Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Žinoma, man malonu, kad laikote mane dideliu ir stipriu, – pasakė Gideonas pastebėjęs, kad jam šitaip pajuokavus jos skruostai šiek tiek paraudo, – bet ar jūs esate maža ir bejėgė, drįstu abejoti!

– Na, gerai, – garsiai burbtelėjo ji pagalvojusi, kad vos prieš kelias minutes tikrai tokia jautėsi – užlaužtomis virš galvos rankomis, atsegiota palaidine ir krūtimis, kurias Gideonas galėjo kiek tinkamas liesti lūpomis ir laižyti. Ir jai tai netgi patiko!

Žiūrėdama į jį dabar, vėl tokį šaltą ir svetimą, Džoja neįstengė patikėti, kad tarp jų apskritai galėjo būti kas nors intymaus...

– Ir nuo ko, jūsų manymu, mums reikėtų pradėti?

– Nenorėčiau į šį reikalą įtraukti dar ir jūsų, Džoja.

– Nemanote, kad jau per vėlu?

– Įtraukti dar labiau, – pasitaisė jis. – Bus protingiausia, jei dabar eisite namo ir paliksite šį dalyką ištirti man vienam.

Gideonas ir pats nė velnio nesuprato, kas vyksta, bet žinojo, kad būtų daug laimingesnis, jei Džoja išeitų ir ramiai sau sėdėtų namuose.

Ji suraukė antakius.

– Nesate šįvakar suplanavęs kokio pasimatymo?

Lyg tyčia – jokio.

– Ne, – prisipažino jis. – O jūs?

– Ir aš ne.

– Tikiuosi, kad jūsų apsisprendimas mėnesį padirbėti pas mus nepakenks jūsų... draugystei su Džeisonu Pikardu?

Taip jau atsitiko, kad Džeisonas pagaliau papasakojo savo tėvams visą tiesą apie save ir Trevorą. Senieji Pikardai šia žinia ne itin apsidžiaugė – ypač kai suvokė, kad jie tikriausiai niekados nesulauks vaikaičių, – bet Džeisonas užsiminė, kad pamažu jie ima su tuo susitaikyti.

Tai reiškė, kad nebeliko ir priežasties, dėl kurios Džoja su Džeisonu kartais nueidavo į kavinę...

– Gal man dar kurį laiką pabūti? Galėčiau padėti jums ištirti šį reikalą, – linksmai tarė ji. – Kai baigtume, galėčiau pavėžėti jus namo.

– Nebūtina, – tarė Gideonas. – Susisiekiau su savo automobilių remonto dirbtuve, jie pažadėjo atsiųsti man kitą automobilį ir paimti remontuoti manąjį, – ryžtingai pridūrė nelaukdamas, kol Džoja vėl jį pertrauks.

Tikras puikumėlis, – liūdnai pagalvojo Džoja. Dirbtuvės, kurios remontuodavo jos automobilį, paprastai atsiųsdavo tik sąskaitą! Ir taip ilgai, iki pusės septynių, trečiadieniais nedirbdavo. Vis tik būti Gideonu Sent Kleru – lordu Gideonu Sent Kleru – yra didelė privilegija!

– Gal vis dėlto pasiliksiu ir jums padėsiu...

– Džoja, nors ir sakiau, kad toli gražu nesate bejėgė, – nekantriai pertraukė jis, – bet tai nereiškia, kad ketinu jus ginti. Netgi nuo savęs, jei prireiktų.

– Jūs moterų diskriminacijos šalininkas, tiesa?

Jis šyptelėjo.

– Kokią kiaulystę dar rengiatės iškrėsti, šitaip teigdama?

– Kriū! – kriuktelėjo ji.

Kad nešyptelėtų, Gideonui teko ir vėl prikąsti lūpą. Jis negalėjo atsistebėti, kad Džojai šitaip lengvai pavyksta jį ne tik pralinksminti, bet ir supykdyti. Ir ne tik. Bet apie tai šiuo metu jis nenorėjo galvoti. Pavyzdžiui, jam buvo nesmagu, kad jis pavydi jai draugystės su tuo Džeisonu Pikardu.

– Gal vis dėlto eikite namo, Džoja, – tarė jis, vėl nutaisęs rimtą toną.

Ji ryžtingai pakėlė smakrą.

– O jūs, man išėjus, imsitės tyrimo? Ką konkrečiai norite išsiaiškinti?

Išsisukinėdamas jis gūžtelėjo pečiais.

– Kelias smulkmenas.

– Kokias?

– Apie tai pasikalbėsime ryt iš ryto, gerai?

Džoja atsargiai žvilgtelėjo abejodama, ar gali juo pasitikėti, tačiau Gideonas ir toliau atkakliai žiūrėjo į ją savo tamsiomis akimis.

Vos prieš kelias minutes tokiu pat žvilgsniu jis žiūrėjo į jos pusnuoges krūtis, tik tada jo akys buvo šviesesnės. Pagaliau paaiškėjo bent vienas dalykas: Gideono akys ima žėrėti ta nepaprastai gražia spalva, kai jį apima... arba aistra, arba pyktis!

O kad Džoja nebūtų viso to prisiminusi...

– Gerai. – Ji ryžtingai dar kartą linktelėjo galva. – Bet tą išsamią ataskaitą turėsite pateikti man iš pat ryto, – perspėjo ji.

– Klausau, ponia! – Gideonas pridėjo delną sau prie kaktos, juokais atiduodamas pagarbą, kaip ir ji prieš dvi dienas.

Tas gestas pasirodė intymus, ir Džoja, paėmusi švarkelį, kabojusį ant jos kėdės atkaltės, sumišusi greitai nusisuko ir taip stovėjo, kol jį apsivilko ir pasitaisė palaidinės apykaklę.

Ji apkaltino jį beširdiškumu, bet žinojo ir tai, kad tokio jausmų antplūdžio, koks kilo jį sutikus, iki šiol dar nebuvo patyrusi. Vieną minutę ji susijaudina. Kitą jai pasidaro linksma. Bet viskas galiausiai baigiasi pykčiu. Tačiau dabar ji sumišo, ir tai buvo kažkas nauja...

Džoja atsisuko nutaisiusi kuo malonesnę išraišką.

– Ką gi, labos nakties.

– Labanakt.

Ji dar kartą susiraukusi pažvelgė į jį, tada čiupo rankinę ir ryžtingai pasuko link durų, trokšdama kuo greičiau išeiti. Kuo toliau nuo prisiminimų apie tai, kad buvo jo glėbyje...

– Beje, Džoja?..

Ji nenorom stabtelėjo ir atsigręžė per petį, sunkiai tramdydama smalsumą.

– Ką?

Gideono veidas buvo paniuręs: žvelgė lediniu žvilgsniu, skruostikauliai išsišovę, o dantys tvirtai sukąsti.

– Atleiskite dėl to, kas įvyko.

Bet juk tai neįtikėtina. Ne, to negali būti!

Kodėl jis žemina ją atsiprašinėdamas už tai, kas tarp jųdviejų įvyko, ir ko jie abu negali pamiršti? Argi jai nebus sunku dirbti dar tris su puse savaites tame pačiame kabinete, kur visa tai įvyko? Žinant, kad Gideonas dirba visai šalia?

Džoja papurtė galvą.

– Kvailai pasielgiau, apkaltindamas jus prikišus nagus prie mano automobilio.

Ji lengviau atsikvėpė. Jis atsiprašo ne dėl to, kad ją bučiavo ir glamonėjo...

– Tiek to, Gideonai, – šelmiškai tarė ji. – Ir vis dėlto jūs – nepataisomas kvailys!

Gideonas nesusilaikė ir nusijuokė. Niekas, tikrai niekas šitaip nepagarbiai nėra su juo kalbėjęs, tik Džoja.

– Tikiuosi kada nors iš jūsų išgirsti apie save ir šį tą malonaus, – burbtelėjo jis.

– Nejaugi?

– Galiu bent pasvajoti, ar ne?

– To jums negaliu uždrausti!

Ji pašaipiai blykstelėjo akimis, užkrėsdama savo linksmumu ir jį, tada apsisuko ir, pergalingai jam nusišypsojusi, išėjo iš kabineto.

Gideonas, vis dar šypsodamas, prisėdo ant stalo krašto. Toji Džoja Makinli iš tiesų nepakenčiama, kaip jis ir manė.

Ir daug patrauklesnė, nei įsivaizdavo.

Bet prisiminęs tas kelias džiaugsmingas minutes, kai su ja glamonėjosi, šypsotis liovėsi. Jo glėbyje ji buvo tarsi gyva ugnis. Gundanti ir jausminga. Nedaug trūko, kad ta ugnis įsipliekstų ir jį prarytų.

Džoja buvo nenuspėjama ir įnoringa, kaip toji ugnis. Tiesą sakant, Gideono jausmai buvo sumišę ir nenuspėjami, o tokius jausmus jis stengėsi išstumti iš savo gyvenimo štai jau dvidešimt penkerius metus...

Šeštas skyrius

– Gideonai?

Tiesą sakant, Džoja nenustebo, kai devintą valandą vakaro išgirdo beldimą į savo buto duris, o jas atidariusi, pamatė jį!

Jis vilkėjo ne griežto stiliaus drabužiais, kokiais buvo įpratusi jį matyti, bet juodu vilnoniu megztuku, glaudžiai aptempiančiu raumeningą krūtinę ir plokščią pilvą, ir pagal užsakymą siūtomis juodomis kelnėmis. Auksiniai plaukai sudarė ryškų kontrastą juodiems drabužiams, jis buvo toks panašus į sukrečiamai dailų puolusį angelą, kad Džoja kelioms sekundėms neteko žado.