Кэрол Мортимер: Sent Klero sutramdymas

Ji nekantravo įsitikinti, ar jo namuose taip pat viskas sustyguota, kaip ir gyvenime...

– Esu tikras, kad jums tikrai nepatiks baltos mano buto sienos ir juodi baldai su chromo pagražinimais, –

šyptelėjęs pasakė Gideonas, nuspėjęs jos mintis.

– Iš jūsų balso galiu spręsti, kad jie nepatinka ir jums, – susimąsčiusi tarė Džoja, jiems išėjus. Vienintelis žibintas skalda dengtoje aikštelėje prie sporto salės, kurioje buvo pasistatę savo automobilius, apšvietė liūdną Gideono veidą.

– Kai jį įsigijau, jis jau buvo šitaip išdažytas. – Jis abejingai gūžtelėjo pečiais. – Ten grįžtu tik nakčiai, ir man to pakanka.

– Ir jame...

– Jis praktiškas, Džoja. Toks, kokio man reikia, ir aš juo patenkintas, – griežtai tarė jis, per aikštelę eidamas link savo automobilio.

Nukirto kaip kirviu, – piktai pagalvojo Džoja ir taip pat patraukė link automobilio, tik daug lėčiau, iš anksto susitaikiusi su mintimi, kad Gideono bute, kaip ir tikėjosi, nepamatys nieko sentimentalaus.

– Po velnių! – Gideono šūktelėjimas nutraukė Džojos mintis. – Velnias, velnias ir dar kartą velnias!

– Kas yra? – Ji nuskubėjo prie jo automobilio. – Kas nors atsitiko?.. – Ji nutilo, nes ir pati pamatė: per visą automobilio šoną iš vairuotojo pusės švietė ilgas ir rantytas rėžis. – O ne! – sušuko ji.

– O taip, – liūdnai patvirtino Gideonas, eidamas prie šalia stovinčio Džojos automobilio.

Jis staiga sustojo – jo šone, taip pat vairuotojo pusėje, vingiavo toks pat ilgas dantytas rėžis.

Gideonas net neabejojo, kad abu žino, kieno tai darbas...

Dešimtas skyrius

– Išgerkite, Džoja, – paragino Gideonas tiesdamas jai taurę su brendžiu, sau prisipylęs kitą. – Bus geriau, jei išgersite visą, – paliepė pastebėjęs, kad ji tik siurbtelėjo.

Nuo tada, kai išėjo iš sporto salės ir aptiko subraižytus automobilius, buvo praėjusi valanda. Per ją į automobilių stovėjimo aikštelę atvyko tie patys du policininkai, kurie apžiūrėjo ir profesionaliai įvertino antrą kartą jų automobiliams padarytą žalą.

Apžiūrėjo juos itin atidžiai, nes Sent Klerų pavardė, kurią sužinojo anksčiau, jiems akivaizdžiai padarė įspūdį.

Paskui policininkai apgailestaudami pranešė, kad jiems iki šiol nepavyko rasti ir pakalbėti su Ričardu Niumanu; taip jie tarsi patvirtino, kad ir jie laiko jį atsakingu dėl šio išpuolio.

Dar policininkams neišvykus Gideonas pastebėjo, kad Džoja nebe tokia drąsi ir pasitikinti savimi: buvo išbalusi, jai visą laiką drebėjo ne tik rankos, bet ir visa virpėjo. Merginą buvo apėmusi tokia neviltis, kad ji net neprieštaravo, Gideonui pasiūlius palikti savo automobilį aikštelėje, ir į jo butą važiuoti jo automobiliu.

Toji mintis, iš pradžių pasirodžiusi nepriimtina, dabar atrodė geriausia išeitis. Pirmajame pastato, kuriame gyveno Gideonas, aukšte budėjo durininkas, jame buvo įrengta apsaugos sistema, o Džojos name nebuvo nieko. Be to, Gideonas abejojo, ar ji savo namuose turi brendžio, o jiems abiem, patyrus šoką dėl subraižytų automobilių, būtinai reikėjo išgerti.

Raudoni Džojos plaukai vieninteliai švytėjo tikra spalva spartietiškai apstatytoje Gideono svetainėje. Čia stovėjo stiklinis kavos stalelis su blizgančio metalo apvadais, šalia jo – juoda oda apmušta kušetė ir dvi kėdės, ant baltai išdažytų sienų blizgančio metalo rėmeliuose kabojo baltos graviūros, už kušetės stovėjo paprasta standartinė blizgančio metalo lempa, o visas kambarys buvo apšviestas iš viršaus nuo lubų vidurio krintančios tokios pat spalvos šviesos.

Jųdviejų butai skyrėsi kaip diena nuo nakties. Jos bute buvo jauku ir šilta kaip tikruose namuose, kurie reikalingi ne tik tam, kad būtų kur susikabinti drabužius ar pernakvoti...

Džoja palingavo galva.

– Iki šiol nesuprantu, kodėl Niumanas taip ilgai delsė. Jei visa tai jo darbas, – o aš linkusi manyti, kad taip ir yra... – Džoja suvirpėjo prisiminusi, kad dar šį pirmadienį iš ryto kalbėjosi su tuo žmogumi, – ...praėjo jau daugiau kaip du mėnesiai nuo tada, kai mes... tiksliau, jūs vienas... – ji liūdnai pažvelgė į Gideoną, – ...ištraukėte Stefaniją iš tos Niumanų skyrybų bylos.

Gideonas niūriai linktelėjo galva.

– Aš irgi nesuprantu, kodėl jis pasirodė tik dabar, todėl dar šiandien kai ką patikrinau. Penktadienį teisme buvo nagrinėjama Niumanų skyrybų byla. Rozalinda Niuman pasistengė išpešti kuo daugiau, taip pat ir savo dviejų vaikų globą, su kuriais Niumanui buvo leista matytis tik susitarus. Tai buvo viena tų bylų, apie kurias sakoma, kad baisiau nebūna net pragare ar panašiai...

– Manau, kad Rozalinda Niuman turi teisę pykti, ypač ant savo buvusio vyro! – šūktelėjo Džoja, šiek tiek atkutusi nuo išgerto brendžio.

Bet ne tiek, kad nesuprastų, jog Gideonas, šiaip ar taip, atsivežė ją į savo butą...

Į butą, kuris dėl baltai dažytų sienų ir juodų baldų su blizgančiais pagražinimais iš tikrųjų buvo beveidis, kaip ir perspėjo Gideonas. Jis iš tikrųjų buvo bjaurus !

– Ir aš taip manau. – Gideonas ėmė žingsniuoti po kambarį. – Deja, Niumanui nepasisekė įsidarbinti, kai netikėtai buvo išmestas iš buvusios darbovietės.

Žinant, kad jis buvo užmezgęs romaną su savo viršininko žmona, toks staigus jo išmetimas buvo visiškai suprantamas!

– Juk nemanote, kad turėčiau to žmogaus gailėtis? – burbtelėjo Džoja. Jei Gideonas nebūtų perėmęs tos bylos, Stefanija, neteisingai apkaltinta toje skyrybų byloje kaip kita moteris , būtų nukentėjusi ne tik kaip darbuotoja, bet ir asmeniškai. – Būtų mano valia, už tokias apgavystes reikėtų jį pakarti, pririšti prie arklio ir dar ketvirčiuoti, o ir to būtų maža! – Vargas man, jei tektų atsidurti kitoje barikadų pusėje, – sumurmėjo Gideonas.

Ji šyptelėjo.

– Per vėlu!

Gideonas irgi nusišypsojo.

– Jei norėtumėte ko nors užkąsti, bijau, kad tektų užsisakyti iš kavinės. Aš retai valgau namuose, – paaiškino jis. – Taigi, virtuvėje tuščia, nors... yra šiek tiek duonos, šiek tiek sviesto ir pieno kavai ar arbatai užbalinti, gal rastume ir kiaušinių. Dar turėtų būti pakelis rūkytos lašišos. – kiek patylėjęs pridūrė: – Atvežė mama, aną savaitę sugrįžusi iš Škotijos.

Džoja pralinksmėjo.

– Rūkyta lašiša iš Škotijos – juk tai puiku, jūs tikras turtuolis, nebereikės užsisakyti gatavų patiekalų ar kur nors išeiti.

Mano gyvenimas išties nuobodus, – pagalvojo Gideonas. Gal jo pasirinktas gyvenimo būdas ir buvo šiek tiek ribotas, bet jis apie tai susimąstė tik prieš savaitę, kai į jį įsiveržė Džoja. Iki to laiko jis nekreipė dėmesio, kad jo butas toks sterilus, kad keturis ar penkis vakarus per savaitę jis valgo tuose pačiuose restoranuose, ir visada vienas. Jei nereikėdavo su niekuo susitikti, jis net pietaudavo vienas. Tų restoranų vadovai ir personalas jį pažinojo ir pakalbindavo, tad kodėl kam nors turėtų rūpėti, kad jis valgo vienas?

Bet kai čia atsivedė Džoją ir į savo butą pažvelgė jos akimis, Gideonas tikrai pamatė, kad jame stinga mielų niekučių ar nuotraukų, o tie blizgūs metaliniai pagražinimai gal ir suteiktų šilumos kokiam viešbučiui, bet tik ne namams.

Tačiau tokį gyvenimo būdą jis pasirinko niekieno neverčiamas. Kol buvo vaikas, kurį laiką jam teko gyventi pas motiną Edinburge, paskui Glosteršyre pas tėvą, o internatinė mokykla, kurią lankė, buvo Šrousberyje, vėliau, kai studijavo, teko ne kartą ieškotis būsto Londone. Gal dėl to ir turėjo labai nedaug asmeninių daiktų, nes kuo jų mažiau, tuo lengviau juos vežiotis nuolat kraustantis.