Кэрол Мортимер: Sent Klero sutramdymas

Gideonas nė nemanė išsigąsti – atvirkščiai, jį suėmė juokas.

Kai grūdo į krepšį savo drabužius, Džoja buvo siaubingai įniršusi, ir jos nuotaika, važiuojant su Gideonu į asmeninį aerodromą, buvo prasta. Ji užsispyrusi tylėjo visą skrydžio laiką iki pat jo motinos namų netoli Edinburgo ir nepravėrė lūpų, jam nutupdžius lėktuvą ant specialios laukuose įrengtos dangos. Jiems einant iki netoliese esančio namo, Džoja buvo ne tik nepatenkinta, o nusiteikusi netgi karingai.

Nors ir nenoriai, galiausiai ji nusileido ir sutiko jį lydėti į Škotiją, bet pareiškė, kad tai daro tik todėl, kad jo motina nori su juo susitikti. Gideonas susilaikė ir nutylėjo apie pasikeitusį Džojos nusiteikimą. Jo tylėjimas ją, žinoma, žeidė.

– Nemanyk, kad noriu pasipuikuoti, – tarė jis. – Man tikrai palengvėjo pamačius, kad čia nėra sniego ir galime saugiai nutūpti.

– Ar galėjo būti kitaip?

Gideonas gūžtelėjo pečiais.

– Vasario mėnesį Škotijoje visko būna.

Džoja abejodama dėbtelėjo į jį. Nuo tos akimirkos, kai pagaliau sutiko vykti su juo į Edinburgą, Gideonas elgėsi kaip savimi patenkintas mulkis. Tokį sprendimą ji priėmė tikrai ne dėl Gideono; jei būtų buvusi jos valia, Džoja nebesimatytų su juo iki pat senatvės, nes neturėjo noro nei juo rūpintis, nei tenkinti jo užgaidų!

Bet Molė Sent Kler Džojai patiko nuo pirmosios jųdviejų susitiko akimirkos per Stefanijos ir Džordano vestuves. Molė neslėpė, kad myli ir didžiuojasi visais trimis savo sūnumis, ir tokia jos meilė bei žavėjimasis sulaukė pelnyto atsako; visi trys broliai Sent Klerai irgi dievino savo mamą.

Tai, kad Molė šitaip netikėtai paprašė Gideono aplankyti ją šį savaitgalį Edinburge, buvo neįprasta. Džoja iš Stefanijos žinojo, kad ši senyva moteris nebuvo iš tų motinų, kurios liguistai kabinasi į savo vaikus. Kai Gideonas užsispyrė nevažiuoti be Džojos, ji atsidūrė keblioje padėtyje, iš kurios, kad ir kaip ji protestavo, tebuvo viena išeitis.

Tik todėl ji ir atsidūrė Škotijoje ir netrukus įžengs pro didžiules ąžuolines duris į Molės dvarą kartu su Gideonu, nerūpestingai, bet, po galais, pergalingai žingsniuojančiu šalia jos.

Sutikusi jį lydėti Džoja nusprendė, kad aiškintis, kodėl atvyko kartu su ja, Gideonas turės pats. Tegul nesitiki, kad motina nereikalaus pasiaiškinti!

– Štai, dabar tu šypsaisi, lyg būtum patenkinta savimi.

– Argi? – Džoja pašnairavo. Jie šiltai apsirengė, – Džoja, buvo su megztiniu ir džinsais, vilkėjo dar ir vilnonį paltą, o Gideonas ant megztinio buvo apsirengęs dailų vilnonį šviesiai rudą švarką. – Pati nežinau kodėl.

Nežinojo ir Gideonas. Bet buvo įsitikinęs, kad ji šypsosi dar ir norėdama iš jo pasišaipyti.

Džoja ir vėl žvali, kandi, kaip visada, – liūdnai pagalvojo jis. Tarsi šį rytą juodu nebūtų mylėjęsi. Džoja tikriausiai viso to nebeprisimena...

Gideonui nepavyko taip lengvai, kaip jai, atsikratyti tų ryškių prisiminimų. Tiesą sakant, po to įvykio jis mąstė visiškai apie ką kita.

Ypač rūpėjo, ko iš tikrųjų jis turėjo Džojos paklausti...

Jei Gideonas viską pasakotųsi savo motinai, būtų galėjęs su Mole pasikalbėti ir apie tai. Ne, tikriausiai nebūtų; nebūtų sugebėjęs tinkamai nupasakoti visko, kas įvyko!

Žmogui, visada kontroliuojančiam kiekvieną savo žingsnį, buvo ypač sunku pripažinti, kad jis nesupranta, kas vyksta. Antra vertus, jis su tuo jau turėjo būti susitaikęs, nes Džoja, šiaip ar taip, užklupo jį netikėtai nuo pirmosios jų susitikimo akimirkos!

Ir vis dėlto Gideonas džiaugėsi, kad ji yra kartu. Su ja, blogos ar kitokios nuotaikos, jam niekados nebūdavo liūdna. Tiesą sakant...

– Gideonai! – Jo motina atlapojo duris, jiems nespėjus net paskambinti, o tai reiškė, kad stebėjo juos pro langą. Ji stipriai jį apkabino. – Ir Džoja, – meiliai pridūrė ji, spausdama delnuose abi Džojos rankas. – Eime į vidų, pasišildykite prie židinio. Ar gerai atskridote? – pasiteiravo ji, jiems velkantis paltus.

Vogčia žvilgtelėjusi į Gideoną Džoja ramiai atsakė:

– Malūnsparniu skridau pirmą kartą, taigi, neturiu su kuo palyginti.

– Ak, Gideonas yra puikus pilotas, – tarė mama ir meiliai į jį pažiūrėjo. – Gal eime į svetainę ir išgerkime arbatos?

Nors Molė buvo labai svetingai, Džoja vis dar jautėsi nejaukiai.

– Man malonu, kad pakvietėte ir mane, ponia... eee...– Džoja sutrikusi susiraukė, nežinodama, kaip kreiptis į Molę Sent Kler, su savo vyru išsiskyrusią prieš dvidešimt penkerius metus.

– Vadinkite mane Mole, – pasufleravo ji šypsodamasi, – graži, šešiasdešimties dar neturinti moteris tamsiais, šiek tiek banguotais, pečius siekiančiais plaukais ir šiltomis rudomis akimis. Kaip Gideono...

– Prieš geriant arbatą, nunešiu mūsų krepšius į viršų, gerai? – paklausė Gideonas.

Jis stebėjosi, kad motina, kuri skubiai jį išsikvietė į Škotiją, nes norėjo su juo aptarti kažką svarbaus, dabar atrodė tokia rami.

– O taip... žinoma, nunešk, – atsakė Molė. – Nežinojau, kur norėsite miegoti, todėl paklojau jums lovą mėlynajame kambaryje, bet jei norėsite miegoti atskirai, vienas jūsų galės pereiti į kitą, šalia esantį kambarį.

Gideonas tikrai manė, kad Džoja sutriks, išgirdusi jo motinos pasvarstymus apie tai, jog jie gali miegoti ir kartu, bet skaudžiai apsiriko. Džoja atrodė patenkinta ir, draugiškai į jį atsisukusi, pašaipiai nužvelgė jį savo žaliomis katiniškomis akimis.

Gideonas suspaudė lūpas ir pasisuko į motiną.

– Savo daiktus pasidėsiu tame kitame kambaryje, – tarė jis ir, trumpai žvilgtelėjęs į Džoją, skubiai išėjo iš kambario.

– Ar pasakiau ką nors ne taip?

Džojai pagailo Molės, kuri sumišo dėl tokio sūnaus elgesio.

– Regis, Gideonas bus šiek tiek praradęs įprastą pasitikėjimą savimi, ir aš tuo džiaugiuosi, bet noriu jums pasakyti, kad mes nesame pora.

– Ne pora? – Moteris atrodė nusivylusi. – Bet kodėl? – Ji netikėtai pagyvėjo. – Man atrodo, jog esate iš tų merginų, kurios galėtų sudrumsti mano sūnaus vidinę ramybę.

Džoja tyliai sukikeno.

– Na, kartais jį paerzinu ir aplankstau patogaus narvo, kurį pats sau susikūrė, virbus.

– Jei taip, gal galėčiau paprašyti, kad lankstytumėte juos ir toliau, kol tas narvas visiškai subyrės?

Džoja kreivai šyptelėjo.

– Greičiau pati pasensiu ir pražilsiu, kol tai įvyks.

Priėjusi arčiau Molė spustelėjo jai alkūnę.

– Visus tris savo sūnus myliu vienodai, Džoja, ir esu tvirtai įsitikinusi, kad Lukanui su Džordanu pavyko sukurti santuokas, kurios tęsis ilgai ir bus laimingos. Bet dėl Gideono man neramu – patikėkite, vaikystėje jis buvo labai mielas.

Džojai buvo sunku tuo patikėti. Nors, tiesą sakant, ne taip ir sunku... Jos vaizduotėje Gideonas buvo mažas auksaplaukis berniukas, mylintis visus ir visų mylimas, ir todėl jo akys spindėjo iš laimės, ne iš pykčio, nes pasaulyje jautėsi saugus...

– Labiausiai jis mylėjo Aleksandrą. Mano buvusį vyrą. – Molė galėjo to ir nesakyti, Džoja puikiai žinojo, kas tas Aleksandras. – Kai mūsų santuoka iširo... – Ji liūdnai palingavo galvą. – Visiems berniukams tai buvo didelis smūgis, bet Gideonui – skaudžiausias. Bijau, kad nuo tada jis nustojo tikėti meile.

Džoja žinojo, kad Gideonas nustojo tikėti ne tik meile, bet ir visais kitais jausmais.

– Dėl mūsų jūs tikrai klystate, Mole. Tarp mūsų nieko tokio nėra.

– Nenuvilk jo, Džoja, – moteris pritildė balsą, išgirdusi laiptais žemyn lipančio Gideono žingsnius. – Tai, kad Gideonas atsivežė tave kartu, daug ką sako, patikėk manimi.