Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Tiesa, tas jo automobilis...

– Ar jūsų automobilį jau sutaisė?

Gideonas linktelėjo galva.

– Taip, vakar vakare.

– Puiku. O iš apsaugininkų gauti diskeliai, kuriuos peržiūrėjome aną vakarą? Ar turite juos?

Džoja pati buvo nuėjusi į Apsaugos skyrių ir paprašė dar kartą parodyti filmuotą medžiagą, bet viršininkas atsisakė teisindamasis, kad tam reikia Gideono leidimo. Ir jis buvo teisus, bet jai būtų buvę lengviau, jei būtų galėjusi atsispausdinti nuotrauką ir parodyti ją bendradarbiams tikintis, kad kas nors tą žmogų atpažins.

Gideonas surimtėjo.

– Jie vis dar mano portfelyje. Bet kodėl jums reikia jų?

– Todėl, kad aš tikriausiai žinau... – Džoja nutilo, nes ir vėl buvo bepradedanti veblenti.

Pradėk nuo pradžių, Džoja, – subarė save. – Neskubėk. Kalbėk aiškiai.

Gal tą žmogų atpažins ir Gideonas!

– Jei atmenate, pirmadienį iš pat ryto buvau nuėjusi į kavinukę...

– Kad pamatytumėte tą eržilą geltonplaukį, savo dievaitį... taip, atmenu. – Gideonas nužvelgė ją pašaipiai.

Džoja pašnairavo.

– Niekaip negalite jo pamiršti?

– Jis apsėdęs jus, ne mane !

Iš tikrųjų tai buvo netiesa. Ji paprasčiausiai norėjo paerzinti Gideoną, kad jis atsipalaiduotų. Bet tokie pokštai gali atsisukti prieš ją pačią, jei jis patikės ir nesiliaus apie tai kalbėjęs...

– Nebekalbėkime apie jį, gerai? – piktai burbtelėjo ji. – Tada, pirmadienį, aš sutikau kitą vyrą, apie kurį ir noriu pasikalbėti...

– Dievulėli, Džoja, kiek iš viso vyrų esate pakabinusi per savo gyvenimą? – Gideonas staiga atsistojo, apėjo aplink stalą ir atsisėdęs niūriai pažiūrėjo į ją. – Reguliariai susitinkate su Džeisonu Pikardu, lakstote pas geltonplaukį eržilą pirkti karšto šokolado. – Pasipiktinęs jis palingavo galva. – Atrodo, šiame sąraše yra dar vienas.

Iš to sąrašo ji būtų galėjusi išbraukti visus, nes nė vieno nemylėjo.

– Tikriausiai ir pats norėtumėte jame būti, – kandžiai atšovė ji.

– Gal ir norėčiau.

– Kurgi. Esmė ta, kad tą vyrą pastebėjau viename iš diskelių, kuriuos su jumis žiūrėjome trečiadienio vakarą. Į stovėjimo aikštelę jis atėjo per pietus, pėsčiomis, – pridūrė ji žiūrėdama, kaip Gideonas atsidaręs portfelį ieško diskelių. – Žinoma, tai nieko nereiškia, bet kai jis mane tada užkalbino, pamaniau, kad aš pažįstu jį... Bet gal tik šiaip buvome kur nors susitikę.

– Vadinasi, tas žmogus jus užkalbino? – Nepritariamai ją nužvelgęs, Gideonas staigiu judesiu uždarė portfelį.

Ji šyptelėjo.

– Aš pirma jį užkalbinau, atsiprašiau, kad dėl manęs teko ilgai stovėti eilėje.

– Manau, kad žinau, kodėl, – tuo metu jūs svajojote apie tą...

– Gideonai, prisiekiu, jei tą dvidešimtmetį eržilą paminėsite dar kartą, supyksiu ne juokais! – Džoja puikiai prisiminė, kad dėl jos išsiblaškymo tą pirmadienio rytą iš tikrųjų buvo kaltas Gideonas, jau subrendęs trisdešimt dvejų metų eržilas, o ne koks nupiepęs paauglys!

Jis vis tiek žvelgė pašaipiai.

– Neminėsiu, jei ir jūs išmesite jį iš galvos.

– Seniai išmečiau! – sumurmėjo ji pro sukąstus dantis. – Taigi, atsiprašiau to vyro už sugaišinimą ir išėjau, bet dar kurį laiką pastovėjau ant šaligatvio, o tada jis prie manęs priėjo ir užkalbino...

– Savaime suprantama, – įsiterpė Gideonas. – Juk jūs pirmoji jį pašnekinote, be to, esate graži moteris. – Jis gūžtelėjo pečiais, pamatęs klausiamą Džojos žvilgsnį. – Manau, kad iš tiesų esate graži. – Jis bandė juokauti, bet akių neatitraukė.

Džoja žvelgė nepasitikėdama.

– Bet šitaip galvojote ne visada.

Jis sukando dantis.

– Visada maniau, kad esate graži, Džoja.

– Bet tik beprotis gali žavėtis tokia gražuole, ar ne?

Jis paniuro.

– Jei taip, esu vienas jų ir papildau bepročių gretas.

Džoja, matyt, irgi išprotėjo, nes Gideonas jai nebeatrodė šaltas ir pasipūtęs aristokratas!

– Gal nebekalbėkime apie tai?

Jis kilstelėjo antakius.

– Dabar? Ar niekada?

– Gideonai, jūs tyčia ieškote priekabių, ar man tik taip atrodo?

Taip, – liūdnai pagalvojo jis, – ji teisi. Išgirdęs, kad kažkoks nepažįstamasis mėgino ją pakabinti , jis perėjo į puolimą.

Tai todėl, kad ji Stefanijos sesuo, – pasakė pats sau. Dėl šios giminystės Džoja buvo tarsi šeimos narys, taigi, ir globojama Sent Klerų šeimos. Tai, kad ji kažkodėl jį traukia, neturi su tuo nieko bendra. Visiškai nieko...

– Atleiskite... – tarė jis pastebėjęs, kad ji vis dar laukia atsakymo. – Vadinasi, tas vyriškis jus užkalbino...

– Viskas įvyko labai natūraliai, – pasakė ji lyg ir patenkinta dėl atsiprašymo. – Apie tai, kaip keičiantis orams galima peršalti ir panašiai. Paskui jis pasiteiravo, ar aš dirbu kur netoliese...

– Tikiuosi, nepasakėte kur? – griežtai paklausė jis.

– Gideonai, nejaugi manote, kad aš tokia kvaila? – Ji susiraukė.

– Atleiskite, – vėl sumurmėjo jis.

– Žinoma, nepasakiau, – ramiai tęsė Džoja. – Bet vos susilaikiau. Vidinis balsas mane tarsi perspėjo, kad to nedaryčiau. – Ji suraukė kaktą. – Kiek galėdama greičiau jo atsikračiau, bet jaučiausi taip, lyg jis akimis būtų sekęs, kur einu... Kas nors ne taip? – paklausė ji, pamačiusi supratingą Gideono žvilgsnį.

Jis papurtė galvą.

– Man jo elgesys visiškai suprantamas. Nė vienas normalus vyriškis negalėtų atsispirti pagundai pažiūrėti, kaip tolstate nuo jo, apsiavusi tais savo seksualiais aukštakulniais. – Jis atsilošė kėdėje ir nužvelgė ją. – Bet ar žinote, kad kai imate kalbėti valdingu tonu, man labai primenate mano mamą?

– Tikriausiai todėl, kad man... be jokios abejonės, kaip ir jūsų mamai, tiesiog rankos niežti trenkti jums kokiu daiktu ar paprasčiausiai aprėkti!

Gideonas šyptelėjo.

– Mano mama niekada nemušė nė vieno iš savo sūnų.

– Tikriausiai todėl užaugęs tapote toks priekabus.

Gideonas tyliai sukikeno.

– O jūs ne tokia ?

– Na, aš priekabi ir įkyri iš prigimties, – patikino ji.

Gideonas nesusilaikė ir nusikvatojo. Kai ji šalia, jį visada ima juokas.

– Aš bent jau jaučiu, kada būnu priekabi, – gynėsi Džoja.

– Ne taip, kaip kiti?

– Taigi!

– Betgi tokia esate visada.

Ji liūdnai šyptelėjo.

– Žinoma.

– Ypač su manimi.

– O taip, ypač su jumis. – Ji nesidrovėdama linktelėjo galva. – Niekaip negaliu atsispirti pagundai jus paerzinti.

Jis paniuro.

– Dauguma žmonių bijo net pabandyti.

Džoja gūžtelėjo pečiais.

– Aš jums jau sakiau – nesu tokia, kaip visi.

Taip, ji kitokia. Džoja Makinli visiškai nepanaši į kitus asmenis – juolab į kitas moteris, – su kuriais Gideonui teko susidurti.

– Gal rastume laiko drauge papietauti? – Jis ištraukė iš portfelio nešiojamąjį kompiuterį, padėjo jį ant stalo ir įjungė.

Džoja šiek tiek sutriko, nes jis labai greitai pakeitė pokalbio temą. Galėjo ir nesutrikti, nes jau spėjo pastebėti, kad Gideonas vengia kalbėti apie tai, kas jam nepatinka.

Vadinasi, ji galėtų...

– O kur buvote vakar po pietų? – paklausė lyg šiaip, kad tik jis nepamanytų, jog dega iš smalsumo sužinoti, kur jis lankosi, nors taip ir buvo.