Кэрол Мортимер: Sent Klero sutramdymas

– Tu irgi vaizduotėje su manimi mylėjaisi? – Džoja nustebusi pažiūrėjo į jį.

Gideonas linktelėjo galva.

– Nieko kito aną savaitę ir nedariau, – prisipažino jis. – Visur ir visokiom pozom... Gal tokių net nebūna!

– Tikrai esu sukrėsta! – Džoja nervingai nusijuokė galiausiai supratusi, kad jis iš tikrųjų ją myli.

Gideonas ją myli!

Jis tikrai ją myli!

– Ne, nesi, – atkirto jis.

– Na... ne, tiesą sakant, nesu. Gal tokiai būsenai apibūdinti labiau tiktų pasakymas turiu viltį ?

– Viltį? – Jis dar labiau sumišo.

– Gideonai, nejau iki šiol nesupranti, kad ir aš tave myliu? – Ji pagaliau nebeslėpė džiaugsmo, kuris atsispindėjo akyse.

Jis įdėmiai pažvelgė į ją, norėdamas ir bijodamas patikėti tuo, ką išgirdo – kad Džoja jį myli. Nes abejojo, kad ji būtų galėjusi pamilti žmogų, daugelį metų gniaužusį savo jausmus.

– To neįmanoma paaiškinti, Gideonai, – tyliai tarė Džoja. – Supratau, kad įsimylėjimas nepaklūsta protui. Arba logikai. Netgi jausmams. Jis paprasčiausiai ištinka . – Ji linksmai nusijuokė. – O aš tave myliu, labai myliu. Ir jei tu tučtuojau nebaigsi to, ką buvome pradėję vakar, aš pati tave išrengsiu!

Jo krūtinė vos nesprogo, nes jo meilė Džojai vis augo ir didėjo, užliedama visą jo esybę, ir Gideonas suprato, kad jo širdį kaustęs skydas įskilo ir subyrėjo į šipulius.

– Ir aš tave beprotiškai myliu, – jausmingai tarė jis dusdamas iš susijaudinimo ir spausdamas ją glėbyje panėrė veidą į jos šilkinius plaukus. – Tai ar tekėsi už manęs?

Ji stipriai prigludo prie jo.

– Gal atsakysiu vėliau, nes pirma reikėtų patikrinti teoriją, ar kirvis atitinka kotą.

Jis džiaugsmingai nusijuokė, nes suprato, kad tik Džojai turėtų būti dėkingas už tai, kad vėl gali mylėti ir juoktis.

– Hm, atrodo, kad buvai teisus – kirvis kotą tikrai atitinka, – sumurmėjo Džoja vėliau, jau gulėdama Gideono glėbyje, galvą padėjusi jam ant peties, nes jųdviejų ką tik patirta aistra pranoko net beprotiškiausias jos svajones.

Jis kilstelėjo antakius.

– Vis dar netiki? Jei nori, galiu pakartoti.

Džoja tyliai sukikeno.

– Tikiu, – tyliai tarė ji, švelniai pirštais pešiodama jo krūtinės plaukelius.

Gideonas padėjo jai patogiau įsitaisyti jam ant peties.

– Dabar gal jau pasakysi, kodėl atsisakei dainininkės profesijos?

Džoja aiktelėjo ir sulaikė kvapą.

– Vis dėlto supratai, ar ne?

Gideonas pasisuko, kad matytų jos veidą, ir švelniai perbraukė per skruostą.

– Turi angelišką balsą.

– Niekada nedrįsčiau to daryti.

– Be reikalo.

Džoja susiraukė.

– Daviau sau žodį... prisiekiau... kad niekados to nedarysiu. – Ji papurtė galvą. – Man visada patiko dainuoti. Jaunystėje tai glostė savimeilę. Bet, kai buvome dešimties, patekome į avariją, ir Stefanija sunkiai susižeidė. Negalėjo vaikščioti. Ir aš... Aš taip troškau, kad ji ir vėl atsistotų ant kojų, jog daviau sau įžadą...

–  Niekados nebedainuoti? – Gideonas negalėjo patikėti savo ausimis. – Taip elgiasi tik... tik...

– Kvailiai? – liūdnai paklausė Džoja.

– Tik geri ir kilnūs žmonės, o tu tokia ir esi, – pataisė jis. – Atsisakei to, kas tau buvo brangiausia, kad tik tavo dvynė sesuo vėl pradėtų vaikščioti.

– Na... taip. Bet Stefanija man buvo brangesnė.

Tą Gideonas jau žinojo iš jų ankstesnio pokalbio aną savaitę. Tada jis net nepagalvojo, kad galėtų dar karščiau įsimylėti Džoją, bet dabar žinojo, kad tikrai ją myli.

– Man atrodo, kad pirmiau, nei tave, aš įsimylėjau tavo balsą, – sumurmėjo jis. – Kai išgirdau jį, sklindantį iš aukštybių per Džordano ir Stefanijos vestuves bažnyčioje, pamaniau, kad girdžiu dainuojant angelą.

– Pagiedoti per jų vestuves manęs paprašė Stefanija, ir aš... Na, pamaniau, kad jei dainuosiu jos prašoma, savo įžado nesulaužysiu. – Džoja šyptelėjo virpančiomis lūpomis.

Jis stipriai suspaudė ją savo glėbyje.

– Ar jį sulaužytum, jei retkarčiais ir aš paprašyčiau man padainuoti? Arba mūsų vaikams?

Ji išplėtė akis.

– Mūsų vaikams?

– Manau, turėtų būti bent jau šeši. – Gideonas linktelėjo galva. – Ir visi turėtų būti raudonplaukiai ir žaliaakiai, tokie pat gražūs, kaip tu.

– Kažin, ką pasakytų berniukai, jei tokie būtų!

– Jie taip stipriai tave mylėtų, kad nekreiptų į tai jokio dėmesio! – meilikaujamai tarė Gideonas.

– Ar tu tikrai nori šešių vaikų? – apstulbusi dar kartą paklausė Džoja.

– Na... gal kokių keturių... Ar tau šeši būtų per daug?

Džoja pagalvojo, kad vis dėlto reikėtų šešių... Visi būtų šviesiaplaukiai ir turėtų šokoladines akis, kaip ir jų tėtis.

– Žinoma, iš pradžių turėtum už manęs ištekėti, – Gideonas buvo atkaklus.

– Žinoma.

– Vadinasi, sutinki?

Džoja švelniai uždėjo rankas jam ant nuogų pečių.

– Žinoma, kad sutinku!

Paskui stojo ilga tyla, nes Džoja norėjo Gideonui parodyti, kad jį labai myli ir nori už jo ištekėti.

Gideonas irgi neliko skolingas ir parodė Džojai – ir ne kartą – kaip stipriai ją myli, ir kad visados ją mylės, visą bendrą jų gyvenimą.

Po šešių savaičių

– Regis, pamiršau jums padėkoti, – tyliai sušnabždėjo Gideonas.

Abu jo pabroliai, Lukanas ir Džordanas, stovėjo šalia jo, ir visi trys laukė, kada bažnyčioje užgros vargonai ir pasirodys Džoja, lydima savo pamergių Stefanijos ir Leksės.

Lukanas kilstelėjo antakius.

– Už ką turėtum mums dėkoti?

Gideonas mįslingai šyptelėjo.

– Už tai, kad anksčiau už mane supratote, kad iš visų moterų tik Džoja gali sugrąžinti man pilnatvės jausmą.

Vyresnysis brolis taip pat nusišypsojo.

– Ji nuostabi, tiesa?

– Žinoma, kad nuostabi, – įsiterpė ir Džordanas. – Ar gali būti kitaip? Juk jos su Stefanija – dvynės.

– Manau, kad jis šiek tiek šališkas, – ramiai tarė Lukanas. – Bet džiaugiuosi, kad jums su Džoja viskas sėkmingai susiklostė, – tyliai pridūrė jis, nes užgrojo vargonai skelbdami, kad Džoja jau čia.

Gideoną su Džoja aplankė ne tik sėkmė. Pastarosios šešios savaitės Gideono gyvenime buvo pačios laimingiausios. O šiandien – jo vestuvių diena. Pirmoji jų bendro gyvenimo diena.

Kai atsisukęs jis pamatė per bažnyčią link jo einančią savo moterį, kurią mylėjo visa savo siela ir širdimi, nepaprastai gražią su ilga balta vestuvine suknele ir spindinčiomis iš meilės jam vienam akimis, Gideonas net neabejojo, kad visą likusį gyvenimą jie gyvens kartu ir bus nepaprastai laimingi...