį.

– Aš ne vaikas. Mane siutina, kai tokie kaip jūs stiprūs vyrai laiko mane bejėge moteriške!

Gideonas suurzgė.

– Gal jums bus lengviau, jei pasakysiu, kad jūs tokia pat bejėgė kaip Šermano tankas?

Džoja kreivai šyptelėjo, prisiminusi neseniai jo pasakytą pastabą apie kariuomenę.

– Man regis, Gideonai, mes nekariaujame.

– Argi?

– Ne.

– Jei taip, nevaidinkite savarankiškos ir duokite šen tą veržliaraktį. – Jis drąsiai pažiūrėjo jai į akis.

Džoja pamažu atgniaužė pirštus, atiduodama jam įrankį, ir pritūpusi ant kulnų stebėjo, kaip jis be jokio vargo atsuko paskutinę jai nepaklususią veržlę ir nuėmė ratą. Jis atsistojo, nunešė ratą į bagažinę ir netrukus į jo vietą atrideno atsarginį.

– Pikčiausia, kad tokiu atveju nieko negali padaryti, – nepatenkinta sumurmėjo ji ir atsistojo.

Gideonas šyptelėjo, nes ji tikrai buvo suirzusi.

– Jums nepasisekė tik dėl to, kad tas paskutinis varžtas buvo surūdijęs.

Gal taip ir buvo, bet Džojai nepatiko , kai jai nesisekdavo.

– Ryte net minties nebuvo, kad su ta padanga kažkas negerai... – Nuėjusi prie bagažinės ji apžiūrėjo ratą, bet neaptiko jokios skylės. – Tiek to. Nauju ratu pasirūpinsiu rytoj, per pietus. – Ji atsisuko į Gideoną, kuris jau buvo uždėjęs atsarginį ratą, sudėjęs įrankius į dėžę ir dabar lankstė jos kilimėlį.

Kaip visada, jo kostiumas ir akinamo baltumo marškiniai buvo nepriekaištingi, bet rankos nešvarios, o kairysis lūpų kamputis šiek tiek suteptas alyva.

– Štai ir viskas. – Jis įkėlė įrankių dėžę į bagažinę, o sulankstytą kilimėlį padėjo šalia kiauros padangos.

Džoja nurijo seiles.

– Aš... dėkui už pagalbą.