Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Kalba ėjo ne vien apie mane, Gideonai. Bet daugiau apie tai nekalbėsime, – pridūrė ji tvirtai, neleisdama jam įsiterpti. – Niekada. Juolab ne dabar. Aš tikrai noriu, kad tu išeitum. – Ji įdėmiai pažiūrėjo į jį, aukštai iškėlusi smakrą.

Dar niekada Gideonas nesijautė toks bejėgis, nežinantis, ką reikėtų daryti ar sakyti. Bet suprato, kad reikia kalbėti, reikia ką nors daryti. Kad privalo išsklaidyti tarp jųdviejų tvyrančią įtampą.

– Kodėl mums nesusėdus ir nepapusryčiavus? Pameni, kai vakar vakare šiek tiek užkandai, iškart pasijutai geriau...

– Šios velniavos maistu neužglaistysi, – pareiškė Džoja. – Dabar labiausiai noriu, kad išeitum .

– Negaliu visko taip palikti. – Iš nevilties Gideonas stipriai suspaudė lūpas. – Šį rytą mes gulėjome vienoje lovoje...

– Ne lovoje, o ant sofos, – tarė ji lediniu balsu. – Kaip sakiau, šiandien nebenoriu apie tai kalbėti.

– Kokia tu užsispyrusi, su tavimi tikrai sunku... – Gideonas staiga nutilo, nes suskambėjo jo mobilusis telefonas, kurį kartu su automobilio rakteliais buvo palikęs svetainėje ant staliuko. – Tikriausiai policija turi kokių nors žinių apie Niumaną. – Nusiminęs jis praėjo pro ją ir išėjo iš virtuvės.

Likusi viena, Džoja lengviau atsikvėpė. Buvo dar kai kas, dėl ko ateityje ji nenorėjo turėti su juo jokių fizinių santykių. Jeigu meilė nėra abipusė, pokalbiai po jų itin trikdo. O Gideonas apskritai nesuvokė, kad galima ką nors mylėti, ir tikrai nepajėgtų suprasti, jei ji prisipažintų jį mylinti!

Džojai pradėjo virpėti kojos, ir ji priėjusi prie stalo atsisėdo ant kėdės, šiek tiek nerangiai, nes vis dar jautė skausmą tarpkojy. Tai skausmingai priminė, kad tikrai mylėjosi su Gideonu. Deja, labai trumpai, nes viskas netikėtai nutrūko...

Ar yra knygų, kuriose būtų parašyta apie tai, kaip reikėtų elgtis po tokio ryto? Praėjus valandai ar daugiau? Tokia knyga dabar labai praverstų! Nors kažin...

– Skambino mano mama, ne policija, – trumpai tarė Gideonas, sugrįžęs į virtuvę.

Džoja įdėmiai pažiūrėjo į jį, nes jis ėmė neramiai žingsniuoti po virtuvę.

– Ar kas atsitiko?

Gideonas nekantriai perbraukė ranka sau per plaukus.

– Ji nori, kad aš dar šį savaitgalį nuskrisčiau pas ją į Edinburgą.

Šį savaitgalį Gideonas skris į Edinburgą. Kodėl Džoja, ką tik reikalavusi – ir ne vieną kartą, – kad jis išeitų, išgirdusi šią žinią, širdyje pajuto tuštumą?

– Nuostabu, – sumurmėjo ji.

– Manai? – Gideonas paniuro ir suraukė antakius. – Ji sakė, kad nori su manimi aptarti kažką svarbaus ir pasikalbėti su manimi asmeniškai.

– Ak.

Gideonas liūdnai šyptelėjo.

– Skamba šiek tiek grasinamai, ar ne?

Džoja gūžtelėjo pečiais.

– O gal ji, Lukanui ir Džordanui išvykus, jaučiasi šiek tiek vieniša?

Jis piktai prunkštelėjo.

– Ji negalėjo mūsų taip greitai pasiilgti – juk į Edinburgą grįžo vos pirmadienį! Bet gal ir vėl kaltas aš, gal tikrai esu bejausmis robotas?

Jos pastaba tikriausiai pataikė į skaudžią vietą. Nors tai buvo tiesa, bet gal jai nereikėjo to sakyti...

Per vėlu!

– Savaitgalis Edinburge – skamba patraukliai.

Gideonas vis dar buvo paniuręs.

– Džiaugiuosi, kad bent vienas iš mūsų tuo džiaugiasi.

– Ką nori pasakyti? – Džoja sumišusi pažvelgė į jį.

Jis kilstelėjo antakius.

– Tu, žinoma, vyksi kartu su manimi.

– Aš?.. Jokiu būdu! Gideonas stabtelėjo ir pažvelgė nepermaldaujamu žvilgsniu.

– Džoja, tai, kas šį rytą įvyko tarp mūsų, neturi nieko bendro su Niumanu. Jis vis dar čia, gal netgi svarsto, kaip ir vėl galėtų mums pakenkti, todėl negali būti nė kalbos, kad į Edinburgą savaitgaliui važiuočiau be tavęs.

Nepaisydama įkyraus maudimo tarpkojy Džoja atsistojo.

– Kartu su tavimi į Edinburgą tikrai nevažiuosiu! Ką pagalvos tavo motina, netikėtai pamačiusi mane kartu su tavimi?

– Aš jai jau pasakiau, kad atvažiuosime kartu.

–  Ką jai pasakei?

Gideonas abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Ji mūsų lauks dar šį vakarą.

– Aš... Bet... Ar jai papasakojai ir apie Niumaną?

– Žinoma, ne. – Gideonas atrodė priblokštas. – Nenorėjau nieko aiškinti ir jos jaudinti.

– O kaip jai paaiškinai, kad atvažiuosi kartu su manimi?

Dabar Džoja ėmė energingai žingsniuoti po virtuvę. Gideonas pakvaišo. Taip ir yra. Nes ji nerado pateisinimo – nė menkutėliausio, – kodėl ji savaitgaliui turėtų važiuoti kartu su juo pas Molę Sent Kler į Edinburgą.

– Niekaip.

–  Niekaip?! – spygtelėjo Džoja. – Paprasčiausiai pasakei motinai, kad aš atvažiuoju, ir nepaaiškinai kodėl?

Gideonas pasipūtė.

– Kodėl būčiau turėjęs tai padaryti?

Jei Džoja savaitgaliui būtų atvažiavusi į savo tėvų namus su kokiu nors vyriškiu, jie tikrai padarytų tam tikras išvadas.

– Todėl, kad motina gali savaip interpretuoti mūsų santykius!

Jis nė kiek nesutriko.

– Jai paaiškinsiu tada, kai išsispręs padėtis su Niumanu.

– Bet iki to laiko ji jau bus susidariusi neteisingą nuomonę, – pasipiktinusi sumurmėjo Džoja. – Ne, Gideonai, aš su tavimi nevažiuosiu .

Jis prisimerkė.

– Betgi sakei, kad šį vakarą neturi jokių planų.

– Tačiau tai nereiškia, kad pusę dienos norėčiau prasistumdyti oro uoste laukdama skrydžio į Edinburgą. Ko jau ko, o skristi tikrai nenoriu, – atšovė ji susierzinusi.

– Laukti skrydžio nereikės, skrisime asmeniniu Sent Klerų lėktuvu. – Gideonas atrėmė ir šį jos argumentą.

Džoja staiga liovėsi žingsniavusi.

–  Ką?

Jis kreivai šyptelėjo.

– Nesijaudink, Džoja, aš tikrai turiu lakūno pažymėjimą.

– Ką gi, man tikrai palengvėjo... Pamaniau, kad skrisi turėdamas tik leidimą laikyti šunį!

– Tiesą sakant, tokio neturiu, – numykė Gideonas. – Gal todėl, kad neturiu ir šuns.

Šuns jis tikrai neturėjo. Šuo – gyvas padaras, kuriuo būtų reikėję rūpintis ir mylėti, o to Gideonas vengė iš paskutiniųjų!

Džoja lyg pro miglą prisiminė girdėjusi Stefaniją pasakojant apie tai, kaip pernai Gideonas parskraidino ją ir Džordaną atgal į Londoną iš Sent Klerų dvaro Glosteršyre, į kurį nuvyko susirūpinę Molės Sent Kler sveikata. Bet, jai apsilankius pas profesionalų masažuotoją, paaiškėjo, kad rūpintis nebuvo dėl ko. Tikriausiai ji visiškai pamiršo, kad Gideonas sugeba valdyti lėktuvą...

Dabar Džoja tai prisiminė puikiai, bet vis tiek neturėjo jokio noro skristi lėktuvu!

– Atleisk, Gideonai, bet manęs tarp keleivių nebus.

– Jei atsisakai vykti, neskrisiu ir aš, – taip pat ryžtingai pareiškė ir jis.

Jos skruostai iš pykčio paraudo.

– Elgiesi kaip tikras vaikas.

– Vyksime drauge arba nė vienas, – niūriai pakartojo Gideonas. – Palikti tave vieną būtų nesaugu, ir taškas.

– Tai tik tavo nuomonė! – Ji ryžtingai pasisuko į jį. – Ir man į ją nusispjaut!

– Negalėjai pasakyti dar stipriau, jei tau mano nuomonė tikrai nerūpi? – Jis pašaipiai kilstelėjo antakius.

– Kaip nori, taip ir suprask, – įsikarščiavusi atrėžė ji. – Sakau tau, kad į Edinburgą kartu su tavimi nevyksiu, ir taškas , daugiau to nekartosiu!

Tryliktas skyrius

– Jei nesiliausi pergalingai šypsotis, tikrai gausi į marmūzę!