Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Ar mes pažįstami? – mandagiai paklausė ji.

– Jei būtume susitikę anksčiau, iš karto būčiau jus pažinęs. – Jis maloniai nusišypsojo.

Komplimentas Džojai patiko.

– Atleiskite, kad dėl manęs teko šiek tiek palaukti. Buvau užsisvajojusi. – Apie lovą su šilkiniais patalais ir Gideoną... Ne! Ji privalo nustoti apie tai galvojusi!

– Jau sakiau – nieko tokio, – nuramino ją vyras. – Ar dirbate kur nors netoliese?

Džoja susiraukė. Nebuvo sunku šio vyriškio atsiprašyti, bet apie tai, kur dirba, šiam nepažįstamajam ji tikrai nepasakos. Nors jo nepažinojo, vyrukas buvo jai kažkur matytas, nors jis tai neigė...

– Taip. Man jau metas grįžti. – Ji dar kartą šyptelėjo, kad jis neįsižeistų, jai neatsakius į klausimą, ir pasisukusi nuėjo savo keliu.

– Skanaus šokolado! – dar išgirdo jo palinkėjimą.

– Dėkui!

Džoja šiek tiek susinervino, nes jei tas žmogus pastebėjo, kad ji užsisakė karšto šokolado, vadinasi, jis įdėmiai ją stebėjo. Ir dabar, eidama tolyn gatve, ji jautė, kad jis seka ją akimis.

Tai paranoja.

Ji susirgo paranoja. Dėl Dievo meilės, juk tas mandagus vyriškis tik norėjo pasakyti, kad neįsižeidė, jog jam teko palaukti. Ji, paveikta savo pačios fantazijų, tikriausiai į viską reaguoja pernelyg jautriai.

Tikriausiai? Ji tikrai pasidarė labai jautri. Ir dar visiškai tam netinkamose vietose.

– Kaip priešpiečiai?

Gideonas, ką tik grįžęs į kontorą, atsisuko ir giliai įkvėpė – Džoja ir vėl stovėjo jų kabinetus jungiančių durų tarpduryje.

– Mums reikėtų susitarti dėl kelių pagrindinių taisyklių, Džoja, – griežtai tarė jis sėsdamasis už įspūdingai didelio Lukano darbo stalo, prieš tai nusivilkęs ir į spintą pakabinęs savo švarką. – Pirmiausia man patiktų, kad, prieš įeidama į mano kabinetą, pasibelstumėte.

– Kodėl?

Jis sukando dantis.

– Todėl, kad man patiktų , – ramiai pakartojo jis.

Jos akys linksmai blykstelėjo.

– Kad galėtumėte užsiimti kokiais nors... slaptais reikaliukais, ir jūsų neužklupčiau?

Trys savaitės, šešios dienos, dvi valandos – ir į buhalteriją!

Gideonas jautė, kaip trūkčioja jo žandikaulis.

– Nenoriu, kad pasirodytumėte čia netikėtai.

Gideono nebuvo tris valandas, ir per tą laiką Džoja nusprendė, kad savo ankstesnių fantazijų nusikratys tik tokiu atveju, jei elgsis drąsiai. Jei drąsiai žiūrės jam į akis.

Tačiau dabar, pažvelgusi į jį, sėdintį už Lukano darbo stalo, nuo vėjo dar šiek tiek susitaršiusiais auksiniais plaukais, be švarko, tik su baltais šilkiniais marškiniais, išryškinančiais plačius jo pečius ir raumeningą krūtinę, ji nebebuvo tokia tikra...

Nagi valdykis, Džoja, – subarė save. – Leidai sau šiek tiek pasvajoti apie seksą su vyriškiu? Na ir kas? Taip, Gideonas – nuodėmės vertas gražuolis, bet priešpiečius, kurie tęsėsi mažiausiai dvi valandas, jis valgė su kita moterimi. Ir ta moteris, be jokių abejonių, buvo pasiryžusi padaryti viską, kad tik patenkintų jo seksualines svajones, kad ir kokios jos būtų...

– Beje, mano motina siunčia jums linkėjimų.

Džoja sumirksėjo.

– Jūsų motina?

Gideonas pašaipiai šyptelėjo – tarsi būtų atspėjęs jos mintis.

– Pietavau su ja, paskui įsodinau į traukinį, ir ji išvyko atgal į Edinburgą.

Gracingoji ir iki šiol žavinga Molė Sent Kler. Dabar – tik kilminga buvusio Stauerbridžo hercogo našlė, nes šeštadienį Lukanas vedė Leksę. Su ta moterimi Gideonas tikriausiai ir pietavo ištisas dvi valandas...

Ar Džojai palengvėjo ? Galbūt, bet visa tai beprasmiška. Netgi juokinga. Juk jis aiškiai leido suprasti, kad visiškai nesižavi tokiomis moterimis kaip ji.

Bet gal ji žavisi juo?

Kodėl ne – juk yra karšta ir aistringa moteris, tiesa?

Gal ji... Ne, ji ne kvaiša , nors jos krūtinėje ir plaka karšta širdis! Susižavėti Gideonu būtų didžiausia kvailystė; juk tai vyras, kuris visiškai ja nesidomi, kuris apskritai nesugeba nieko mylėti, tik savo šeimą.

Ji galėjo, kaip įprastai, pašiaušti dyglius, bet iš tikrųjų Džoja buvo švelni, tokia pat jausminga ir pažeidžiama, kaip ir jos švelnioji dvynė sesuo Stefanija. Savo širdies ji nedaužys ir to beširdžio niekam neprieinamo Gideono Sent Klero tikrai neįsimylės.

– O jūs, pasirodo, esate rūpestingas ir atidus sūnus, – tarė ji.

Gideonas sukluso.

– Gal jūs ir nežinote, bet tos šeštadienį vykusios vestuvės mano motinai atsiėjo daug jėgų.

Džoja pasijuto kalta, kad Lukano ir Leksės vestuvės tapo tikra kančia Molei Sent Kler. Leksė buvo Sianos Tomas vaikaitė – dėl šios moters Molės vyras, Aleksandras Sent Kleras, ankstesnysis Stauerbridžo hercogas, prieš dvidešimt metų paliko Molę.

Tarp šių dviejų pagyvenusių moterų dar iki Lukano ir Leksės šeštadienį vykusių vestuvių buvo sudarytos šiokios tokios paliaubos, bet Gideono motinai vis vien buvo sunku.

– Žinau. – Džoja kaltai šyptelėjo. – Atleiskite.

Gideonas dar kelias sekundes nenuleido nuo jos akių ir pagaliau nežymiai linktelėjo galva.

– O dabar eikime prie reikalo, gerai? Norėjote man ką nors pasakyti?

Ji ką nors norėjo pasakyti Gideonui, bet ką ? Ak, taip.

– Kol jūsų nebuvo, skambino Džordanas. Juodu su Stefanija jau Los Andžele.

Gideonas vėl linktelėjo galva.

– Paliko jums žinutę balso pašte.

Jam vis dar buvo keista, kad jį ir šią moterį sieja vedybinis jo dvynio brolio ir jos dvynės sesers ryšys. Nors ir dvyniai, juodu su Džordanu nebuvo identiški. Bet Džoja su Stefanija buvo labai panašios, nors kažkuo ir skirtingos. Gideonui visados atrodė, kad Stefanija yra švelni ir maloni, o jos sesers charakteris – dygliuotas. Tačiau toks jo įsitikinimas susvyravo tą vakarą, kai Džoja prisipažino, jog ilgisi savo sesutės, ir jis jos balse išgirdo skausmingą vienatvės aidą...

Per pietus su motina, valgant desertą, Gideonas ėmė galvoti apie Džoją. Tiesą sakant, dėl to, kad jis ėmė apie ją galvoti, buvo kalti motinos pagaminti saldumynai – šviežios braškės su plakta grietinėle. Jis pasijuto siaubingai ir nepatogiai, nes prieš akis staiga iškilo Džojos vaizdinys: ji guli tarp raudono šilko paklodžių – būtinai raudonų; jau žinojo, kaip gražiai prie raudonos spalvos dera jos neįprastos spalvos plaukai – o jis aistringai laižo grietinėlę nuo jos nuogo kūno.

Tas vaizdas buvo toks tikroviškas, kad Gideonui sukilo geismas, jo lytis sustandėjo, ėmė degti ir tapo skausminga, o juk jis vis dar sėdėjo už stalo su motina! Atsargiai pridengė šlaunis servetėle, kad niekas nepastebėtų, kaip išsipūtė jo kelnės.

– O kaip jums sekėsi kavinukėje? – Jo balsas vis dar buvo prikimęs nuo apmąstymų apie nuogą Džojos kūną.

Ji irgi nuraudo, nes skruostai ėmė kaisti prisiminus, į kokias svajones dar ne taip seniai buvo panirusi. Krūtys išbrinko, speneliai sustandėjo ir skaudžiai įsirėžė į liemenėlės nėrinius.

Ji apsilaižė išdžiūvusias lūpas.

– Gerai... dėkui.

Jis šyptelėjo.

– O kaip su jaunu eržilu, ar pasisekė?

Kažin, ar Džoja būtų jį pastebėjusi, net jei jis iš tiesų būtų stovėjęs už prekystalio. Tada visos jos mintys sukosi vien apie Gideoną.

Tie vaizdiniai apie juodu, gulinčius lovoje, vėl netikėtai taip vaizdžiai sukilo, kad dabar, atsakydama jam, neprisivertė pažvelgti į akis.

– Dar ne, bet tikiuosi.

Džoja apsisuko ir norėjo išeiti iš kabineto, bet Gideonas atsistojo ir pasivijo ją, žengdamas ilgais, ryžtingais žingsniais. Ji stabtelėjo, nes jis norėjo kažką pasakyti.