Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Nėra už ką.

– Šiaip ar taip, labai man padėjote.

Jis karčiai šyptelėjo.

– Bet kažkodėl mano pasiūlymą padėti iš pradžių atmetėte...

Džoja suraukė kaktą.

– Neatmenu, kad būtumėte ką nors siūlęs. Kaip paprastai, ėmėtės reikalo iš karto.

– Taip buvo ir prieš keletą mėnesių, kai perėmiau iš jūsų Niumano bylą, tiesa?

Gideono klausimas nuskambėjo taip švelniai ir kartu netikėtai, kad Džoja nustebo.

– Taip, – pagaliau atsakė ji. – Kaip tik taip tada perėmėte Niumano bylą.

– Norėčiau dėl to jūsų atsiprašyti ir kai ką paaiškinti.

Džojai to visiškai nereikėjo. Kai prieš du mėnesius Gideonas arogantiškai įsikišo į tą bylą, ją apėmė pyktis, kuris sukildavo kaskart, su juo susitikus. Jei jis dabar ims aiškintis ir atsiprašys, ji taps visiškai bejėgė prieš vyrą, kuris vis labiau ją traukė, o pats, geriausiu atveju, ją vos pakentė...

– Džoja?..

Ji krūptelėjo ir pamačiusi, kad jis žiūri į ją nenuleisdamas akių, nuraudo.

– Matyt, tada turėjote savų priežasčių taip elgtis.

Jis linktelėjo galva.

– Stefanija man iš karto patiko, o Džordanas paprašė manęs jai padėti. Bet dabar suprantu, kad, prieš imantis veiksmų, man derėjo paprašyti jūsų sutikimo.

Džojai buvo malonu, kad jos dvynė sesuo taip patiko Gideonui, jog šis nutarė jai padėti, bet priimti jo atsiprašymo kol kas nebuvo pasiruošusi. Ir be jo visą dieną dėjosi keisti dalykai. Kad ir tas vis stiprėjantis potraukis Gideonui, sukėlęs baisią sumaištį, nors iki šiol ji paprastai mokėdavo tvardytis.

– Jums prie lūpos užtiško alyvos, – tarė ji tyčia keisdama pokalbio temą.

– Tikrai? – Gideonas iškart kilstelėjo ranką ir perbraukė ja per skruostą, bet ne per tą.

Kažin, kodėl taip daro visi? – liūdnai pagalvojo Džoja.

– Ne ant to skruosto.

Vienas jo antakis pakilo aukštyn.

– Gal galite nuvalyti?

Džoja krūptelėjo pagalvojusi, kad teks jį paliesti, nes jau žinojo, ką tai reiškia. Geriau būtų išvis neužsiminusi apie tą alyvos lašą!

– Rankinėje turiu servetėlę. – Ji greitai atidarė automobilio dureles ir pasilenkė prie rankinės, kurią buvo pasidėjusi ant keleiviams skirtos sėdynės dar tada, kai nebuvo pastebėjusi nuleistos padangos, tikėdamasi, kad per tą laiką, kol atsities, raudonis bus nuslūgęs.

– Štai ji. – Ji ištiesė jam servetėlę.

– Man būtų paprasčiau, jei jūs ir nuvalytumėte, – nenusileido jis.

Bet kur tau Džoja sutiks!

– Jūs nebe vaikas, Gideonai, ir savo veidą galite nusivalyti pats, – irzliai burbtelėjo ji, nes nervai ir taip buvo įtempti, ir galimybė dar kartą prie jo prisiliesti visiškai neviliojo. – Galite pasinaudoti vienu iš mano automobilių šoninių veidrodėlių, – pasiūlė ji pamačiusi, kad jis nesijudina iš vietos.

Džoja, stovėdama jam už nugaros ir veidrodėlyje matydama Gideono atvaizdą, suprato, kad kalbėtis apie Niumano bylą nenori, juolab klausytis jo atsiprašinėjimų.

Taip pat nenorėjo su juo kartu dirbti dar keturias savaites...

Gideonas stipriai sučiaupė lūpas ir pridėjo prie jų drėgną servetėlę.

– Paklausykite, Džoja, mudviem nederėtų šitaip elgtis... – pradėjo jis.

– Viskas prasidėjo prieš du mėnesius.

– Bet aš ketinau dėl to jūsų atsiprašyti, – švelniai priminė jis. – Gal mums reikėtų nueiti kur nors pasėdėti ir viską aptarti prie taurės vyno?

Jis buvo įsitikinęs, kad tuo metu kitaip elgtis negalėjo, tačiau, ja dėtas, irgi supyktų.

Su Gideonu Sent Kleru Džoja nenorėjo nei kur nors eiti, nei apskritai ko nors veikti! Ir ne vien todėl, kad būtų jo vengusi dėl fizinio potraukio, kurį pajuto abu, ir kuris nuo ryto buvo netgi gerokai sustiprėjęs.

Ji suvokė, kad kažkas pasikeitė, – jie ėmė žiūrėti vienas į kitą kitomis akimis. Ir ta permaina Džojai visiškai nepatiko. Pasivaidyti su Gideonu buvo viena, tačiau visai kas kita, jei imi kažką jausti žmogui, vengiančiam patirti kokius nors švelnesnius jausmus.

Be to, ji nebuvo visiškai tikra, kad jis pateikė savo pasiūlymą ne iš užuojautos, nes anksčiau jam buvo prisipažinusi, jog ilgisi Stefanijos.

– Taurę vyno galiu išgerti ir su draugais, Gideonai, jų man tikrai netrūksta. Tiesą sakant... – Ji reikšmingai žvilgtelėjo į savo laikrodėlį. – Šį vakarą einu į pasimatymą, taigi, turiu paskubėti, jei nenoriu pavėluoti.

Gideonas stipriai sučiaupė lūpas.

– Su Džeisonu Pikardu?

– Taip, atspėjote. Ar jus tai jaudina? – Jo žvilgsnis pritemo, bet ji žiūrėjo tiesiai jam į akis.

– Nė kiek, – burbtelėjo Gideonas, jau gailėdamasis dėl savo pasiūlymo. – Tikiuosi, judu smagiai praleisite laiką.

– O taip, turėtų būti smagu. – Džoja kandžiai šyptelėjo. – Su Džeisonu būna linksma.

Jei tik jis nebus susijaudinęs po dar vieno barnio su Trevoru dėl to, kad Džeisonas iki šiol savo tėvams nieko apie juodu nepasakojo!

– Įsivaizduoju, – nutęsė Gideonas apsimesdamas, kad jam neįdomu. – Suprasiu, jei ryt į darbą ateisite vėliau, nes padangą tikriausiai norėsite susitaisyti iki pietų.

– Kas tai – pasiūlymas ar įsakymas? – Džoja pašaipiai pakėlė antakius.

Jo akys apniuko.

– Noriu pasakyti, kad suprasiu, jei rytoj pavėluosite keletą minučių. Tikriausiai reikės palaukti, kol atidarys dirbtuves, ir jūs galėsite susitvarkyti padangą.

Keista, bet tas suprasiu nuskambėjo veikiau kaip įsakymas...

Bet gal Džoja pernelyg jautriai reaguoja į viską, ką tas vyras daro ar sako? Jei tokį pasiūlymą būtų išgirdusi iš kieno kito lūpų, nebūtų abejojusi jo nuoširdumu. Bet nuoširdumas ir ledinis Gideono Sent Klero abejingumas Džojai atrodė du nesuderinami dalykai.

Tačiau jis vis dėlto neneigė , kad jam patiko Stefanija ir kad Niumano bylos, nors ir ne itin tinkamu būdu, jis ėmėsi tik iš meilės Džordanui. Be to, šiandien, šiaip ar taip, dar atsiskleidė ir jo humoro jausmas. O ir akys, kurios ne taip seniai iš tamsiai rudų staiga virto auksaspalvėmis, rodė visai kitokius jausmus. Tiesa, Džoja dar nežinojo kokius...

– Ką gi, pasinaudosiu jūsų pasiūlymu. Ačiū, – kandžiai atšovė ji.

– Nėra už ką, – tarė Gideonas supratęs, kad išspausti tą ačiū jai nebuvo lengva.

Gal dėl to Džoja atsisakė ir jo pasiūlymo; vakaras, per kurį tektų kivirčytis, stengiantis paaiškinti tikrąją jo kišimosi į tą bylą priežastį, visiškai neviliojo ir neatrodė pats linksmiausias būdas praleisti laisvalaikį, kurio jis beveik neturėjo ir dėl to labai brangino.

Ką iš tikrųjų veiks vakare, jis neturėjo jokio supratimo. Būtų galėjęs praleisti visą savaitgalį su šeima, ypač su dvyniu broliu, nes visi jau buvo sugrįžę, bet nenorėjo.

Gal likti savo bute ir ramiai pavakaroti? Galėtų paskambinti Valerijai Templ. Šioji, regis, nudžiugo, kai jis pakvietė ją pietų, kai prieš porą savaičių buvo susitikę parodoje.

Kad ir kokie planai sukosi Gideono galvoje, jis nesiliovė galvojęs apie tai, kad Džoja atmetė jo pakvietimą ir eis į pasimatymą su žmogumi, kurio, jos žodžiais, nebuvo įsimylėjusi, ir jį siutino tai, kad jam tai rūpi.

– Gero vakaro, – burbtelėjo jis ir nusisuko.

– Ir jums, – suglumusi sumurmėjo Džoja, nulydėdama akimis prie savo automobilio einantį Gideoną.

Ar ji pasijuto nusivylusi , kad jis primygtinai nepaprašė skirti jam šiek tiek laiko, ir nepuolė tikinti, kad prieš pasimatymą su Džeisonu ji tikrai suspės išgerti su juo taurę vyno?