Кэрол Мортимер: Sent Klero sutramdymas

– Kam nesvarbu?

– Man. Tau. Tai, kad tu vis dar... kad esi...

– Nekalta, – užbaigė Džoja, nes Gideonas nepajėgė šio žodžio ištarti.

– Taip!

Ko aš tikėjausi? – nuvargusi pagalvojo Džoja. – Kad mes mylėsimės ir kad mums bus gera?

Taip, jiems tikrai buvo gera, bet tik iki tos akimirkos, kai Gideonas suprato, kad ji nekalta!

Tada prasidėjo tikras košmaras, nes jis patyrė šoką. Supyko.

O Džoja suprato, kad yra beprotiškai jį įsimylėjusi...

Dvyliktas skyrius

Džoja prisimerkė.

– Ar tu gailiesi, kad mylėjaisi su manimi? – paklausė ji lėtai, nes jis nusisuko ir movėsi juodas trumpikes.

Gideonas buvo toks suglumęs, kad nežinojo nei ką galvoti, nei ką sakyti. Jis suprato, kad tai, ką pasakė, buvo visiška nesąmonė, ir stebėjosi, kad jis galėjo tai padaryti.

Bet argi taip būna? Džojai – dvidešimt aštuoneri, ji susikūrė rimtos, bet šiuolaikiškos moters įvaizdį. Po velnių, kaip ji iki šiol sugebėjo išsaugoti nekaltybę?

Bet jai pavyko.

Iki šiol...

Gideonas nežinojo, kaip dėl to turėtų jaustis.

Pamatęs jos nuvargusį ir iš pykčio paraudusį veidą, nutarė, kad kol to neišsiaiškins, geriau patylės.

– Džoja...

– Neliesk manęs, Gideonai, – tyliai perspėjo ji, pasitraukdama į sofos kampą, kad jis negalėtų jos pasiekti, ir traukdama suglamžytą paklodę ant savęs taip stipriai ją sugniaužė, kad net pabalo krumpliai.

Gideonas nuleido ranką ir jo kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

– Nebijok manęs... nors aš tave ir įskaudinau. – Jis susiraukė. – Jei būčiau žinojęs...

– Apie tai nebenoriu kalbėti.

– Nesvarbu, kad tu to nenori...

– Jei pasakiau, vadinasi, svarbu man! – Ji perspėjamai blykstelėjo akimis ir, tvirtai susisupusi į antklodę, atsistojo. – Einu į dušą. Kai grįšiu, tikiuosi tavęs čia neberasti.

– Juk žinai, kad negaliu išeiti, – tyliai tarė jis. – Niumanas vis dar siautėja.

Džoja niekinamai nužvelgė jį.

– Kažin, ar jis siautėja , Gideonai. Net jei taip būtų, šiandien vis tiek niekur neisiu... Taigi, nebeliko ir problemos, ar ne?

Ne, toji problema yra jie patys. Ir Gideonas žinojo, kad dėl to kaltas tik jis. Kai apie tai sužinojo, jam reikėjo elgtis kitaip... Bet kitaip pasielgti jis negalėjo, nes tai, kad ji nekalta, sukrėtė jį iki pat širdies gelmių.

– Argi tu iki šiol neturėjai jokio vyro? – tyliai paklausė jis.

Ji gailiai pažvelgė.

– Gideonai, ar nemanai, kad tikėčiausi ne tokio klausimo?

– O kokio?

Džoja liūdnai šyptelėjo ir pasisuko eiti.

– Einu į dušą. O tu išeidamas gerai uždaryk duris.

Jos nuogi pečiai buvo įsitempę, nugara tiesi, ir Gideonas suirzo supratęs, kad ją spausti dabar būtų didžiausia klaida.

Bet, po velnių, kokio klausimo ji laukė?

Džoja vos sulaikydama ašaras skubiai įėjo į vonios kambarį ir, uždariusi paskui save duris, pratrūko verkti.

Tikra kvailystė!

Ji įsimylėjo Gideoną. Žmogų, kuris aiškiai leido suprasti, kad savo širdies niekada neatiduos jokiai moteriai!

Šiaip ar taip, ji per daug sau leido. Be reikalo pasidavė aistrai – ne, tai buvo meilė . Tai ji neleido jai užmigti visą naktį iš geismo.

Ir jausmai paėmė viršų – ji mylėjosi su juo ir buvo mylima, bet paaiškėjus, kad yra skaisti, viskas žlugo. Jei būtų žinojusi, kad dėl to teks tiek kentėti, būtų susipratusi ją prarasti prieš daugelį metų.

Ne, nebūtų. Jiedvi su Stefanija išaugo mylinčioje šeimoje. Jų tėvai iki šiol myli vienas kitą, gal net labiau nei savo vestuvių dieną. Toji abipusė meilė ir ištikimybė padarė didelę įtaką ir Džojai, ir Stefanijai, – jos irgi norėjo to paties. Merginos negalėjo net pagalvoti, kad galėtų gultis į lovą su nemylimu vyru.

Taip, Džoja suvokė, kad myli Gideoną besąlygiškai ir visa širdimi – nesusimąstydama apie tai, kad jis nemyli jos. Tiesą sakant, visą šią košę užvirė ji. Nežinojo, kaip reikės pažiūrėti jam į akis – tarp jųdviejų tarsi kokia šmėkla pakibo ta prarastoji nekaltybė.

Menka paguoda buvo ir tai, kad jis, būdamas nejautrus, galėjo ir nesuprasti, kad ji įsimylėjo – argi negalėjo paklausti, kodėl savo pirmuoju ir vieninteliu meilužiu ji pasirinko kaip tik jį ?

Gideonas niekur neišėjo. Tai Džoja suprato, kai po pusvalandžio išėjusi iš vonios kambario užuodė skrudinamos duonos ir kavos aromatą iš virtuvės.

Matyt, jis nesuprato Džojos užuominos, kad ji nenori jo nei matyti, nei su juo kalbėtis bent jau šį savaitgalį. Iki pirmadienio ryto ji privalo atgauti pasitikėjimą savimi, kad galėtų ir vėl pažvelgti jam į akis.

Bet, regis, tą teks padaryti daug anksčiau nei tikėjosi.

Džoja ryžtingai atsitiesė ir, nuėjusi į miegamąjį, užsitempė išblukusius džinsus, apsivilko žalią megztinį, perbraukė šukomis per šlapius plaukus ir nepasidažiusi nuskubėjo į virtuvę, kol dar neapsigalvojo.

Ir netikėtai stabtelėjo tarpduryje – stalas buvo padengtas dviem. Ant jo jau stovėjo du arbatiniai, su arbata ir su kava, abu dar garuojantys, šalia padėti puodeliai, pienas ir cukrus, o dar šiltos bandelės ir skrudinta duona buvo dailiai sudėtos į krepšelį.

– Ką tu čia veiki? – paklausė ji lediniu balsu.

Jis pažvelgė į ją.

– Ruošiu pusryčius, ką gi daugiau, – nerūpestingai atsakė dėdamas ant stalo sviestą ir kitus užkandžius. Buvo apsivilkęs rudą vilnonį megztinį ir rudas kelnes. – Žinau, kad mėgsti arbatą, todėl...

– Tu ką tik įrodei, kad nieko apie mane nežinai, Gideonai. – Džoja stipriai sukando dantis, kad net suskaudo žandikaulį, sugniaužė kumščius ir, prispaudusi juos prie šonų, suleido nagus giliai į delnus.

Rudos Gideono akys apmaudžiai blykstelėjo.

– Tikriausiai ne, – dirgliai atšovė jis ir ilgesingai atsiduso, todėl Džoja dar labiau įsitempė. – Klausyk, nenorėčiau su tavimi ginčytis...

– O tu ir nesiginčyk. Tiesiog išeik. Ir tuojau pat! – Ji buvo įsiutusi ir ryžtinga. – Galėjai padaryti tai tyliai, kol buvau duše, bet dabar tiesiai sakau – išeik!

Gideonas susivaldė, kad dar labiau nepablogintų padėties. Nes taip galėjo nutikti!

– Nenoriu išeiti neišsiaiškinęs, – pasakė jis kaip galėdamas ramiau. – Argi nematai, kad stengiuosi suprasti, kodėl tu...

– Tu nesuprasi, nieko nesuprasi, jei ir toliau elgsies kaip robotas! – įsikarščiavusi sušuko ji. – Tavo butas šaltas, jis primena viešbutį. Kabinetas atrodo taip, lyg jame niekas nedirbtų. Tavo gyvenimas per daug tvarkingas, be sentimentų. Negalima taip gyventi.

Gideonas taip gyveno. Pats to norėjo. Nes savo akimis matė, kaip jo motina prieš dvidešimt penkerius metus prarado ir mylimą vyrą, ir šeimą. Kaip tik tada, kai jos gyvenimas galutinai sugriuvo, jis ir nusprendė, kad prie žmonių ar daiktų prisirišti neverta.

Kai buvo paauglys, jo gyvenime nenutiko nieko, kas būtų pakeitę tokį nusistatymą. Bet dabar Gideonui labai nepatiko Džojos priekaištas.

– Bet vos prieš pusvalandį tu nemanei, kad neturiu jausmų, – tarė jis.

– Tai nebuvo jausmas, Gideonai. Tai buvo fizinė nuogo vyro reakcija į moterį, – atrėžė ji. – Šitaip elgiasi visi, kol dar yra gyvi!

Jis garsiai įkvėpė.

– Nori pasakyti, kad tai, kas nutiko tarp mudviejų, tau nieko nereiškia?

Džoja sukluso ir, sutelkusi visas jėgas, pasiruošė gintis. Ji žinojo, kad tikrai myli Gideoną, bet nenorėjo, kad jis tai sužinotų. Tikriausiai siekė išlaikyti nors kiek orumo, nes argi nesijautė pažeminta šio ryto įvykių?