Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Tik dabar Gideonas suvokė, kad ir tų asmeninių daiktų beveik neturi...

– Ar galite įsivaizduoti, kad aš taip pat visiškai nesugebu šeimininkauti? – piktai paklausė jis.

– Gal aš ko nors nenugirdau? – nusišaipė Džoja. – Niekada negirdėjau, kad Gideonas Sent Kleras, šis savimi pasitikintis žmogus, prisipažintų, kad ko nors nesugeba, nes jis visų sumaniausias, ar ne?

Gideonas susiraukė.

– Nežinau, kodėl jūs susidarėte nuomonę, kad man niekas negali prilygti, ir noriu jums pasakyti, kad yra daug dalykų, kurių nesugebėčiau padaryti – nei tobulai, nei kaip kitaip.

Ji įdėmiai pažiūrėjo į jį ir iš jo veido išraiškos suprato, kad nors pats pasiūlė grįžti kartu į jo butą, dabar jaučiasi nejaukiai, pravėręs jai šį savo asmeninio gyvenimo langą.

– Jaučiuosi geriau, tad gal jau eisiu.

Gideonas paniuro.

– Ir kurgi eisite?

Ji kilstelėjo antakius.

– Namo, kurgi daugiau.

– Nemanau, kad tai gera mintis.

Džoja sumirksėjo.

– Ką pasakėte?

– Tikriausiai pastebėjote, kad apačioje budintis durininkas stebi visus šiame name negyvenančius atvykėlius? Ir liftą, kuris atsidaro, tik surinkus tam tikrą kodą? Taip pat ir kameras, įtaisytas ne tik lifte, bet ir kiekviename aukšte?

Džoja net nutirpo iš šių bauginančių užuominų supratusi, ką Gideonas pasakys toliau.

– Taigi...

– Manau, kad kol šis reikalas su Niumanu nebus sutvarkytas, jums bus geriau likti čia.

– Jokiu būdu! – Džoja pašoko, energingai purtydama galvą. – Gana to, kad visą dieną sekiojote paskui mane, ir tai nebuvo lengva iškęsti...

– Galiu pasakyti ir atvirkščiai – man irgi nebuvo lengva sekioti paskui jus visą dieną!

Išgirdus tokį priekaištą Džojai užkaito skruostai.

– To norėjote jūs, ne aš.

– Jaučiuosi už jus atsakingas, – lediniu balsu tarė jis.

– Tik dėl Stefanijos. – Man labai gaila, Gideonai, bet aš tikrai... jokiais būdais... negaliu... Suprantu, kad aš... kad mes šį rytą elgėmės šiek tiek neatsargiai, bet tai nereiškia, kad aš ketinu pas jus persikraustyti.

Gideonas atšoko nuo jos tarsi įgeltas gyvatės ir stipriai sukando dantis.

– Aš jums ir nesiūlau kraustytis.

Tai akivaizdu. Vien nuo tokios minties jis pakraupo!

– Jei taip, kokios mintys sukosi jūsų galvoje? – nesiliovė Džoja. – Kad miegosiu su jumis vienoje lovoje?

– Nors jūsų balse girdžiu kaltinimą, man į tai nusispjaut.

– O jūs kietas! – atkirto Džoja ir taip pat ėmė žingsniuoti per kambarį. – Nežinau, ką apie mane galvojate, Gideonai, bet aš nesu lengvabūdė.

– O taip, tuo jau įsitikinau.

Džoja žvilgtelėjo į jį.

– Tikriausiai suprantate, ką noriu pasakyti...

– Bet sąmoningai negirdite to, ką sakau aš , – Gideono balsas buvo ledinis. Jis atsiduso. – Nesiūlau jums gultis su manimi į vieną lovą. Galite miegoti miegamajame, o aš prigulsiu čia, ant sofos. – Nors toji sofa, pritaikyta sėdėti tik dviem žmonėms, jam, dvimetriniam vyrui, ir nebuvo patogi!

Bet argi jis, griūnant gyvenimui, galėjo tikėtis kokios padėkos? Arba bent dėkingumo už tai, kad pasikvietė Džoją, nors į savo namus nieko neįsileisdavo? Ar kam rūpi, kad jam bus nepatogu?

Kad ir kaip jis stengėsi, ji buvo įtari ir juo nepasitikėjo. Ir tai jį velniškai skaudino!

– Su jumis vis tiek nepasiliksiu, – spyrėsi Džoja.

Nusivylęs Gideonas giliai įkvėpė.

– Tokiu atveju važiuosime kartu į jūsų butą.

– Tikrai nemanau kviestis jūsų pas save nakčiai! – ryžtingai pareiškė Džoja.

– Galiu permiegoti ant sofos...

– Nors ir prieškambaryje, man nesvarbu... Aš vis tiek nesutinku! – tarė ji, iš susijaudinimo pakeldama balsą.

– O jei Niumanui pasirodys, kad nepakanka gadinti mūsų turtą, ir šį vakarą jo pyktis atsisuks prieš jus?

Džoja išsigando.

– Manote, kad jis gali griebtis prieš mus smurto?

Gideonas kietai sučiaupė lūpas.

– Manau, kad jis jau seniai smurtauja... gali imtis ir fizinės prievartos.

Džoja išbalo, ir jai per nugarą perbėgo šiurpuliai, prisiminus Ričardą Niumaną, kuris tą pirmadienio rytą kavinėje atsistojo į eilę tiesiai už jos... Kaip paskui tyčia ją sustabdė ir užkalbino. Visiškai nebijodamas, kad ji gali jį atpažinti, o gal netgi to norėjo.

Gideonas, pamatęs jos išsigandusias ir susirūpinusias akis ir išbalusius skruostus, pasigailėjo, kad buvo toks nenuovokus.

– Nenorėjau jūsų gąsdinti.

– Bet išgąsdinote!

Jis perbraukė ranka sau per plaukus.

– Reikėtų šiek tiek apsiraminti, – pasiūlė jis.

– Ką siūlote?

– Gal abu pasijustume geriau... šiek tiek aprimtume... jei ko nors užkąstume.

– Taikote man , ar ne? – užginčijo ji. – Nes jūs pats, kaip matau, esate tikras ramybės įsikūnijimas!

Gideonas nutarė nesileisti jos įtraukiamas į dar vieną ginčą.

– Jei nenorite užsisakyti maisto, galime pasikepti kiaušinienės, prie kurios tiks rūkyta lašiša ir skrudinta duona.

– Pamiršote, kad abu nemokame šeimininkauti?

– Manau, kad jūs tikrai sugebėsite įdėti duoną į skrudintuvą, o aš, sutelkęs visus savo kulinarinius sugebėjimus, tikrai pajėgsiu išplakti kiaušinius ir atplėšti lašišos pakuotę, – ramiai tarė Gideonas. Jam dažnai tekdavo maitintis vien kiaušiniais studijų laikais, kai baigdavosi stipendija, o kitos dar nebūdavo gavęs. Gerai, kad dabar uždirba daugiau.

Džoja kilstelėjo antakius.

– Tikrai?

– Manau, kad taip.

– Prieš kepdamas kiaušinienę tikriausiai norėsite persirengti?

Gideonas buvo su tais pačiais baltais marškiniais ir tamsiomis kostiuminėmis kelnėmis.

– Kuo? Neturiu netgi džinsų, Džoja, – paaiškino jis, pamatęs, kad ji susiraukė.

– Po galais, kodėl?

Gideonas gūžtelėjo pečiais.

– Man jie paprasčiausiai nepatinka.

Tamsiai žalios akys linksmai žybtelėjo.

– Ką gi... Tada pirmyn, Makdufai!

Gideoną pralinksmino gera Džojos nuotaika, ir jis nuėjo į virtuvę. Nors jam buvo ir nesmagu pripažinti, jo virtuvė su juodais, citrinos ir metalinio blizgesio pagražinimais, tuščiais ir niekada nenaudojamais stalviršiais buvo tokia pat blanki, kaip visas jo butas.

Betgi aš tokios ir norėjau, – priminė sau Gideonas. Nuėjęs prie šaldytuvo ir išėmęs iš jo kiaušinius, pieną, sviestą ir rūkytą lašišą, jis pagalvojo, kad iš tikrųjų nenori šeimininkauti kartu su Džoja. Nenori šeimininkauti su niekuo. Jis apskritai retai kada kepdavo ar virdavo, juo labiau kartu su moterimi, kuri, kaip dar neseniai manė, buvo irzli ir nemaloni.

Kada pasikeitė jo nuomonė apie Džoją?

Tiesą sakant, jos draugija jam vis dar buvo nemaloni ir jį erzino, bet ne taip, kaip anksčiau. Dabar jis labiau pyko ant savęs, kad ja žavisi ir kad ji darosi jam vis svarbesnė.

– Buvote teisus. Kai užkandau, iškart pasijutau geriau.

Džoja atsilošė kėdėje, kuri stovėjo priešais Gideoną už aukšto juodo marmuro stalelio, – ji pati pasiūlė valgyti čia, o ne šaltoje blankioje ir oficialioje svetainėje.

Abu buto kambariai, kuriuos jai buvo leista apžiūrėti, taip pat stokojo šilumos. Tiesą sakant, iš jų apstatymo nieko negalėjai pasakyti apie čia gyvenančio vyro asmenybę.

Jo darbo stalas Sent Klerų įmonėje taip pat būdavo tuščias. Tiesa, šiuo metu jis dažniau būdavo ne savo, o Lukano kabinete, bet savaitės pradžioje Džojai prireikė pasiskolinti vieną teisės knygą iš Gideono kabineto, kuris buvo koridoriaus gale. Džoja jau buvo išsipakavusi savo asmeninius daiktus iš dėžių ir išdėliojusi juos po visą Leksės kabinetą, kad jaukiai jaustųsi visą mėnesį, kurį ketino čia dirbti. Tačiau Gideono kabinetas, kuriame jis darbavosi ne vienus metus, buvo ne tik nepatogus, bet ir nejaukus, kaip ir jo butas.