Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Tai buvo ypatinga proga.

– Ar niekada negalvojote apie?..

– Gideonai, ar atėjote čia tam, kad mane kamantinėtumėte, ar žiūrėti filmuotos medžiagos? – ji ryžtingai jį nutraukė.

Jis siurbtelėjo kavos ir klausiamai pažiūrėjo į ją.

– Man tik įdomu, kodėl netapote profesionalia dainininke?

– Tikriausiai todėl, kad neturiu tam tinkamo balso, – ramiai atsakė ji.

– Turite, ir mes abu tai žinome.

– Tai asmeniška, suprantat?

– Nelabai mėgstate apie save pasakoti, ar ne?

– Pasakė puodas, kad katilas juodas!

Gideonas nusišypsojo.

– Jau žinote, kad turiu brolį dvynį, ir dar vieną, dvejais metais už mane vyresnį. Mano mama gyvena Edinburge...

– Bet tai ne apie jus – tą patį galėtų papasakoti ir Džordanas, – burbtelėjo Džoja.

– Teisingai. – Gideonas pritariamai linktelėjo galva. – Beje, kava labai skani. – Jis gurkštelėjo dar vieną gurkšnį.

– Dar viena puiki taktika atitraukti dėmesį, kai nenori pasakoti apie save. – Džoja pašaipiai jį nužvelgė.

– Pasakė puodas, kad katilas juodas? – jis neliko skolingas ir keistai žybtelėjo akimis.

Džoja gūžtelėjo pečiais.

– Manau, kad asmeninis gyvenimas svarbus mums abiem.

Gideonas susiraukė.

– Ir aš į jį įsibroviau, netikėtai atėjęs šį vakarą, ar ne?

– Nesukite dėl to galvos, Gideonai. Kada nors ir aš galiu pasklaidyti jūsų bylą, susirasti jūsų namų adresą ir vieną vakarą jus aplankyti!

Gideonas kažkodėl pabandė įsivaizduoti, ar Džojai patiktų jo butas, kuris, nors apstatytas brangiais baldais, buvo pernelyg šiuolaikiškai sterilus ir nelabai jaukus. Nuojauta jam kuždėjo, kad ji tikrai juo pasibjaurėtų.

Bet tai buvo nesvarbu, nes jis neketino kviestis jos į svečius. Jo butas buvo asmeninė erdvė, į kurią įsileisdavo tik savo šeimos narius.

– Gal jūs ir teisi. Geriau pažiūrėkime, kas tuose diskeliuose, – pasiūlė jis ir pasilenkęs pastatė puodelį ant padėklo.

– Puiku, – iškart sutiko Džoja supratusi, kad netyčia palietė jautrią temą.

Ji net nemanė kada nors nekviesta brautis pas jį į svečius, ir vis dėlto atžari Gideono reakcija ją suintrigavo. Gal jis gyvena ne vienas, ir, jai netikėtai apsilankius, visi pasijustų nejaukiai?

O gal Gideonas brangina privatumą dar labiau negu ji?

Šiaip ar taip, jis tikrai nenorėjo, kad ji kada nors pas jį apsilankytų, ir tai akivaizdu!

Betgi ji ir pati nenorėjo kalbėti apie tai, kodėl nesiekė tapti profesionalia dainininke, nors ir pripažino, kad turi gražų balsą...

– Duokite šen tuos diskelius. – Džoja atsistojo ir, paėmusi iš jo diskelius, nuėjo prie grotuvo, atsiklaupusi įjungė jį, taip pat ir televizorių, ir įdėjo pirmąjį diskelį.

– Kameros nustatytos taip, kad reaguotų į judesius, taigi, kokybė ne tokia jau bloga, – pasakė Gideonas, kai jie žiūrėjo filmuotą medžiagą, kurioje buvo matyti, kaip Sent Klerų įmonės darbuotojai ryte stato savo automobilius į stovėjimo aikštelę.

– Gal ir kiti tokie patys! – Džoja dėbtelėjo į dar tris likusius diskelius.

Prireikė net dviejų valandų visiems keturiems diskeliams peržiūrėti, ir per tą laiką jie ištuštino ir kavinuką, ir arbatinuką. Kaip ir Gideonas, Džoja nė viename jų nepamatė nieko ypatingo.

Nors pas Sent Klerus dirbo tik tris dienas, ji atpažino daugelį į pastatą atvažiuojančių ir iš jo išvažiuojančių darbuotojų. Buvo įdomu , tačiau jiems taip ir nepaaiškėjo, kuris iš jų galėjo prikišti nagus prie Gideono automobilio.

– Nieko nepamatėte? – paklausė Gideonas, kai baigė žiūrėti paskutinį diskelį.

– Deja, ne, – atsiduso Džoja ir padavė jam visus keturis diskelius.

– Ilgokai užtrukome, – pripažino jis.

Džoja atsistojo.

– Gal dar kavos?

– Jau vėlu. Tikriausiai jau eisite į lovą... – Gideonas netikėtai nutilo, pamatęs, kad Džojos skruostai paraudo, o ji pati kažkodėl vengia jo žvilgsnio.

Kuo ilgiau jis buvo su Džoja, tuo labiau stebėjosi, kokia ji nenuspėjama, – vieną minutę griežta, kitą jau rausta lyg mokinukė, nors jis ir nepasakė nieko ypatingo.

Bet dabar tie jo žodžiai jau nebeatrodė tokie nekalti...

– Džoja?

Jos žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai jam į krūtinę.

– Jūs teisus. Jau vėlu... O rytoj iš pat ryto abu turime būti darbe...

– Pažiūrėkite į mane, Džoja, – nutraukė ją Gideonas.

Džoja pažvelgė į jį. Ir tai, ką pamatė, jai patiko, – netgi daugiau! Ji jau žinojo, kad po jo kostiumais ir šilkiniais baltiniais, kuriais visada vilkėdavo, slepiasi lankstus ir raumeningas kūnas, o šį vakarą negalėjo atsistebėti, kad jis labai patrauklus vilkėdamas paprastą juodą megztuką ir juodas kelnes.

Džoja sunerimo, nes ir vėl sustandėję speneliai skaudžiai įsirėžė į švelnų vilnonį megztinį, o tarp kojų irgi ėmė skaudžiai dilgsėti, nors to ir nebuvo matyti. Todėl ji ir nedrįso pažvelgti Gideonui į veidą, nes, jei iš jo žvilgsnio būtų supratusi, kad jis viską žino, visiškai suglumtų.

Ji nervingai pliaukštelėjo liežuviu.

– Gaila, kad iš manęs nebuvo jokios naudos žiūrint... Gideonai! – Ji išgąstingai pakėlė į jį akis ir aiktelėjo iš netikėtumo, nes jis staiga truktelėjęs griebė ją į glėbį.

Ak, padėkite kas nors...

Jo akys, tos auksinės akys, klausiamai žvelgė tiesiai į ją. Iš susijaudinimo jo griežtas vyriškas veidas buvo įraudęs, o lūpos – tos jausmingos, tobulai dailios lūpos, buvo šiek tiek pravertos, lyg būtų norėjęs ją pabučiuoti!

Gideonas meluotų ir sau, ir Džojai, jei jam būtų reikėję prisiekti, kad apie tai, kas netrukus turėjo įvykti, jis, įžengdamas į jos namus, net nepagalvojo. Visą laiką, kol sukosi diskeliai, jis stebėjo ją akies krašteliu ir tik retkarčiais pažvelgdavo į televizoriaus ekraną. O sustandėjęs jo vyriškumas, lėtai slenkant laikui, ėmė skausmingai pulsuoti.

Jis geidžia Džojos Makinli.

Po velnių, ir ne tik geidžia. Jo aistra pasiekė tokią ribą, kad jis tiesiog privalo ją paimti!

Bet dėl to gali kilti daug problemų. Jo brolis dvynys yra vedęs jos dvynę seserį. Jų abiejų šeimas šios vedybos susiejo giminystės ryšiais. Jei jie užmegztų romaną, kiltų daug problemų, ypač jam pasibaigus. Gideonas žinojo, kad, jiems išsiskyrus, – nesvarbu, draugiškai ar piktai, – juos dar ilgai persekiotų prisiminimai, ir jiems būtų nejauku, susitikus per šeimos šventes.

Deja, visi šie dalykai jam dabar nė kiek nerūpėjo, nes Gideonas tiesiog degė iš nekantrumo kaip nors nusitempti ją į lovą.

O ir Džoja, beje, ne taip seniai leido jam suprasti, kad ir pati mielai jam atsiduotų...

Gal dėl tokios abipusės aistros jie ir nemėgsta vienas kito? Gal, jei pasimylėtų, tarp jųdviejų tvyranti įtampa pagaliau išnyktų?..

Ką, po velnių, jis stengiasi apgauti? Juk šiuo metu jam rūpi pasimylėti su Džoja, o ne pasekmės!

Jis vis dar žiūrėjo jai į akis.

– Netrukus aš išrengsiu jus, paskui jūs išrengsite mane, tada nunešiu jus į jūsų miegamąjį, ir mudu mylėsimės. Jei to nenorite, geriau pasakykite iškart.

Džoja atidžiai pažvelgė į Gideoną ir suprato, kad šiuose žodžiuose, kuriuos jis ištarė be jokių pagražinimų, slypėjo vien ketinimai, bet ne jausmai. Ir, žinoma, aistra. Džoja jau žinojo, ką reiškia jo auksu švytinčios akys! Bet tik tiek. Jis aistringai trokšta su ja pasimylėti.

Ar ir ji trokšta to paties?

Galbūt. Ne, ne galbūt. Ji iš tikrųjų jo geidžia. Labiau nei kurio kito vyro, todėl ir neliko abejinga jo prisilietimams. Bet Džoja visada troško, kad vyras, kuriam ji atsiduotų pirmą kartą, ją mylėtų, ir kad ji taip pat mylėtų jį. Dabar to troško dar labiau, nes matė, kad jos dvynė sesuo atrado laimę mylėdama Džordaną ir priimdama meilę iš jo. Jie tikrai buvo atsidavę vienas kitam.