Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Nusirenk, Džoja, – paprašė jis kimiu balsu ir, pasukęs ją nugara į save, o veidu į veidrodinę sieną, ir žiūrėdamas į jųdviejų atvaizdus veidrodyje, suėmė delnais jos krūtis.

Džoja taip pat žiūrėjo į veidrodį, jausdama kylantį susijaudinimą, nes Gideonas, stovėdamas jai už nugaros, toks nepaprastai gražus, alsavo tiesiai jai į petį, o rankas laikė uždėjęs jai ant liemenėlės, iš po kurios švietė už įdegusias rankas daug baltesnė merginos oda.

Gideonas, nenuleisdamas nuo jos akių, palenkė galvą ir lūpomis perbraukė jai per kaklą, čepsėdamas ir skanaudamas. Kai rankomis stipriau sugniaužė krūtis, Džoja vylingai išsirietė. – Prašau, Džoja, atsisek liemenėlę, – tyliai paprašė jis.

Žiūrėdama į jų abiejų atvaizdus veidrodyje, Džoja lėtai užkišo rankas už nugaros ir atsegusi sulaikė kvėpavimą – lyg užhipnotizuota ne visai suvokė, ką daro. Liemenėlę dabar prilaikė tik Gideono delnai ir plonos atlaso petnešėlės.

Jis ėmė ją bučiuoti, – iš pradžių vieną petį, paskui – kitą, nusmaukė petnešėles, tada liemenėlė nukrito ant grindų ir apnuogino krūtis.

Žiūrint į ją veidrodyje, Gideonui užėmė kvapą. Džojos krūtys buvo iškilios, su dailiais tamsiai rausvais speneliais, kurie nuo Gideono žvilgsnio dar labiau sustandėjo ir pabrinko.

– Tu labai graži, – iškvėpė jis ir šiek tiek atsitraukęs pasuko ją, tada aukštyn trūktelėjo jos sijoną, pasodino ant marmurinio suolelio, o pats atsiklaupė jai tarp kojų. Džoja vis labiau kaito iš susijaudinimo, kai jis, pasilenkęs prie jos, apžiojo iš pradžių vieną, paskui kitą spenelį.

Jų skonis buvo nuostabus. Gideonas lyg išbadėjęs juos įsiurbė, laižė liežuviu, ir jie dar labiau padidėjo, o kai švelniai krimstelėjo, Džoja džiaugsmingai suvirpėjo.

Ji visiškai atsidavė užplūdusiai malonumo bangai ir nė mintis nešmėkštelėjo, kodėl iš visų vyrų ji atsidavė kaip tik Gideonui.

– Ar tu... ne per daug apsirengęs? – nekantriai paklausė ji, trokšdama jį paliesti.

– Tikrai per daug. – Jis šyptelėjo, atsitiesė, nusivilko švarką ir nusirišęs kaklaraištį numetė viską ant grindų šalia Džojos drabužių.

– Leisk man. – Džoja švelniai sulaikė jo rankas ir, nenuleisdama nuo jo savo žvilgsnio, pati lėtai ėmė sagstyti jo marškinius. Kai juos nuvilko, įsistebeilijo į nuogą įdegusią jo krūtinę.

Jis buvo plačiapetis, tvirta raumeninga krūtine, apžėlusia šviesiais aukso spalvos plaukeliais, kurių takelis siaurėjo ir dingo už kelnių juosmens. Džoja pamažu perbraukė pirštais per įdegusią odą. Pirštų galiukais tarp tų auksinių garbanų užčiuopė kietus jo spenelius.

Kažin, ar Gideonui irgi patiktų, jei ji paliestų juos? Kai pabandė, Gideonas giliai įkvėpė, suėmė ją už viršugalvio ir priglaudė galvą sau prie krūtinės.

Padrąsinta Džoja spustelėjo kitą spenelį. Oda aplink jį buvo įkaitusi, ir mergina pirštų galiukais jautė, kaip daužosi jo širdis. Nedrąsiai tyrinėdama pirštais Gideono kūną, rankomis slinko vis žemiau, ir jo lytis staiga krustelėjo.

– Dieve, man gera, Džoja... – sudejavo Gideonas ir prasiskėtė, atsiduodamas jos rankoms. Tai išgirdusi, ji dar drąsiau ėmė glostyti jo pulsuojančią lytį, vis stipriau ir greičiau braukydama aukštyn žemyn.

Gideonas, pats atsegęs kelnių sagą ir užtrauktuką, nusismaukė kelnes kartu su trumpikėmis sau ant šlaunų ir iškart pasijuto geriau. Kai ji rankomis suėmė ir ėmė jį glostyti, Gideonas tyliai sudejavo, regis, iš pačių gelmių, nes beprotiškai to troško.

– Pasikeiskime vietomis, Gideonai, – staiga tarė Džoja ir, trumpam jį paleidusi, užleido vietą ant marmurinio suolelio. Dabar ji atsiklaupė priešais jį ir liežuvio galeliu ėmė švelniai braukyti per jautrią jo lyties viršūnę, laižė ją ir čiulpė, vis dar laikydama delnuose.

Gideonas lyg pro rūką iš viršaus matė, kaip Džoja jį apžiojo ir, prilaikydama liaunais savo pirštais, ėmė ritmiškai braukyti jį liežuviu.

– Liaukis, nes aš tuoj išsiliesiu!

Ir Gideonas, prieštaraudamas pats sau, dar tvirčiau viena ranka suėmė Džoją už viršugalvio, panėrė pirštus į žvilgančius raudonus plaukus ir, prisispaudęs prie jos, instinktyviai ėmė stumtis vis gilyn. Kita ranka ėmė glamonėti išbrinkusias jos krūtis, švelniai jas maigė, o tada, suėmęs standų spenelį, ėmė spaudyti jį dviem pirštais.

Džoja sudejavo iš malonumo, pajuto, kaip susijaudina.

Tokių intymių akimirkų ji nebuvo patyrusi nė su vienu vyru. Netgi nenorėjo jokio intymumo su kitais, iki pasirodant Gideonui. Dar niekada nebuvo patyrusi tokio svaigaus džiaugsmo ne tik pati patirdama malonumą, bet ir suteikdama jį kitam. Buvo visiškai nepatyrusi, glamonėjo instinktyviai...

– Taip, Džoja... – Gideono akys žibėjo lyg auksinės pro primerktus vokus. – O Dieve, – suvaitojo jis.

– Gideonai? – Į vonios duris kažkas pabeldė. – Ar tau negera, Gideonai? – Už durų tikriausiai stovėjo Mėja Rendel, ir, regis, ji buvo labai susirūpinusi.

Džoja net sustingo, apstulbinta ir nepaprastai pasipiktinusi dėl tokio įsiveržimo!

Aštuntas skyrius

– Sutinku, jūs buvote visiškai teisi. Mano pasiūlymas mylėtis vonioje iš tiesų nebuvo labai apgalvotas!

Skubiai įėjęs į Džojos kabinetą po penkiolikos minučių, Gideonas pastebėjo, kad ji labai nusiminusi. Ar ji jautėsi nesmagiai dėl to, ką su juo patyrė? Ar dėl to, kad visa tai teko netikėtai nutraukti? Gideonas to nežinojo...

Tačiau žinojo, kad Mėjai Rendel pabeldus į vonios duris, abu nuščiuvo lyg kokie paaugliai. Džoja sutrikusi atsistojo ir nusisukusi skubiai užsisegė liemenėlę bei apsivilko palaidinę. Gideonas taip pat jautėsi nejaukiai, nes vis dar dilgčiojantį vyriškumą sunkiai sekėsi sukišti į kelnes ir užtraukti užtrauktuką.

Jis riktelėjęs užtikrino Mėją, kad jam viskas gerai, ir kad po kelių minučių ateis į jos kabinetą, tada apsivilko marškinius ir virpančiais pirštais ėmė segiotis sagas.

Tą minutę Gideonas tikrai nesijautė laimingas...

Taip pat nesijautė ir protingas, kaip neseniai prisipažino Džojai. Liūdniausia, kad jai įsikūrus gretimame kabinete, jo išmintis apskritai kažkur išgaravo...

– Gal vis dėlto ką nors pasakysi, Džoja? – paprašė jis, norėdamas nutraukti nejaukią tylą.

Tikriausiai ji taip ir būtų padariusi, bet nerado tinkamų žodžių. Be to, negalėjo atsipeikėti, kad šitaip pasielgė...

Galėjo viską nuleisti juokais ar pasakyti ką nors nereikšmingo. Deja, šiuo metu juokinga nebuvo, be to, nenorėjo pasirodyti negrabi ir nepatyrusi.

Dabar, žiūrėdama į Gideoną ir prisiminusi, kokie jie ką tik buvo artimi, Džoja norėjo kuo greičiau dingti ir kur nors pasislėpti. Ir nesirodyti tol, kol nusiramins ir vėl galės nesivaržydama pažvelgti jam į akis. Tik kažin, ar tai išvis įmanoma...

Matyt, bus geriau apie tai nekalbėti.

– Ar peržiūrėjote visą iš apsaugininkų gautą diskelį?

Gideonas liovėsi žingsniuoti ir nustebęs pažvelgė į ją.

– Nejaugi jums tai rūpi?

– Manau, neverta kalbėti apie tai, kas tarp mūsų buvo. – Ji vis dar sukrėsta!

Jis taip pat. Bet Džoja, matyt, nenori apie tai kalbėti...

Būdamas šalia šios moters, Gideonas imdavo elgtis neapgalvotai, impulsyviai, neprotingai. Iki šiol taip nesielgdavo – jokiomis aplinkybėmis. Tačiau jai buvo visiškai nesvarbu, kas ką tik įvyko, ir dėl to jam norėjosi ją kaip reikiant supurtyti!

Jis niūriai į ją dėbtelėjo.

– Gal vis dėlto rastume laiko pasikalbėti ir baigti tai, ką pradėjome?