Кэрол Мортимер: Sent Klero sutramdymas

Kas jame galėjo gyventi?

Na... tikriausiai tik pats Gideonas. Bet kodėl jis taip gyveno? Ar toks jo stilius buvo dar viena vienišumo išraiška, padedanti nusišalinti nuo bet kokių jausmų?

Ar dabar, įsileidus Džoją į savo namus, grėsė pavojus, kad jo vienišumas bus sutrikdytas?

Iki šiol ji apie tai nesusimąstė, bet...

– Iš tiesų esu dėkinga, kad pasiūlėte man pasilikti pas jus nakčiai.

Jis suspaudė lūpas.

– Bet mano pasiūlymą išsiaiškinote savaip.

– Taip, ir norėčiau dėl to atsiprašyti, – ramiai tarė ji.

Gideonas įdėmiai pažvelgė į ją prisimerkęs.

– Mielai jūsų išklausysiu, – pagaliau pasakė jis.

Džoja sukikeno.

– Gal galėtumėte man būti šiek tiek gailestingesnis?

Jis pašaipiai dėbtelėjo.

– Džoja Makinli, kuri neieško žodžių kišenėje, dar niekada nėra manęs atsiprašiusi, todėl gailestingas nebūsiu.

Ji karčiai šyptelėjo.

– Iki šiol nesuprantu, kaip mes, nemėgdami vienas kito, galėjome įsivelti į tokį kompromituojantį įvykį ir būti užklupti... – Ji nutilo, ir jos skruostai paraudo. – Tiesiog norėjau pasakyti, kad...

– Tiek to, Džoja. Puikiai žinau, ką norėjote pasakyti, – nekantriai pertraukė ją Gideonas, nes ir pats visą dieną stengėsi tai suvokti. Jo manymu, vienintelis paaiškinimas galėjo būti tik priešybių trauka.

Džojos šiluma lyg saulė tirpdė šaltį, sklindantį nuo jo lyg nuo mėnulio. Ji buvo jausminga, o jis – šaltas kaip ledas. Ji buvo karštakošė ir plepi, jis – ramus ir atsargus. Nors darbe būdavo griežta, iš tikrųjų ji buvo labai moteriška, o jis oficialus išlikdavo visada.

Tikros priešybės.

Jų trauką vienas kitam būtų galima paaiškinti tik tuo...

Jis susiraukė.

– Šį rytą...

– Tikiuosi, jūs neimsite ir vėl man priekaištauti, Gideonai? – Ji atsargiai pažvelgė į jį. – Kiek pamenu, abu ėmėme plėšti drabužius vienas nuo kito.

Visiškos priešybės, – pagalvojo Gideonas ir krūptelėjo, nustebintas jos atvirumo. Ir vis dėlto tai jį žavėjo. Tiesą sakant, šią savaitę jis ne kartą kvatojosi iš tokių atvirų jos pastabų.

– Vienas nuo kito drabužių mes nenuplėšėme...

– Beveik, – nenusileido ji.

Gideonas šyptelėjo.

– Bet nenuplėšėme. Ir dar norėčiau pasakyti, kad paprastai aš labiau tvardausi, nei šį rytą.

– Oho, patikėkit, žodžiui tvardytis jūs ką tik suteikėte visiškai naują prasmę.

– Todėl ir apgailestauju dėl to rytinio... nesusipratimo, – pridūrė jis.

Džoja pažvelgė piktai.

– Sakykite, Gideonai, ar jūsų draugystė su moterimis paprastai tęsiasi ilgai?

Jis apstulbo.

– Atleiskite?

– Klausiu, ar ilgai draugaujate su moterimis? – negailestingai pakartojo Džoja.

Nors gražuolis Gideonas buvo vertas nuodėmės ir, matyt, patyręs meilužis, Džoja nemanė, kad jaunoms moterims būtų patikęs jo polinkis analizuoti ir narplioti draugystės smulkmenas, ypač fizines. Jai toks polinkis irgi nebuvo patrauklus.

Gal tuo viskas ir baigdavosi?

Gideonas nepatenkintas susiraukė.

– Visada maniau, kad reikia būti atviram, kai reikalai pakrypsta į, kaip teikėtės pavadinti, draugystės pusę.

Džoja vėl suraukė antakius.

– O kaip jūs juos pavadintumėt?

Jis susinervino.

– Abipusių poreikių tenkinimu.

Ji netikėtai prunkštelėjo.

–  Abipusių poreikių tenkinimu? – Džoja nusikvatojo. – Skamba taip, lyg kalbėtume ne apie draugystę, o verslą!

– Kaip tik taip aš ją ir įsivaizduoju.

– Ir ilgai lošiate šia abipusių poreikių korta, prieš padėdamas ją ant stalo?

Gideonas akivaizdžiai sunerimo.

– Jau po pirmojo pasimatymo man būna aišku, ar su moterimi norėsiu susitikti dar kartą.

– Dar kartą pasimylėti – juk tai norėjote pasakyti?

Gideonas kietai sučiaupė lūpas.

– Taip.

Džoja su nuostaba pažvelgė į jį.

– Nieko keista, kad, būdamas trisdešimt ketverių, vis dar esate viengungis.

– Taip, man trisdešimt ketveri, o viengungis esu savo noru , – atkirto jis.

– Niekas, be jūsų, tuo nepatikės, Gideonai. – Džoja nusijuokė, atsistojo ir, surinkusi tuščias lėkštes, sudėjo jas į indaplovę. – Aš, tiesą sakant, nustebčiau, jei po tokių jūsų kalbų apie abipusius poreikius moteris apskritai norėtų jus pamatyti antrą kartą!

Gideonas net neįsivaizdavo, kad jų pokalbis galėtų pakrypti į jo asmeninių santykių aptarimą. Bet galėjo tuo ir nesistebėti, nes niekada nežinojo, ką toji pleputė Džoja Makinli iškrės ar pasakys artimiausiu metu.

Pavyzdžiui, kad ir toks pareiškimas!

– Matyt, turėčiau džiaugtis, kad tokios abipusius poreikius tenkinančios draugystės nepasiūlėte ir man.

Gideonas sukluso.

– Ką būtumėt sakiusi, jei būčiau pasiūlęs?

Ji atsisuko.

– Atspėkite!

Gideonas ilgokai žiūrėjo į jos piktai blyksinčias akis ir nuraudusius skruostus puikiai žinodamas, ką ji būtų atsakiusi į jo pasiūlymą tenkinti juos abu kamuojančią fizinę aistrą pagal grafiką, suderintą su įprastais jo verslo reikalais.

Jis šyptelėjo ir atsistojo.

– Manau, kad jūsų atsakymas paprastam mirtingajam būtų neįvykdomas.

Ji tyliai nusijuokė.

– Tikriausiai ne. – Nukrausčiusi stalą, ji atsitiesė. – O dabar gal galėtumėte pavėžėti mane iki sporto salės, kur stovi mano automobilis...

– Gerai, pavešiu, – tarė Gvidas. – Bet paskui arba kartu su jumis važiuosiu į jūsų butą ir liksiu ten nakvoti, arba mudu abu grįšime atgal pas mane.

– Gideonai...

– Kitaip nebus, Džoja.

Šitai Džoja ir pati suprato iš jo veido ir balso tono. Nors mintis, kad jis liks nakvoti jos bute, jai nepatiko, – bijojo, kad nesugebės suvaldyti savo abipusio poreikio nuogam gretimame kambaryje gulinčiam vyriškiui, – tokį pasiūlymą įvertino.

– Gerai, – pagaliau nusileido ji. – Bet nesitikėkite, kad jus priimsiu svetingai. Savo lovos jums tikrai neužleisiu ir pati ant sofos nenakvosiu, to tikrai nebus.

Gideonas pašaipiai šyptelėjo.

– Nieko kito ir nesitikėjau.

Jos lūpose pražydo meili ir saldi šypsenėlė.

– Džiaugiuosi, kad jūsų nenuvyliau!

Bandydamas susikaupti jis susiraukė ir nuėjo į miegamąjį pasiimti kelių daiktų.

Džoja dar nė karto nebuvo jo nuvylusi. Ji stebino jį, kartais šokiruodavo, uždegdavo sunkiai valdoma ir nepaaiškinama aistra, bet niekados jo nenuvylė nei savo žodžiais, nei veiksmais...

Vienuoliktas skyrius

– Ar tikrai čia jums bus patogu? – Džoja susirūpinusi žvilgterėjo į jos svetainėje stovinčią sofą, kuri vienai nakčiai turėjo tapti Gideono lova; ji sugebėjo rasti vos vieną pamainą paklodžių, dvi senas antklodes ir vieną pagalvę.

– Tikriausiai ne, – lėtai tarė Gideonas, pastatė savo krepšį šalia sofos, o mobilųjį telefoną ir piniginę, išėmęs juos iš kelnių kišenės, pasidėjo ant kavos stalelio. – Užtat jūs savo patogioje lovoje galėsite saldžiai išsimiegoti.

Ji kažkodėl tuo abejojo. Juk jis priverstas taikstytis su nepatogumais vien todėl, kad nori ją apsaugoti. O ji net nesugebėjo būti jam maloni, nors dėl to ir atsiprašė.

– Vis dėlto ant tos sofos turėčiau miegoti aš...

– Aš pajuokavau, Džoja. – Sėsdamasis ant minkštos sofos Gideonas šyptelėjo. – Man čia bus patogu.

– Ar tikrai?

Dabar, kai jau galėjo eiti į savo miegamąjį, Džoja kažkodėl delsė... Vis tiek nebūtų galėjusi užmigti žinodama, kad jis guli vos už kelių žingsnių. Gal netgi nuogas!