Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Keturioliktas skyrius

– Gideonai, ar žinai, kad dabar antra valanda nakties ?!

Džoja nepatikėjo savo akimis, kai nuskambėjus ne vienam skambučiui, ji pagaliau atidarė duris ir pamatė jį, stovintį prie jos buto durų koridoriuje.

– Taip. – Jis nesiginčijo, nors į laikrodį net nežvilgtelėjo.

Buvo su tuo pačiu juodu megztiniu ir kelnėmis, sutaršytais plaukais, lyg ištisas pastarąsias aštuonias valandas būtų be paliovos nervingai braukęs per juos pirštais.

Džoja, atvirkščiai, buvo apsivilkusi kitais, taip pat kiek didokais naktiniais marškiniais, tik šį kartą žalios spalvos. Tiesą sakant, įkyrus Gideono spaudžiamo skambučio garsas ją išbudino iš miegų, bet svarbiausia buvo ne tai. Jis turėjo susiprasti , kad antrą valandą nakties ji jau tikrai turėjo būti nuėjusi miegoti.

– Gideonai...

– Kodėl mane?

Džoja sumirksėjo.

– Ką?

– Vakar iš ryto tavęs turėjau paklausti, kodėl mane? – pakartojo jis, įsmeigęs į ją akis. – Kodėl mane išsirinkai būti pirmuoju savo vyru?

Džoja išbalo ir atsirėmė į durų staktą, nes jai ėmė linkti keliai.

– Negalėjai atidėti šio klausimo iki ryto?

– Ne, – ryžtingai tarė Gideonas, žengė į kambarį ir, tvirtai suėmęs Džoją, atitraukė ją nuo durų ir jas uždarė. – Kodėl mane, Džoja? – tyliai vėl paklausė jis.

Ji sunkiai nurijo seiles. Gerklėje susidarė didžiulis gumulas, o lūpos buvo užtirpusios ir neklausė. Ji turėjo vilties, kad jis pats susipras ir rytoj rytą jos to pasiteiraus, bet ta viltis buvo labai maža. Jei nebūtų jos turėjusi, apie tai nebūtų nė užsiminusi.

Ji apsilaižė išdžiūvusias lūpas.

– Na, kažkas turėjo būti pirmas...

– Nutilk! – sušvokštė Gideonas ir sučiupo jos rankas virš alkūnių, žiūrėdamas tiesiai į akis. – Tau dvidešimt aštuoneri, tu labai graži, sąmojinga, visada linksma...

– Nors man toks pašlovinimas ir malonus, Gideonai...

– Su tavimi pasimylėti būtų norėję tūkstančiai vyrų, – tęsė jis, nekreipdamas dėmesio į Džojos pastangas nuleisti viską juokais. – Bet kodėl tam pirmam kartui tu laukei manęs? Žmogaus, kuris tave nuolatos erzina?

Matyt, tas košmaras niekados nesibaigs, – nusprendė Džoja. Kai ji pagaliau užmigo, susapnavo košmarą. Jis buvo baisus, bet labai tikroviškas – Gideonas pirštais buvo tvirtai įsikibęs į jos rankas, ji jautė, kaip nuo jo alsavimo kilojasi jos sutaršyti plaukai, – tačiau negali būti, kad jis čia, kad atėjo į jos butą antrą valandą nakties ir kalbasi su ja!

– Dėl tų tūkstančių, kurie būtų norėję su manimi pasimylėti, tu šiek tiek perlenkei...

– Džoja, aš suprantu, kad tau tai įprasta, bet gal pagaliau liausiesi iš visko šaipytis? – Gideonas įsiutęs ją šiek tiek krestelėjo.

Jei tai būtų slogus sapnas, ar jaustų jo rankas ant savo rankų? Jei ji miega, kodėl apsvaigo galva?

Bet viso to nebuvo, ir Džoja suprato patekusi į didelę bėdą!

Ji atsargiai pažvelgė į jį.

– Ar tu tikrai esi čia?

Nieko neatsakęs Gideonas tvirtai ją priglaudė ir pasilenkęs stipriai, tarsi norėtų ją nubausti, pabučiavo į lūpas. Pagaliau jis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją auksu žibančiomis akimis.

– Ar dabar tiki, kad viskas tikra? – liūdnai paklausė jis.

Taip... ją tikrai ištiko didelė ir rimta bėda!

Pamatęs, kad Džoja ima panikuoti, Gideonas liūdnai nusijuokė.

– Gal eime į svetainę ir ten apie viską pasikalbėkime?

– Juk sakiau, dabar dvi valandos nakties...

– Žinau, – lėtai tarė Gideonas ir pasuko ją į svetainės pusę. – Jei nori, galim palaukti ryto. Tada ir pakalbėsim. Aš prigulsiu ant sofos, kaip tada.

– Vis tiek neužmigsiu žinodama, kad tu guli čia, ant mano sofos, – atkirto Džoja, akivaizdžiai išsigandusi vien tokios minties.

Gideonas klausiamai pakėlė galvą.

– Kodėl neužmigsi?

– Todėl... Na, todėl, kad... Negali likti čia dar vieną naktį.

– Ir kodėl gi? Pasakyk.

Ji tvirtai sučiaupė lūpas.

– Galiu tau pasakyti tik viena – labanakt!

– Gal taip labai nebijotum, jei pasakyčiau, kad noriu likti čia todėl, kad tave įsimylėjau?

Gideonas sulaikė kvėpavimą, nes visas netikrumas, abejonės ir baimė, kurią neseniai jautė stengdamasis susigaudyti savo jausmuose pakeliui į savo butą, dabar užgriuvo kaip lavina.

Kas, jei jis neteisingai įvertino aplinkybes? Jei priėjo prie neteisingų išvadų po visko, kas tarp jųdviejų įvyko? Arba apsikvailino, prisipažinęs meilę moteriai, kuriai jis visiškai nerūpi?

O jeigu ir taip?

Pastaruosius dvidešimt penkerius metus jis gyveno nerodydamas jausmų. Nė viename iš visų turėtų būstų nesijautė kaip namie. Rinkdavosi tradicinius drabužius. Tokius pat neišskirtinius automobilius. Savo draugais rinkdavosi tuos, kurie nieko iš jo nereikalaudavo, o moteris, kurios reikalaudavo dar mažiau.

Per ilgai jis buvo bejausmis, todėl ir kvailys!

Vis dėlto Gideonas tikėjosi, netgi meldė, kad su Džoja viskas bus kitaip...

Ji atsargiai pažvelgė į jį ir, iškišusi rausvą liežuvio galelį, lėtai apsilaižė lūpas.

– Ir tu man tai sakai? Sakai, kad mane įsimylėjai? – tyliai paklausė ji.

Gideonas taip pat pažiūrėjo į ją.

– O taip. – Tai pripažinęs jis nusišypsojo, bet ir vėl paniuro, pamatęs jos veide siaubą.

– Aš... Bet... Tai neįmanoma ! – netikėdama gynėsi ji. – Juk manai, kad esu pernelyg atvira. Ir šiurkštoka. Įžūli. Ir dar...

– Taip. Maniau, kad tokia ir esi.

– O dabar jau ne?

– Ne, dabar jau ne. Dabar manau... žinau... kad tave myliu. Ir noriu paprašyti, kad tekėtum už manęs.

Tai pasakęs Gideonas vėl sulaikė kvapą ir laukė, ką ji atsakys.

Jo drovumas grąžino Džojai viltį, kad ji vis dėlto nesapnuoja. Tikriausiai net sapne Gideonas nebūtų buvęs toks drovus.

Antraip ar būtų jai pasakęs, kad ją myli? Kad nori vesti?

Gvidas suėmė delnais jos rankas.

– Žinau, kad ši žinia tau netikėta... Kad aš padariau per mažai, kad ir tu mane pamiltum. Po velnių, per dvidešimt penkerius metus nepadariau beveik nieko, kad bent kas nors manimi susižavėtų, – su kartėliu pripažino jis. – Bet jei tu man leisi... jei suteiksi man progą, Džoja... prisiekiu, padarysiu viską, kad tu irgi mane pamiltum.

Ji paprasčiausiai spoksojo į jį manydama, kad pastarųjų kelių dienų įtampa bus visiškai atėmusi jai protą. Gideonas ją myli ir nori vesti? Jei ji ištartų tai balsu, ir ne vieną kartą, gal pagaliau ir pati patikėtų!

Džoja sunkiai nurijo seiles ir giliai įkvėpė.

– Atmeni, paklausei, kodėl pasirinkau tave?

– Jei nenori, gali ir neatsakyti.

Jis iki šiol abejoja, – su nuostaba pagalvojo Džoja, negalėdama patikėti, kad toks visada savimi pasitikintis žmogus kaip Gideonas nėra tikras dėl jos jausmų.

Tai buvo šis tas nauja, ir Džojai nepatiko. Visiškai nepatiko!

– Atsakysiu, nes tai labai paprasta, – tyliai tarė ji. – Kai pirmą kartą tave pamačiau, pamaniau, kad esi arogantiškas, sarkastiškas, už visus viršesnis atsiskyrėlis...

– Liaukis, Džoja! – sudejavo jis.

– Bet taip pat supratau, – ryžtingai tęsė ji, – kad niekada nebuvau sutikusi tokio žavaus ir seksualaus vyriškio. Jau tada man kilo noras nieko nelaukiant nusiplėšti drabužius, išrengti tave, ir nuogiems sugulti ant baltų šilkinių paklodžių.

– Ant raudonų. Mano fantazijose tos paklodės visados būdavo raudonos, – droviai paaiškino jis, pamatęs klausiamą Džojos žvilgsnį.