Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Nebūkite juokingas...

– Nemeluokite man, Džoja. Taip pat ir sau, – tyliai pridūrė jis.

Ji norėjo pasitraukti.

– Aš nemeluoju...

– O aš manau, kad meluojate.

– Ne...

– Taip!

Gideonas pažvelgė į ją savo šviesiomis akimis ir vėl truktelėjo už riešo, šį kartą daug smarkiau, ir Džoja prarado pusiausvyrą.

Ji suklupo ir išsigando.

– Liaukitės, Gideonai, – griežtai tarė ji ir pabandė atsistoti, bet nepavykus užgriuvo ant jo, savo marškinėliais prisispausdama prie plonos antklodės...

Tie marškinėliai buvo menka kliūtis. Džoja jautė, kad jo standumas įsispraudė jai tarp šiltų šlaunų, krūtimis ji įsirėmė jam į krūtinę, o jų veidai atsidūrė nepaprastai arti vienas kito.

Ji gulėjo nejudėdama, beveik nekvėpuodama, išpilta karščio. Jam įdėmiai žiūrint jai į akis, tas karštis pamažu ėmė plūsti žemyn, į tarpkojį.

– Nemanau, kad tai gera mintis, Gideonai, – tarė ji.

Paleidęs jos riešą, jis abiem rankom apglėbė jos veidą ir nykščiais perbraukė per ratilus po akimis.

– Ar bent kiek miegojai šią naktį?

– Aš... ne, beveik nemiegojau, – prisipažino ji šyptelėdama.

– Ir aš ne, – tyliai tarė jis.

Liežuvio galeliu ji nervingai apsilaižė staiga išdžiūvusias lūpas.

– Tai ne atsakymas, Gideonai.

Jis liūdnai šyptelėjo.

– Na, klausimas irgi turėjo būti kitoks!

Džoja ėmė kvėpuoti tankiau.

– O koks?

Tos šviesios akys ir toliau hipnotizuodamos žiūrėjo į ją.

– Reikėtų klausti, ar mes norime, kad viskas baigtųsi? – Gideonas pasimuistė, ir jos šlaunys šiek tiek prasiskyrė. Vis labiau kietėjančia lytimi jis prisispaudė prie jos vietelės. – Ar tu nori? – Jis įtempė šlaunis ir standumu ėmė braukyti.

Džoja trūksmingai sudejavo ir iš malonumo užsimerkė. Jautė, kad vis labiau susijaudina, jos speneliai sustandėjo, tapo kieti ir ėmė skausmingai dilgčioti.

– Džoja? – paklausė Gideonas lyg iš gelmių.

Ji pažvelgė į jį savo skaisčiai žaliomis akimis.

– O tu ?

Gideonas papurtė galvą.

– Negaliu apie tai net pagalvoti, – tyliai prisipažino jis supratęs, kad mūšį pralaimėjo jau tada, kai išgirdo ją išeinant iš jos miegamojo.

Prasimerkęs stebėjo ją, tyliai einančią koridoriumi į vonią, matė dvi iš po marškinėlių išsišovusias jos krūtų smailumas, jos nuogas dailias kojytes. Jis žinojo, kad po tuo per laisvu drabužiu ji yra visiškai nuoga, ir žūtbūtinai troško jį nuvilkti...

Tą Gideonas dabar ir padarė, ir kai ją pasodino, jos šlaunys prasiskyrė, apžergdamos jo klubus, o kai lėtai ėmė kelti marškinėlius aukštyn, tarp jos liaunų šlaunų pasimatė šviesiai rudos garbanėlės, apie kurias jis jau seniai svajojo, paskui pasigrožėjo liaunu jos liemeniu ir pagaliau išsprūdo jos iškilios kietos krūtys šviesiai rausvais speneliais, jau išbrinkusiais ir laukiančiais jo bučinių.

Gideonas, nenuleisdamas akių, praskyrė jos lūpas liežuviu.

– Pasilenk, Džoja, duokš man savo spenelį.

Ji ėmė tankiai kvėpuoti, ir jos krūtinė kilojosi sulig kiekvienu įkvėpimu. Speneliai dar labiau sukietėjo ir skausmingai dilgčiojo. Ir tą skausmą galėjo numalšinti tik Gideonas, tik jo liežuvis ir krimsčiojimai.

Pagunda atsidurti ant jo ir numalšinti staiga sukilusį geismą buvo tokia didelė, kad Džoja padarė tai, ko jis prašė. Abiem rankomis ji įsirėmė į pagalvę, jos krūtys nusileido, ir vos tik jis įsiurbė vieną spenelį, o kitą, tokį pat kietą ir skausmingą, suspaudė nykščiu ir rodomuoju pirštu ir ėmė jį sukioti. Ją pervėrė aštrus, bet malonus skausmas.

Sudrėko ne tik Džojos tarpkojis, bet ir šlaunys, ir ji nekantriai sukrutėjo. Gideonas sudejavo, bet spenelių nepaleido, švelniai krimsčiojo juos dantimis, braukė liežuviu, teikdamas begalinį malonumą, kurį iškęsti buvo vis sunkiau.

– Aš taip ilgai šito laukiau, – sumurmėjo Gideonas gaudydamas orą ir, nubučiavęs jos krūtų iškilumus, pabučiavo jai į lūpas.

Jie bučiavosi ilgai ir aistringai, apimti geismo ir karštligiškai įsijautrinę.

– Daugiau nebegaliu. Įsileisk mane, ir tuojau pat. – Jis greitai pasislinko, nubloškė antklodę, tada šiek tiek kilstelėjo ir atsigulė virš Džojos, tarp jos praskirtų šlaunų, jis atrodė nuožmiai. – Leisk man įeiti, Džoja! – sušvokštė jis įsisiurbdamas jai į kaklą, ir, pakišęs rankas jai po užpakaliuku, kilstelėjo aukštyn, kad jai būtų patogiau jį priimti.

Džoja to troško nė kiek ne mažiau. Švelniai suėmusi tarp pirštų ji parodė jam kelią, ir kai jis atsargiai įėjo, ji tyliai sudejavo, o jis ėmė stumtis ne tik į gylį, bet ir į plotį, po truputį ją užpildydamas.

Kai jis įveikė jos skaistybę, Džoja iš skausmo įsitempė ir suleido nagus Gideonui į pečius, o jis, įsistūmęs iki galo, staiga nurimo ir nustojo judėti.

– Gideonai... – Ji sunerimo, nes Gideonas nekrutėjo.

– Kokia čia velniava?.. – Jis pakėlė galvą, suirzęs piktai blykstelėjo savo žibančiomis akimis, o jo skruostai nuraudo. – Po velnių... tik nesakyk, kad tau tai pirmas kartas!

Džojai nutirpo širdis ir ji išbalo, nes iš Gideono veido aiškiai suprato, kad jis kaltina ją.

– Aš... Argi tai svarbu?

Ar svarbu? – mintyse pakartojo Gideonas, nors jo galvoje sukilo tikras uraganas.

Ar svarbu, kad Džoja buvo nekalta? Ar svarbu, kad jis ką tik perplėšė ploną it voratinklis jos mergystę? Tyra ar nebe, jis vis tiek sukėlė jai skausmo. O juk tai svarbu , velniai griebtų!

Jis sugriebė ją už pečių, žvelgė nuožmiai.

– Negali būti, kad tu vis dar nekalta!

– Na... dabar jau ne, tikrai ne, – tyliai prisipažino Džoja.

Gideonas garsiai sudejavo, nes jo mintys dar labiau susipynė.

– Visi žino, kad tu ir Pikardas... Ne vieną mėnesį jus matė drauge!

Ji papurtė galvą.

– Aš jau sakiau . Mes nebuvome meilužiai. Niekada.

– Argi per šitiek metų neturėjai kitų vyrų? – Jis negalėjo patikėti.

Ar jos gyvenime yra buvęs toks sunkus pokalbis, kaip šis? Džoja tokio neprisiminė!

Juodu buvo visiškai nuogi, Gideonas tebebuvo giliai joje, o jam parūpo, ar ji miegojo su tuo kitu, su kuriuo susitikinėdavo. Taip galėjo nutikti tik jai!

Ji apsilaižė sausas lūpas.

– Gideonai, gal galėtume apie tai pasikalbėti vėliau?

Jo veidas iš pykčio net pajuodo.

– Ne, kalbėsimės dabar !

Nors ir buvo sunku, Džoja prisivertė pažvelgti į kaltinamai žibančias jo akis.

– Bet šitaip... bus šiek tiek nepatogu, kaip manai?

Šiuo metu Gideonas visiškai nepajėgė mąstyti. Buvo pernelyg apstulbęs, per daug sukrėstas žinios apie jos nekaltybę, kad galėtų mąstyti blaiviai. Toji maišatis atsiliepė jo vyriškumui, kuris susitraukė ir prašėsi lauk. Apie tai, kad norėtų pratęsti malonumą, negalėjo būti jokios kalbos.

Gideonas kilstelėjo aukštyn, atsitraukė nuo Džojos, stryktelėjo nuo sofos ir atsistojęs šalia pažvelgė į ją iš viršaus. Ji skubiai užsitraukė ant savęs antklodę, kad prisidengtų. Bet Gideonas vis tiek spėjo pastebėti jai tarp šlaunų kraujo dėmę.

Jis trumpam užsimerkė ir perbraukė ranka sau per plaukus. Jis tikrai ką tik atėmė Džojos nekaltybę. Dėl to nėra jokių abejonių. Nesugrąžinamai. Pats to nežinodamas.

Betgi ji žinojo ...

Vis dar prisimerkęs, Gideonas pažvelgė į ją.

– Visa tai nesvarbu.

Džoja pažiūrėjo į jį.