Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Džoja papurtė galvą.

– Jis čia atvažiavo dėl kitos priežasties, ir visiškai ne dėl tos, apie kurią jūs galvojate... – Ji nutilo, nes Gideonas įėjo į kambarį.

Eidamas pro šalį jis įdėmiai nužvelgė moteris ir prisimerkęs atsistojo priešais židinį, norėdamas sušilti.

– Ar neprieštarausite, jei atsisakysiu arbatos ir iškart eisiu į viršų pailsėti? – Džoja net nežvilgtelėjo į Gideoną ir kreipėsi tiesiai į Molę. – Praeitą naktį prastai miegojau ir jaučiuosi šiek tiek pavargusi. – Ji manė, kad motiną su sūnumi reikėtų palikti vienus, kad jie galėtų ramiai pasikalbėti...

– Žinoma. – Molė šiltai nusišypsojo. – Gideonai, gal galėtum?..

– Kelią rasiu ir pati, tik pasakykite, į kurią pusę turėčiau eiti, – tarė Džoja, tyčia vengdama Gideono žvilgsnio, nes nujautė, kad jį pralinksmino jos pastaba apie tai, kad blogai miegojo. Tegul džiūgauja. Jei tik žinotų, kad dėl to jo motinos smalsumas dar labiau padidės!

Bet Gideonas to nesuprato. Nesuprato todėl, kad santykiai su moterimis jam nerūpėjo. Rūpėjo tik abipusių poreikių tenkinimas, kuriems Džoja nepritarė.

– Viskas atrodo ne taip jau blogai.

Džoja susirūpinusi pažvelgė į jį, stovėdama šalia, tokio aukšto ir svetimo vyriškio, koridoriuje prie savo buto durų vėlų sekmadienio vakarą, jiems grįžus į Londoną.

Gideonas pažiūrėjo į ją tuščiu žvilgsniu.

– Atsiprašau?

– Manau, kad Angusas Murėjus, su kuriuo vakarieniavome vakar vakare, labai malonus žmogus, – tarė Džoja. – Tavo motiną jis tiesiog dievina. – Ji padrąsinamai nusišypsojo.

Gideono nuostabai, motina norėjo pranešti jam žinią apie savo ketinimus tekėti už vieno iš Murėjų dvarininkų, su kuriuo susipažino prieš metus per vakarėlį. Angusui Murėjui priklausė dvaras netoli Inverneso, o po jų vestuvių, kurios turėjo būti vasarą, Molė ketino persikelti į Anguso namus Hailande.

Džoja ir Gvidas su tuo žmogumi susitiko užvakar, prie bendro pietų stalo – tai buvo šiurkštokas, bet geraširdis škotas, vos per penkiasdešimt metų perkopęs našlys, kurio šelmiškai blizgančios mėlynos akys spindėjo susižavėjimu ir meile Molei.

Gideonas numanė, jog Džojai susidarė įspūdis, kad jis nepritarė savo motinos ketinimui dar kartą ištekėti, bet tai buvo netiesa. Iš tikrųjų jis nepaprastai džiaugėsi, kad po dvidešimt penkerių vienatvės metų motina pagaliau sutiko mylimą žmogų, kuris ją irgi mylėjo ir su kuriuo ji panoro nugyventi likusį savo gyvenimą.

Tai buvo įrodymas, kad jo motina po šitiek metų dar sugeba mylėti ir nori susieti savo ateitį su kitu žmogumi, amžiams palaidojusi tai, kas buvo praeityje, ypač po Leksės ir Lukano vedybų, kurios smarkiai sukrėtė paties Gideono kandų požiūrį į meilę ir jausmus.

Jis linktelėjo galva.

– Jie graži pora.

– Taip. O tai, kad šį rytą policija paskambinusi pranešė, jog sučiupo Ričardą Niumaną, ir kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, reiškia, kad tau nebereikės visą laiką būti su manimi , – džiugiai pareiškė Džoja.

Ak.

Dabar tai buvo jau Gideono problema.

Tiesą sakant, sulaukęs iš policijos to skambučio, jis vien apie tai ir galvojo...

– Kaip manai, ar jį nubaus? – viltingai paklausė Džoja. Šiuo metu Niumanas padeda policijai atsakyti į kai kuriuos klausimus.

Gideonas gūžtelėjo pečiais.

– Jį tikriausiai pasiųs pas tą patį psichiatrą, kaip ir jo buvusią žmoną.

Džoja kreivai šyptelėjo.

– Tu ir vėl savo... Po vedybų visko gali nutikti!

– Gali, bet tik po nesėkmingų , – pataisė Gideonas.

– Maniau, nežinai, kad būna ir kitokių.

Jis liūdnai šyptelėjo.

– Gal mano nuomonė pasikeitė, pamačius tikrai laimingus savo šeimos narių veidus.

– Nelabai tuo tikiu, – nerūpestingai atkirto Džoja. – Kad ir kaip būtų, svarbiausia, kad su Niumanu jau viskas baigta.

Gideonas tikėjosi, kad, atėjus laikui, kada jam nebereikės visą laiką būti su Džoja, jam palengvės. Manė, kad su džiaugsmu sugrįš atgal prie sustyguoto savo gyvenimo. Kad sutvarkius šį Niumano reikalą, jis tikrai džiaugsis, galėdamas ją palikti.

Bet taip nebuvo...

Gideonas ir pats dorai nesuprato, kokie jausmai jį apėmė, bet tai tikrai nebuvo palengvėjimas, kurio tikėjosi.

– Taigi, susitiksime rytoj darbe.

Gideonas vėl pažvelgė į Džoją, ir kai ji pakėlė akis, jam pasirodė, kad jos žvilgsnis liūdnas. Jis dar kartą įsitikino, kad ji nėra iš tų aštrialiežuvių, kurios turi nesuskaičiuojamą daugybę meilužių, ir kad jo pirmasis įspūdis, kurio laikėsi įsitvėręs, yra klaidingas. Tik dabar suprato, kad tokia nuomonė yra visiškai neteisinga, nes iki pat vakar ryto ji dar buvo skaisti.

– Gideonai?

Jis sumirksėjo, norėdamas atsikratyti įkyrių minčių.

– Žinoma, susitiksime ryt iš ryto darbe.

Džoja nežinojo, kokios mintys ką tik sukosi jo galvoje, bet pamačiusi apniukusį veidą tarėsi numananti. Tikriausiai jis niekaip negali pamiršti naujienos apie šią vasarą įvyksiančias jo motinos vestuves. Iš trumpo pokalbio su Mole, kuris tęsėsi tik tol, kol Gideonas užnešė jų krepšius laiptais į viršų, Džoja suprato, kad dabar, Džordanui su Lukanu vedus ir pradėjus naują gyvenimą kartu su savo mylimomis moterimis, Gideonas buvo vienintelis ir svarbiausias Molės rūpestis.

Bet toji moteris be reikalo fantazuoja ir deda viltis į Džojos ir Gideono santykius!

Ji pasisuko ir žengė pro buto duris.

– Taigi, labanakt.

– Džoja...

– Ką?.. – Ji klausiamai pažiūrėjo į jį pro privertas duris.

Gideonas giliai įkvėpė nežinodamas, ką darys toliau, bet tikrai žinojo, kad dar nenori su ja atsisveikinti. Kad apskritai niekados nenorės pasakyti jai sudie !

– Tikiuosi, šiąnakt išsimiegosi geriau.

Džoja mįslingai šyptelėjo.

– Nuo to tyro škotiško oro vakar aštuonias valandas jaučiausi lyg apsvaigusi.

– Vis tiek tikiuosi...

Kodėl Gideonas neišeina? – svarstė Džoja, nes jei jis tuojau pat neišeis, ji tikrai neatsispirs norui pasikviesti jį į savo butą. Į savo lovą! Jei Gideonas atsisakytų, visa tai galėjo baigtis baisiu jos pažeminimu...

– Vairuodamas būk atsargus, – nerūpestingai tarė ji.

– Ar man tavęs užvažiuoti rytoj iš ryto?

– Gideonai, kodėl neini? – Džoja galiausiai supyko. – Per pastarąją parą gerokai išvargau, nes reikėjo elgtis mandagiai, matant tavo motinai... Bet tavęs, regis, visa tai nepaveikė!

Žinoma, kad paveikė. Antraip argi čia tebestovėtų, ieškodamas preteksto dar kurį laiką pabūti kartu?

Bent kartą gyvenime jis vadovavosi ne protu, o jausmu. Pirmą kartą gyvenime nenorėjo grįžti į savo šaltą ir nejaukų butą, tik niekaip negalėjo suprasti kodėl...

Jis suspaudė lūpas.

– Ką gi, man tikriausiai reikėtų padėkoti, kad, būnant pas mano motiną, tau pavyko nuo jos nuslėpti savo pasibjaurėjimą manimi.

– Taip, reikėtų. – Džoja klausiamai pažvelgė į jį. – Nagi? – paragino, nes jis nieko nesakė.

Gideonas šyptelėjo.

– Bijau, kad kitokios padėkos iš manęs nesulauksi.

Džoja taip pat šyptelėjo.

– Labanakt, Gideonai.

Ji užtrenkė duris jam prieš pat nosį.

Vos ne vos pasiekusi svetainę, ji krito ant sofos.

Ištisas dvi paras teko būti įsitempusiai, bet ne todėl, kad reikėjo būti šalia jo, – jai patiko kartu leisti laiką, – bet todėl, kad reikėjo neišsiduoti, kad jį myli...