Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Štai aš ir namie, Gideonai, – tarė ji su nerimu žiūrėdama, kaip jis užrakina savo automobilį ir eina

link jos.

Jis prisimerkė.

– Ar šiandien dar kur nors eisite ar važiuosite?

– O negalima? – Džoja susiraukė. – Jūsų pagalbos man nereikia! – sušuko ji, pamačiusi, kad jo toks atsakymas netenkina.

– Tai priklausys nuo to, kur ketinate eiti.

Džoja suirzusi prunkštelėjo.

– O gal aš eisiu į pasimatymą?

Gideono antakiai pakilo aukštyn.

– Tikrai?

– Šiandien neisiu, – tarė ji. – Penktadienio vakarais paprastai einu į sporto salę, – nenoromis pridūrė ji.

Jis linktelėjo galva.

– Tada eisime drauge.

Ji nekantriai atsiduso.

– Kažin ar Niumanas manęs ten ieškos. Į salę įleidžiami tik sportuojantys, be to...

– Džoja.

Gideonas ir vėl ištarė jos vardą tokiu balsu, kuris neleido abejoti, kad darys taip, kaip buvo nusprendęs. O tuo metu jis jau buvo nusprendęs ją lydėti.

– To žmogaus jau nematėme dvi dienas...

– Bet tai nereiškia, kad jis nesumanys persekioti jūsų kaip tik šiandien.

– Tai būtų tiesiog juokinga!

Gideonas vos susilaikė nešyptelėjęs, nes Džoja akivaizdžiai nervinosi. Jį prajuokino ne jo patarimas saugotis, bet jos atsakymas.

Jai nepatiko, kai šį rytą jis pasisiūlė palydėti ją į kavinę ir pareiškė savo nuomonę apie tą eržilą barmeną. Jai taip pat nepatiko, kai savo atsineštus priešpiečius Gideonas nutarė suvalgyti parke kartu su ja, o paskui negailestingai priekaištavo, kad beveik visus savo sumuštinius ji sušėrė antims. Bet jos nenoras būti lydimai į sporto salę jį dabar pralinksmino.

Žinoma, visą laiką būti kartu su ta moterimi Gideonui buvo sunku, ypač dėl to, kad buvo apsisprendęs laikytis atokiai, bet šiuo metu jai reikėjo asmens sargybinio, nes, jo manymu, tai būtų geriausia išeitis iš susidariusios padėties, o ji Džojai buvo dar labiau nepriimtina nei dabartinis jų susitarimas.

Taigi, kol policija suras ir apklaus Ričardą Niumaną, jie buvo priversti laikytis drauge. Ir ji paprasčiausiai turės su tuo susitaikyti.

– Gal paskui galėčiau pakviesti jus vakarienės? – bandė gudrauti jis.

– Vadinasi, susitaikote su pralaimėjimu, nepavykus prasmukti į sporto salę? – paklausė Džoja.

– Ne, tik noriu, kad jūs sveikai maitintumėtės.

Jis darosi nepakenčiamas, – pagalvojo Džoja. – Ir per daug sau leidžia šitaip juokaudamas, ir dar tokioje situacijoje!

– Paklausykite, Gideonai...

– Ne, dabar jūs manęs paklausykite, Džoja, – ramiai pertraukė jis. – Abu žinome, kad Stefanija man niekados neatleistų, jei jums kas nors nutiktų.

Po velnių!

Po velnių, po velnių, ir dar kartą po velnių !

Džoja pažiūrėjo į jį. Jam tereikėjo ištarti Stefanijos vardą. Jis puikiai žinojo, kad jį išgirdusi Džoja nustos spyriotis. Kad ir kokia buvo nepriklausoma, Džoja niekados nepasielgs taip, kad aptemdytų ar nutrauktų ką tik ištekėjusios dvynės sesers malonumą leisti laiką su savo nepakartojamu Džordanu.

Ji negalėjo atsikratyti minties, kad, nors ir dvyniai, šiuodu vyrai buvo visiškai nepanašūs – nei savo išvaizda, nei elgesiu. Džordanas buvo tamsiaplaukis ir šviesių akių, o Gideonas – šviesių plaukų ir šokoladinio rudumo akių; Džordanas tiesiog spindėjo žavesiu, o Gideono žavesys buvo kažkoks užslėptas.

Regis, jis buvo linkęs daug ką nuslėpti. Nuoširdžią meilę savo šeimai. Savo susirūpinimą dėl Stefanijos prieš du mėnesius. O dabar – ir norą globoti Džoją...

Nors šie jo bruožai ir traukė – kuo geriau jį pažino, tuo labiau, – ji tikėjosi, kad policijai pavyks greitai surasti ir apklausti Ričardą Niumaną. Nes abejojo, ar, būnant su Gideonu, pavyks nugalėti geismą, kuris kildavo, kaskart į jį pažvelgus. Bet dabar Džoja buvo įsiutusi, juk tai tikras...

Ji priekaištingai pažvelgė į jį.

– Jūs mane šantažuojate psichologiškai.

Jam tai nepadarė jokio įspūdžio.

– Na ir kas?

Džoja burbtelėjo:

– Šitaip naudotis mano meile Stefanijai yra tiesiog gėdinga.

– Ar jus tai veikia?

– Taip.

– Misija baigta. – Gideonas šyptelėjo, bet neatsiprašė. – Palauksiu jūsų čia, o jūs lipkite viršun ir grįžkite su daiktais.

Argi ne juokinga? Triskart per savaitę ji sportuodavo, kad palaikytų gerą formą, nors dėl to tekdavo iškaisti ir paprakaituoti. Ne itin didelis malonumas, ypač stebint Gideonui.

– Negaiškite laiko, Džoja, – nusišaipė jis, tarsi būtų perskaitęs jos mintis.

Betgi taip ir buvo!

– Ką pasakytumėte, jei įsivesčiau jus kaip kolegą? Galėtumėte ne tik žiūrėti į mane, bet ir pasitreniruoti kartu?

– Puiki mintis. Į sporto salę paprastai einu rytais, prieš darbą, taigi, mano automobilyje tebėra visa reikalinga apranga.

Jos gudrybė, regis, neišdegė, ar ne? Ir pati galėjo susiprotėti, kad Gideonas reguliariai mankštinasi, antraip nei jo krūtinė, nei kitos kūno vietos, sėdint už darbo stalo penkias dienas per savaitę, nebūtų tokios raumeningos.

– Bet gal tai, kad penktadienio vakarą mudu praleisime drauge, nepatiks Džeisonui Pikardui?

Džoja pakėlė akis ir įdėmiai nužvelgė Gideoną, tačiau šįkart jis nesišaipė.

Ji nesileido suklaidinama.

– Aš jums ne kartą sakiau... Apie mano draugystę su Džeisonu esate susidaręs neteisingą nuomonę. Tai visiškai kas kita.

– Kalbate ryžtingai, nes norite, kad jumis patikėčiau.

– Aš tik noriu, kad neimtumėte manyti, jog leidausi... jūsų bučiuojama, nors draugauju su kitu.

Įtikinti Gideoną, kad taip ir yra, Džoja būtų galėjusi tik atskleidusi Džeisono paslaptį; gal Džeisonas ir prisipažino tėvams apie savo santykius su Trevoru, bet tai nereiškia, kad asmeninį gyvenimą norės atskleisti ir kitiems.

– Aš taip ir nemanau. Pažįstu jus gana gerai ir žinau, kad dvigubų žaidimų nežaidžiate.

– Tad kodėl vis prikišate man Džeisoną?

– Nežinojau, kad tik jums leidžiama juokauti...

Juokauti? Gideonas su ja juokavo?

Džoja treptelėjo koja.

– Jūs tikras pabaisa!

Gideonas liūdnai šyptelėjo ir prisimerkęs žiūrėjo į Džoją, kuri, puikiai žinodama, kad atrodo seksualiai, kraipydama klubus savo dailiomis kojytėmis nuėjo prie durų ir jas atidariusi įėjo vidun. Tikriausiai šitaip žiūrėjo ir Ričardas Niumanas, kai tą pirmadienio rytą stebėjo, ją išeinančią iš kavinės...

Gideonas apniuko. Vien pagalvojus apie tai, kad tas žmogus buvo atsidūręs taip arti jos, noras ją apginti, net ir prieš jos pačios valią, dar labiau sustiprėjo. Sakydamas, kad Stefanija jam niekada neatleistų, jei kas negero nutiktų jos dvynei seseriai, jis nemelavo, bet iš tikrųjų ir pats negalėtų sau atleisti...

– Jau pasiruošusi!

Gideonas nustebo ir išplėtęs akis žiūrėjo į Džoją, nes ji pasirodė po penkių minučių, kaip ir žadėjo. Per tą laiką spėjo persirengti ir dabar vilkėjo dailiais baltais marškinėliais, juodu sportiniu megztiniu, duksliomis pilkos spalvos treningo kelnėmis ir avėjo baltos ir violetinės spalvos sportbačiais.

– O jūs iš tiesų mažytė, – sumurmėjo jis. Kaip ir tada, ji vos siekė jam smakrą.

– Arba jūs pernelyg aukštas. – Ji nepatenkinta nužvelgė jį, atsidarė savo automobilio dureles ir numetė sportinį krepšį ant užpakalinės sėdynės.

– Arba aš pernelyg aukštas, – tyliai pritarė jis, iš kišenės traukdamas savo automobilio raktelius. – Važiuokite pirma, aš seksiu iš paskos.