Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Ji žvilgtelėjo žaliomis akimis ir iškart nusuko jas į šalį.

– Tai būtų didžiausia kvailystė.

– Bet dar didesnė kvailystė man vaikščioti su atsikišusiu kotu, o jums nuolat alpėti dėl nepatirto malonumo!

Jos skruostai plykstelėjo raudoniu.

– Nebūkite toks šiurkštus...

– Sakau tai, ką galvoju.

– Būtų geriau, kad mažiau kalbėtumėte ir būtumėte apdairesnis! – Ji rūsčiai pažiūrėjo į jį.

Jis linksmai nusijuokė.

– Toks ir buvau – apdairumas buvo antroji mano prigimtis, bet sutikau jus, ir jis pradingo.

– Būtų gerai, jei jis grįžtų!

Džoja pastūmė ant stalo sudėtus dokumentus, ir Gideono žvilgsnį patraukė ant jų pastatytas auksinis drakonas. Jis piktdžiugiškai spoksojo į jį savo geltonomis žibančiomis akimis.

– Jūsų sėkmės talismanas šiuo metu irgi bejėgis, – sumurmėjo jis.

– Mano sėkmės talismanas budi visada. – Džoja ištiesė ranką ir meiliai paglostė drakoną. – Tai mes elgiamės neprotingai.

Gideonas, regis, susidrovėjo.

– Aš, kaip ir jūs, nesuprantu, kas tarp mūsų vyksta. – Jis susiraukė. – Bet kažkas vis dėlto vyksta, – švelniau pridūrė jis. – Tačiau, matyt, mudviem neteks to patirti.

Džoja dar tvirčiau suspaudė drakoną.

– Ko patirti?

– Vos tik pradedame mylėtis, tenka viską nutraukti. – Jis paniuro. – Juk tai pragariška kančia, ir nepaprastai trikdo!

Džoja kreivai šyptelėjo.

– Jūs net ir šį reikalą vertinate pagal tai, ar jis nepakenks jūsų darbui...

– Tai trikdo mus abu, neleidžia gyventi savo gyvenimo, – pasitaisė Gideonas. – Po velnių, Džoja, jūs tarsi niekados nepraeinantis niežulys.

– Jūs pirmas vyriškis, kuriam aš keliu asociacijas su varginančiu niežuliu! Dėkui už komplimentą!

– Bet aš nesakiau, kad tai vargina.

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Tačiau tai buvo galima suprasti iš jūsų balso tono.

Gideonas net suurzgė iš nekantrumo.

– Jūs manęs taip gerai nepažįstate, kad galėtumėte spręsti iš balso tono.

– Aš ir nenoriu jūsų geriau pažinti, – pareiškė Džoja. – Gideonai, noriu pabrėžti, kad toks mūsų elgesys buvo didžiausia klaida. – Ji nemirksėdama žiūrėjo jam į akis. – Dar ir dėl to, kad mes nemėgstame vienas kito.

Gideonas tylėjo ir susirūpinęs svarstė, ar ši tiesa tebegalioja. Pavyzdžiui, jam. Žinoma, Džoja jam atrodė nesimpatiška ir nemaloni, bet tik iki tol, iki kol pradėjo su ja dirbti. Dabar jis nebūtų galėjęs pasakyti, ką iš tikrųjų jai jaučia...

– Jūs, žinoma, teisi, – ramiai atsakė jis.

Džoja įdėmiai pažvelgė ir nusistebėjo, kad jis šitaip greitai nusileido. Gideono veidas ir vėl buvo šaltas ir neįžvelgiamas, tad buvo neįmanoma įspėti, ką jis jaučia.

Jis, taip pat tikriausiai negali atsigauti, nes suvokė, kad jie negali vienas nuo kito atitraukti rankų ir kad kito karto gali nebūti.

– Atsakysiu ir į pirmąjį jūsų klausimą – ne, iš apsaugininkų gauto diskelio dar neperžiūrėjau, – prisipažino jis. – Pamaniau, ir, žinoma, klydau, kad pirmiau reikėtų ateiti čia ir paguosti jus dėl to, kas nutiko.

Džoja, būdama nepatyrusi, tokią paguodą būtų mielai priėmusi prieš penkiolika minučių. Dabar ji tenorėjo vieno – kuo greičiau pamiršti tą nemalonų įvykį.

Ji išdidžiai pakreipė galvą.

– Taip, jūs iš tiesų suklydote!

Gideonas giliai įkvėpė, stengdamas atsikratyti troškimo persisverti per stalą, suimti Džoją už pečių ir purtyti ją tol, kol pradės barškėti dantys – prisilietęs prie jos tikriausiai nebūtų susitvardęs ir būtų ją vėl apkabinęs. Vienas Dievas žino, kuo visa tai baigtųsi!

Jis stipriai sukando dantis.

– Jei taip, eime, – peržiūrėsime tą prakeiktą diską.

Jis pasisuko ant kulnų ir išlėkė į savo kabinetą, net neatsisukdamas pažiūrėti, ar Džoja seka iš paskos. Iš pat pradžių Gideonas suprato, kad dirbant kartu su ja kils daugybė problemų. Tik tada nežinojo, kur jos nuves.

Jis buvo atsargus ir partneres rinkdavosi itin kruopščiai – jo moterys, kaip ir jis, į fizinį artumą žiūrėjo abejingai. Ir vis dėlto, kai prisėdo prie kompiuterio, o Džoja atsistojo šalia, jis užuodė kvepalų aromatą, sumišusį su švelniu gėlių kvapu, kurį paprastai skleidžia susijaudinusi moteris. To pakako, kad jis ir vėl susijaudintų. Abejingumo lyg nebūta ...

– Aš jį pažįstu. – Gideonas pasilenkė, kad geriau įsižiūrėtų į ekrane pasirodžiusį jos anksčiau sustabdytą kadrą su barzdotu vyru. – Po velnių, aš jį tikrai mačiau. Bet kur?

– Gal jis irgi čia dirba? – viltingai paklausė Džoja.

– Ne, nedirba. – Gideonas toliau tyrinėjo atvaizdą. – O jeigu jis būtų be barzdos? Ir šiek tiek apkūnesnis? Su kostiumu ir kaklaraiščiu...

– Būtų tikras Ričardas Niumanas, – lėtai tarė ji.

Gideonas žvilgtelėjo į Džoją, bet tuoj pat nusuko akis į ekraną.

– Taip, tai Ričardas Niumanas, – pritarė jis.

Tas pats Ričardas Niumanas, kuris neprieštaravo, kad Džojos sesuo Stefanija būtų laikoma ta kita moterimi jo skyrybų prieš du mėnesius byloje, nes norėjo apsaugoti moterį, su kuria iš tikrųjų turėjo romaną, – savo viršininko žmoną. Tas pats Ričardas Niumanas, kuris galiausiai, išaiškėjus tiesai, neteko ne tik savo žmonos ir vaikų, bet ir meilužės bei darbo.

Ir tą tiesą atskleidė ne kas kitas, o Gideonas ir Džoja...

Tiesą sakant... tai buvo daugiau Gideono nuopelnas. Bet Džoja irgi nemažai nuveikė, kad būtų įrodytas jos dvynės sesers nekaltumas.

Ar tik ne dėl to savo pyktį Niumanas ir nukreipė prieš juos?

Norėdamas pažiūrėti į Džoją, Gideonas atsisuko ir susiraukė, nes prie stalo jos nebuvo – mergina jau stovėjo prie lango nusisukusi ir rankomis laikė apglėbusi save per liemenį, lyg norėtų apsiginti.

– Džoja?

Ji tylėjo, bet jos pečiai suvirpėjo.

Gideonas atstūmė kėdę ir lėtai atsistojo.

– Džoja, ar jums viskas gerai?

– Ar man gerai?! – suriko ji ir atsisuko žaibuodama žaliomis akimis. – Nedaug trūko, kad būtume pasimylėję tame prakeiktame vonios kambaryje, o dabar...

– Verčiau kalbėkime tik apie Ričardą Niumaną, – sumurmėjo Gideonas.

Ji papurtė galvą.

– Jie mane įspėjo, kai dar studijavau teisę. Dėl to, kad nepatenkinti klientai kartais pradeda elgtis nederamai. Bet niekada nemaniau... nesitikėjau, kad tai gali atsitikti ir man. Nežinojau, kad taip siaubingai jausiuos.

– Džoja...

– Aš su juo kalbėjau , Gideonai! – Iš susijaudinimo jai užlūžo balsas ir išsiplėtė akys. – Kavinukėje stovėjau eilėje priešais jį, o mane užkalbino, jau išėjęs iš jos. Ir visą laiką jis... Tai negali būti sutapimas, Gideonai. Jis mane tikrai sekė. Ir matė, kad įėjau į kavinę! Tyčia atsistojo į eilę už manęs... O Dieve! – Pagalvojus, kad tai nebuvo atsitiktinumas, Džoja pradėjo dar labiau drebėti.

Gideonui visada atrodė, kad Džoja yra išdidi ir pasitikinti savimi, nes galėjo atsakyti į įvairiausio pobūdžio klausimus, todėl kelias sekundes tik stovėjo ir spoksojo į ją, nieko nesakydamas. Bet karštos ašaros, susikaupusios jos smaragdinio žalumo akyse, ėmė lyg pupos kapsėti nuo blakstienų ir srūti skruostais.

– Ak, Džoja! – Gideonas skausmingai sudejavo ir, žengęs prie jos, apkabino ir tvirtai priglaudė prie savęs.

Ji prigludo, nes dar niekada nebuvo šitaip išsigandusi. Atrodė, kad visas gyvenimas sprūsta jai iš rankų.