Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Ar Ričardas Niumanas seniai ją sekė? Ar tik šią savaitę, kai ji pradėjo dirbti pas Sent Klerus? O gal ir prieš tai? Nejaugi jis slapta ją stebėjo ištisas savaites? Laukdamas tinkamos akimirkos, palankios progos...

– Nepasiduokite savo vaizduotei, Džoja, – ramiai tarė Gideonas.

– Kodėl? Šitaip bent žinosiu, kad ją iš tikrųjų turiu! – Ji šiek tiek atsitraukė ir pažvelgė į jį.

Gideonas tvirtai sučiaupė lūpas prisiminęs, kaip po jų pirmadieninio pokalbio Džoja apkaltino jį vaizduotės stoka.

– Be reikalo ir vėl mane įžeidinėjate, tai jums nepadės.

–  Niekas man nebepadės!

– Aš pats imsiuosi šio reikalo.

– Kaip?! – šūktelėjo Džoja. – Argi galite ką nors padaryti, Gideonai? Žinau, kad Sent Klerai neįveikiami, bet...

–  Džoja .

Ji kelias minutes žiūrėjo į jį, paskui tvardydamasi lėtai įkvėpė. Gideonas paprasčiausiai ištarė jos vardą, kaip visada ramiai ir tyliai, bet to pakako, kad isterija praeitų.

– Atleiskite. – Ji trūksmingai atsiduso. – Jus įžeidinėti man nėra reikalo, tiesą sakant, turėčiau save pasveikinti su pergale – Niumanas perdūrė tik vieną mano padangą, o jūsų – abi, vadinasi, jo neapykanta man dukart mažesnė nei jums, – pasakė ji liūdnai.

– Džiaugiuosi, nes jūs ir vėl bandote juokauti! – sumurmėjo jis ir, nuleidęs rankas prie šonų, atsitraukė.

– Tokia jau esu, – iš savęs nusišaipė Džoja ir linktelėjo galva. – Tikra šmaikštuolė!

Gideonui toks elgesys atrodė labai keistas. Dar šį rytą Džoja buvo kitokia. Po kietu kiautu nuo žmonių slėpėsi kitokia moteris – švelni ir pažeidžiama, kaip ir jos dvynė sesuo. Moteris, kuri ant savo darbo stalo visada turėjo pasidėjusi drakoną, nes jį buvo padovanojusi sesuo. Kad atneštų jai laimę, sakė ji. Ir toji moteris turėjo balsą, kurio galėtų pavydėti net angelas, bet ji viešai juo nesididžiavo. Gideonas visa tai jau žinojo ir suprato, kad ji taip elgiasi tik todėl, kad yra jausminga.

Tokios sudėtingos ir nuostabios moters, kokia yra Džoja Makinli, Gideonui dar nebuvo tekę sutikti...

To pakako, kad suskambėtų pavojaus varpai. Kai ji atskleidė savo jausmus, vidinis balsas perspėjo laikytis atokiau. Išskyrus šeimą, kuriai buvo artimas, Gideonas jau dvidešimt metų su niekuo kitu nebuvo užmezgęs emocinių ryšių ir dabar iškilo pavojus, kad toji sudėtinga ir nepaprastai jausminga Džoja Makinli ims ir pralauš jo kruopščiai puoselėtą abejingumą.

Dar tada, kai buvo vos dešimties, iširus tėvų santuokai, Gideonas patyrė, kad jausmai, ypač meilė kitam žmogui, gali būti sudėtingi ir pavojingi. Jo motina Molė mylėjo jo tėvą Aleksandrą ir susilaukė su juo trijų sūnų, bet po trylikos santuokos metų sužinojo, kad jos vyras dvidešimt metų mylėjo kitą moterį. Dėl tos moters Aleksandras vėliau paliko ir žmoną, ir savo sūnus.

Tiesa, ilgainiui Molė su tuo susitaikė, Lukanui paskelbus, kad jis ketina vesti į meilės trikampį įsipainiojusios tos kitos moters vaikaitę. Bet Gideonas iki šiol gerai prisiminė, kokį širdies skausmą teko patirti jo motinai, kai išsiskyrė su Aleksandru. Per tuos metus ji neleido sau net įsimylėti, juolab ištekėti dar kartą. Toji meilės pamoka giliai sužeidė ir visų trijų Molės sūnų širdis.

Tai, kad Džordanas su Lukanu per praėjusius du mėnesius kapituliavo ir galiausiai vedė mylimas moteris, niekaip nepaveikė Gideono sprendimo, kurį jis buvo priėmęs daugiau kaip prieš dvidešimt metų, – niekada niekam nepatikėti savo širdies ir neleisti, kad ją kas nors sutryptų.

Jis tikrai neketino laužyti šios savo taisyklės, kad ir kokie būtų jo jausmai Džojai Makinli, visiškai nenuspėjamai moteriai!

Ir vis dėlto, vos ją pamatydavo, jį apimdavo aistra...

Gideonas pasimuistė kėdėje, norėdamas nuslėpti, kad ir vėl susijaudino.

– Geriausia būtų pranešti policijai. Šiaip ar taip, jie tikriausiai norės jus apklausti.

– Aš niekur neisiu. – Džoja nežinojo, kokios mintys sukosi Gideono galvoje tas penkias minutes, bet jos tikrai nebuvo linksmos.

Nieko nuostabaus, nes Ričardas Niumanas pakibo virš jųdviejų galvų lyg Damoklo kardas. Nors padėtis buvo siaubinga, Džoja vis dėlto jautė šiokį tokį palengvėjimą, nes galėjo nebegalvoti apie patirtą aistrą.

Visa ši padėtis tapo nebevaldoma, bet, antra vertus, ir paranki. Džoja abejojo, ar būtų sugebėjusi užsimiršti ir negalvoti apie tai, kaip glamonėjo Gideoną ir leidosi glamonėjama jo!

Bet visa tai teks pamiršti, nes antraip ji neiškęs tų trijų savaičių, kurias teks dirbti, jam būnant taip arti.

Ji atsitiesė.

– Manau, bus geriau, jei kol kas nieko nepasakosim nei Stefanijai, nei Džordanui, – tvirtai tarė ji. – Vis vien jie niekuo negali pagelbėti, o ši žinia ir Stefanijai, ir, žinoma, Džordanui, sukels tik nerimą.

Gideonas pašaipiai kilstelėjo antakius.

– Manau, nesu toks kvailas, kad pats to nesuprasčiau.

Džoja niekada neabejojo jo proto aštrumu, bet dėl jo gebėjimo užjausti kitus nebuvo tokia tikra. Tačiau kai jis savo bučiniais ir glamonėmis vos neišvarė jos iš proto, Džoja ėmė abejoti ir tuo .

Jos kūnas išdavikiškai laukė suartėjimo. Krūtys skausmingai spaudėsi prie liemenėlės, kelnaitės sudrėko...

Ji greitai linktelėjo galva.

– Jau eisiu, o jūs iškvieskite policiją.

Ji pasisuko į duris, jungiančias abu kabinetus.

– Džoja...

Stabtelėjo ir apsimetusi, kad nustebo, atsisuko į Gideoną.

– Ką?

– Viskas bus gerai, patikėkite. – Jis padrąsinamai nusišypsojo. – Aš tikrai neleisiu Niumanui prisiartinti prie jūsų pernelyg arti, – švelniai pridūrė jis.

Tas švelnumas taip sutrikdė Džoją, kad ji ir vėl pajuto gerklėje kylantį gumulą. Gideono šaltumas, jo sarkazmas, abejingumas, netgi netikėtai prasiveržęs geismas buvo niekai, palyginti su jo švelnumu...

– Dar pažiūrėsim, – išlemeno ji ir smuko pro duris.

Nedaug trūko, kad būtų palūžusi, puolusi Gideonui į saugų glėbį ir apsižliumbusi lyg kokia mažvaikė!

Devintas skyrius

– Nemanau, kad tai būtina, – išlipusi iš automobilio irzliai burbtelėjo Džoja ir jį užrakinusi pasisuko į Gideoną, laukiantį priešais jos namą.

– Taip patarė ir policija, pati girdėjote. – Jis abejingai gūžtelėjo pečiais, eidamas šaligatviu link Džojos nuo savo automobilio, kurį pastatė tiesiai už josios. – Šiuo metu nėra saugu, ir kol nesugaus ir neapklaus Niumano, aš neleisiu, kad į darbą ir iš jo ar kur kitur važiuotumėte viena.

Taip, Džoja buvo Gideono kabinete tuo metu, kai, išklausę pasakojimą apie dviejų pastarųjų dienų įvykius, atvykę policijos pareigūnai taip patarė. Tada Džoja dar pagalvojo apie praktišką tokio patarimo naudą. Jei ją kas nors lydėtų, Niumanas nebeturėtų galimybės jos užkalbinti kaip tą pirmadienio rytą prie kavinės. Bet tokio patarimo praktiškumas ir jo įgyvendinimas buvo du visiškai skirtingi dalykai!

Ypač dabar, nes Gideonas nepaleido jos visą dieną – iš ryto išsireikalavo palydėti ją iki kavinės, kurioje ji norėjo nusipirkti karšto šokolado, ir jo pastabos apie jauno barmeno nesubrendimą nebuvo itin malonios. O vėliau – ir į netoliese esantį parką, kuriame Džoja nutarė suvalgyti priešpiečių sumuštinius. Ir štai dabar, norėdamas įsitikinti, ar ji saugiai pasieks namus, Gideonas atlydėjo ją savo automobiliu iki pat durų.

Tas buvimas kartu anaiptol nepadėjo pamiršti to, kas tarp jųdviejų įvyko tą rytą!

Ji ryžtingai persimetė per petį rankinės dirželį.