Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Oho, įdomus pasiūlymas, – paerzino ji.

– To įdomumo vienai dienai gal ir per daug, ar ne? – Gideonas liūdnai šyptelėjo prisiminęs, kaip nesmagiai jiems baigėsi šis rytas.

– Tikriausiai, – nusišaipė ji ir atidarė vairuotojui skirtas dureles. – Susitiksime sporto salėje.

Visą laiką važiuodama Džoja matė, kad Gideonas stengiasi nuo jos neatsilikti, matyt, nenorėjo, kad tarp jų įsiterptų koks kitas automobilis. Kaskart, žvilgtelėjusi į veidrodėlį, matė, kad Gideono automobilis važiuoja arti. Tiesą sakant, taip įsijautė, stebėdama Gideoną, kad nebūtų pastebėjusi Ričardo Niumano, net jei šis būtų prisėdęs šalia!

Nors Džojai ir nepatiko, kad Gideonas ją visur sekiojo, vis dėlto buvo jam dėkinga, – nepaisant jo teisinimosi, kad antraip Stefanija jam niekados neatleistų.

Tačiau tas jo dėmesys apkarto jau po pusantros valandos, kai jie po treniruotės susitiko bare išgerti sulčių; jis buvo beveik nesuprakaitavęs, nors pasirinko sunkią programą, – tą ji pastebėjo eidama nuo vieno treniruoklio prie kito, – o Džoja buvo visa šlapia, ir veidas nuo intensyvaus darbo gerokai įraudo.

Gideonas vilkėjo juodus marškinėlius, po kuriais jo raumeninga krūtinė atrodė dar platesnė, ir pusilgius juodus šortus, glaudžiai aptempiančius raumeningas kojas, ir, matydama jį tokį, Džoja dar labiau susijaudino!

Moterys, tuo metu buvusios bare, taip pat varstė jį reikšmingais žvilgsniais. Gideonas ramiai gurkšnojo sultis ir į tuos jų žvilgsnius, tiesą sakant, nekreipė jokio dėmesio. Bet tikrai ne dėl to, kad buvo nusivaręs nuo kojų, kaip ji!

– Ar kalbėjai su Lukanu? – Džoja netikėtai pertraukė tylą, kuri, bent jai, buvo nemaloni; ne taip, kaip Gideonui, – jis ir toliau gėrė sultis ir atrodė visiškai ramus.

Jis pašaipiai kilstelėjo antakius.

– Jam dabar medaus mėnuo, Džoja. Žinoma, kad nekalbėjau.

– Na taip... tikrai. – Jai dar labiau užkaito skruostai. – Aš tik pagalvojau... – Ji šyptelėjo. Tiesą sakant, nepajėgė apie nieką galvoti. Juk žinojo, kad Lukanui dabar medaus mėnuo, o prisiminusi, kaip meiliai jis žvelgė į nuotaką per savo vestuves, net neabejojo, kad jie iki šiol tikriausiai net nelipo iš lovos!

Matydamas, kad Džoja sutriko, Gideonas jos pasigailėjo ir nusijuokė.

– Pagalvojote, kad Lukanas, kuris yra tikras darbštuolis, neatsispirs pagundai man paskambinti ir pasiteirauti, kaip sekasi darbai, tiesa?

– Visi Sent Klerai tokie patys – jiems rūpi tik jų darbas.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Manau, kad gražioji Leksė pakeitė mano vyresniojo brolio gyvenimo prioritetus. Kaip ir Stefanija – Džordano, – pridūrė Gideonas susiraukdamas, nes ir jam buvo sunku susitaikyti su tokiais dideliais abiejų jo brolių gyvenimo pokyčiais.

Trijulei tekdavo laikytis išvien prieš visą pasaulį, tėvui pasikvietus į beprotiškai ilgus pokalbius, – kol suaugo ir galėjo rinktis, eiti pas jį ar ne. Studijuodami universitete visi trys broliai taip pat laikėsi drauge, nors ir pasirinko skirtingas profesijas. Paskui Džordanas įsimylėjo ir vedė Stefaniją, o Lukanas susitiko ir įsimylėjo Leksę. Abiejų Gideono brolių gyvenimai pasisuko visiškai kita linkme per neįtikėtinai trumpą laiką.

Būtų buvę juokinga manyti, kad Gideonas jautėsi atsilikęs nuo Džordano ir Lukano. Šiuo metu, labiau nei anksčiau, jis neturėjo jokio noro nei įsimylėti, nei juo labiau vesti. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad aistra, kurią šiuo metu jaučia Džojai, yra tik trumpalaikis proto aptemimas...

Tačiau jis iš tikrųjų jos geidė. Net ir tokia, įkaitusi ir blizganti nuo prakaito po treniruotės sporto salėje, Džoja jam buvo patraukli – su baltais prie nuogų krūtų prilipusiais sportiniais marškinėliais, nedengiančiais jos nuogo plokščio pilvuko. Ji vilkėjo ne pilkas treningo kelnes, o juodus elastano šortus, kurie glaudžiai aptempė jos dailius klubus ir šlaunis ir provokuojamai gundantį užpakaliuką; šiuo metu jo, žinoma, nebuvo matyti, bet matė anksčiau, sporto salėje, kur tam turėjo daugybę progų. Tad tomis progomis jis pasinaudojo ir rijo akimis grakščias jos kūno linijas...

Po velnių, to jau perdaug!

– Manau, kad mums abiem reikėtų nusiprausti po dušu. – Gideonas netikėtai atsitiesė ir pastatė tuščią stiklinę ant stalo.

Džoja kelias sekundes negalėjo ištarti nė žodžio – netikėtai ją užplūdo vaizdiniai, kaip jie abu, visiškai nuogi, stovi dušo kabinoje, ir ji neskubėdama, centimetras po centimetro, muilina raumeningą Gideono kūną...

O juk jis, tai sakydamas, galvoje turėjo tikrai ne tai!

Džoja subarė save, ir šalia jo stiklinės pastatė savąją, taip pat tuščią.

– Gera mintis. Susitiksime pirmame aukšte, prie registratūros.

Ji atsistojo ir nubėgo į moterų persirengimo kambarį Gideonui nespėjus pasiteirauti, kodėl ją ir vėl išpylė raudonis.

Kas jai yra? Būnant su tuo vyru, visos jos mintys sukasi vien apie miegamąjį – arba, šiuo atveju, apie vonios kambarį!

Atsipeikėk, Džoja, – ji griežtai subarė save. Savo laisvalaikį Gideonas su ja leidžia tik todėl, kad jaučia šeiminę pareigą užtikrinti saugumą dvynei savo brolienės seseriai. Kaip moteris Džoja jam nerūpi. Visi Sent Klerų vyrai turi stiprų garbės jausmą, tik dėl to jis ir stengiasi užtikrinti, kad ji būtų saugi. Būtų geriau, jei ji to neužmirštų...

Kai po penkiolikos minučių Džoja nusileido į registratūrą, kur jos jau laukė Gideonas, jautėsi daug žvalesnė ir stipresnė. Nors dar šlapi plaukai švelniomis sruogomis buvo užkritę jai ant kaktos ir sprando, vilkėdama kūno spalvos megztiniu ir aptemptais džinsais ji jautėsi ne tokia pažeidžiama, kaip sporto salėje.

Gideonas kažkodėl ir vėl buvo apsivilkęs kostiumą, su kuriuo paprastai eidavo į darbą. Tiesa, be kaklaraiščio ir atsisegęs dvi viršutines baltų šilkinių marškinių sagas.

Džoja pasijuto nejaukiai.

– Atrodo, vakarienei apsirengiau per kukliai.

– Arba aš persistengiau. – Gideonas nusišypsojo.

Džojos pilve kažkas sukirbėjo, o širdelė ėmė daužytis it pašėlusi. Pasitikėjimo savimi lyg nebūta – vos Gideonas jai šyptelėjo, ji ėmė net drebėti iš geismo!

– Gal man grįžti namo persirengti? – pridūrė jis, jai vis tylint.

Džoja gūžtelėjo pečiais.

– Galime susitarti, kur susitiksim...

– Nemanau, kad tai gera išeitis.

– Bet...

– Eime drauge.

Džoja sumišusi sumirksėjo.

– Eiti drauge? Bet kur?

– Į mano butą.

Gideonas, žvilgtelėjęs į ją, pastebėjo, kad jos raudoni plaukai, nesupurkšti laku, kad būtų standesni, dabar daug švelnesni. Jos veidas, nusiprausus po dušu, taip pat buvo skaistus ir nepagražintas kosmetika.

Pamatęs, kaip ji išsigando, išgirdusi pasiūlymą palydėti jį iki jo buto ir palaukti, kol jis persirengs vakarienei, Gideonas suabejojo.

Tikriausiai jo pasiūlymas niekam tikęs . Tiesą sakant, jis ir pats nesuprato, kodėl tai pasiūlė; jis nesivesdavo moterų į savo butą. Jokių . Nesives ir Džojos, nors pats pasisiūlė ją saugoti. Ypač jos, nes nuojauta Gideonui sakė, kad, jiems likus vieniems, Džojai gali tekti gintis ne nuo ko kito, o nuo jo ...

– Tiek to, – tarė jis. – Prieš lydint jus namo, galime užkąsti ir užkandinėje ar kur kitur, todėl manau, kad į mano aprangą nereikėtų kreipti jokio dėmesio.

– Ne! Ne, aš... geriau pirma užeikime į jūsų butą, – pasakė Džoja vos atgaudama kvapą, nes smalsumas pažiūrėti, kaip gyvena Gideonas, nugalėjo sveiką protą, kuždantį net nesiartinti prie jo buto, ir dar drauge su juo.