Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Bet tarp jos ir Gideono to nebuvo.

Jų nesiejo jokie įsipareigojimai, tik giminystės ryšys, atsiradęs Stefanijai ištekėjus už Džordano. Tiesa, Džoja buvo įsipareigojusi dirbti pas Sent Klerus dar tris su puse savaitės!

Ji atšlijo ir skvarbiai jį nužvelgė.

– Ar toks tiesus ir neromantiškas požiūris pasiteisina?

Gideonas susiraukė.

– Taip, nes asmeniniuose santykiuose, mano nuomone, svarbiausia būti atviram.

Džoja gūžtelėjo pečiais.

– Galima būti atviram, bet tuo pat metu – griežtam ir šaltam, – atkirto ji. – Ir turiu jums pasakyti, kad potencialus meilužis, jei jis griežtas ir šaltas, nėra itin patrauklus.

Gideonas sukando dantis.

– Po velnių, Džoja. Juk matau, kad ir jūs manęs geidžiate, netgi labai! – Jis įsmeigė akis į pro megztinį išsišovusius jos spenelius.

Ji pakėlė smakrą ir drąsiai pažvelgė į jo svaiginamai žibančias akis.

– Tai, ko trokšti, kartais geriau palikti ramybėje. – Ji ištrūko iš jo glėbio ir atsistojo atokiau. – Patikėkit, Gideonai, ryt ryte, atsibudęs savo lovoje vienas, jausitės man dėkingas, kad šiandien jums pasakiau ne .

Kažkodėl jis tuo abejojo! Nes kaskart susijaudindavo, kai ji būdavo šalia, – po velnių, net ir tada, kai nebūdavo , – ir tas jaudulys kamuodavo gana ilgai.

Bet, nepaisant visų jo mėginimų tai pateisinti, Džoja tikriausiai buvo teisi, vengdama bet kokio glaudesnio ryšio... Tikra velniava!

Jis susikišo rankas į kišenes.

– Jūs, žinoma, teisi, – santūriai tarė jis.

– Nejaugi? – Ji tyčia jį erzino toliau. – Pirmą kartą pritarėte mano nuomonei. Šios dienos datą būtinai pasižymėsiu kalendoriuje...

– Nuo likimo nepabėgsi, ar ne? – Džoja džiaugėsi, kad pavyko sumažinti tarp jų tvyrojusią įtampą ir kad jie ėmė mažiau varžytis vienas kito, todėl tik šyptelėjo.

– Tai kaip – dar gersite kavos ar jau eisite?

Jo akys pašaipiai žybtelėjo.

– O ko norėtumėte jūs?

– Ką gi, susitiksime ryt iš ryto.

– Tiesą sakant, ne. – Jis palingavo galva. – Atėjau čia šiandien dar ir dėl to, kad pasakyčiau, jog rytoj iš pat ryto išvažiuoju į Oksfordą, kur jau dešimtą valandą turiu susitiksi su savininku vienai šeimai priklausančio viešbučio, kurį Lukanas norėtų prijungti prie mūsų įmonės.

– Šit kaip. – Džoja pritarė galvos linktelėjimu. Gideonas pirmą kartą per tris dienas patikėjo jai šį tą svarbaus; ir dėl to visi jos atodūsiai įgavo visai kitą prasmę. – Ar norite, kad važiuočiau kartu?

– Ne, bent jau ne šį kartą.

– Tada pasimatysime vėliau, po pietų?

Gideonas ir vėl papurtė galvą.

– Ketvirtadieniais po pietų nedirbu.

– Nedirbate?

– Tai senas mudviejų su Lukanu susitarimas.

Džoja smalsiai pažiūrėjo į jį.

– Ir ką gi veikiate ketvirtadieniais po pietų? Bet gal man nedera to klausti?

Gideono žvilgsnis buvo toks pat tiesus, kaip ir jos klausimas.

– Jums tikrai nedera to klausti.

Džoja norėjo jį tik paerzinti, bet Gideonas, matyt, jos klausimą suprato tiesiogiai. Jai pasidarė smalsu.

Džojai taip rūpėjo išaiškinti šią mįslę, kad dar ilgai po to, kai jis išėjo, svarstė visas galimas priežastis, dėl kurių vieną popietę per savaitę jis nesirodydavo Sent Klerų įmonėje.

Jei taip elgtųsi koks kitas vyras, Džoja būtų galėjusi pasakyti, kad čia įsipainiojusi moteris, gal netgi ištekėjusi, su kuria jis turėjo progos matytis tik ketvirtadieniais po pietų, kai jos vyras būdavo kur nors išvykęs arba dirbdavo. Bet ši priežastis, jos manymu, Gideonui kažkodėl netiko.

Tam tikra prasme jis buvo darboholikas , dėl darbo savo gyvenimą ir jausmus nustūmęs į antrą vietą. Tad neiti vieną popietę į darbą, kad ją praleistų lovoje su kitą šeimą sukūrusia meiluže, Džojos manymu, tokiam žmogui kaip jis būtų tikra kančia. Bet gal taip mano tik ji?

Šiaip ar taip, Gideono tėvų šeima iširo, jo tėvui susidėjus su kita moterimi, ir visa tai labai paveikė visus tris brolius Sent Klerus. Net jei Gideonas kada nors susižavėtų ištekėjusia moterimi, Džoja kažkodėl neįsivaizdavo, kad jis dėl jos galėtų pamesti galvą.

Toji paslaptis, kur vis dėlto jis būna ketvirtadieniais po pietų, nedavė jai ramybės visą vakarą, o paskui, kai atsigulė, išaiškėjo ir kita, gal netgi svarbesnė paslaptis. Ji susapnavo, kas galbūt sugadino jųdviejų automobilius...

Septintas skyrius

Tiesiogine to žodžio prasme visą penktadienio rytą Džoja nenustygo vietoje, kol pagaliau pusę devynių Gideonas pasirodė darbe. Toks pat ramus ir užsisklendęs, tamsiai pilku kostiumu, baltais marškiniais ir šviesiai pilku kaklaraiščiu, jis, tiesą sakant, buvo visiškai nepanašus į vyrą, kuris vakarykštę popietę būtų praleidęs lovoje su ištekėjusia meiluže!

Ar Džoja dėl to pasijuto geriau?

Jei taip, tam nebuvo jokio pagrindo. Jei būtų norėjusi, sugulti su Gideonu ji galėjo dar trečiadienį, ir tokiu atveju jai nebūtų tekę graužtis iš pavydo svarstant, kurgi jis dingsta ketvirtadienio vakarais, nes tai būtų buvę juokinga.

Ir vis dėlto ji bandė išsiaiškinti ir paklausinėjo Mėjos, ką Gideonas veikia ketvirtadieniais po pietų...

Bet ta moteris arba nežinojo, arba nenorėjo nieko jai sakyti. Nors apie tai lyg tarp kitko užsiminė abiem sekretorėms, iki penktadienio ryto Džoja taip nieko ir nesužinojo!

Vos įžengęs į kabinetą, Gideonas sustojo – prie Lukano stalo stovėjo Džoja.

– Kodėl jūs ne savo kabinete?

Ji taip keistai spygtelėjo, kad jis pralinksmėjo ir klausiamai suraukė kaktą.

– Man reikia tučtuojau su jumis pasikalbėti.

Gideonas perėjo per kambarį, padėjo portfelį ant stalo ir tik tada atsisuko į ją.

– Ir kas gi tokio svarbus privertė tykoti ir pulti, vos įžengus pro duris? – Gideonas atsirėmė į stalą; ne tik dėl to, kad vakar buvo ilga ir sunki diena – jis kaip įmanoma stengėsi pamiršti nesėkme pasibaigusį užvakarykštį jų susitikimą, taip ir nepatenkinus netikėto geismo Džojai.

Bet, vos pamatė ją dabar, tas geismas, deja, sukilo ir vėl...

Raudonu kostiumėliu ir sniego baltumo šilkine palaidine vilkinti Džoja šiandien atrodė itin patraukli. Dailus, bet trumpas sijonėlis apnuogino ilgas grakščias kojas, apautas tokios pat raudonos spalvos aukštakulniais, – keista, šį kartą ji buvo su batais.

Kodėl būtent ji, ši moteris ? To Gideonas klausė savęs šimtus kartų. Kodėl, vos pažvelgus į Džoją Makinli, jo mintyse sukyla viliojantys vaizdai apie nuogus ant raudonų šilko paklodžių išsitiesusius liaunus kūnus? Jis iš visų jėgų stengėsi, kad tie vaizdiniai, nors ir malonūs, jo neužvaldytų.

Žalios Džojos akys net spindėjo iš susijaudinimo.

– Man atrodo, kad žinau, kas sugadino mūsų automobilius. Tiesa... nieko apie tą žmogų nežinau, netgi jo vardo. Bet žinau, kaip jis atrodo. Manau, kad... – Ji susiraukė, lyg abejotų, bet netrukus tęsė: – Pasikalbėjau su darbuotojais, bet visi sakė, kad tokio žmogaus nepažįsta, tada nusprendžiau pereiti per visus aukštus – gal būčiau jį aptikusi kur nors dirbantį, bet to negalėjau padaryti, todėl...

– Džoja, apsiraminkite, dabar atsikvėpkite ir dar kartą viską papasakokite, gerai? Gal galite pradėti iš pradžių? – tarė Gideonas, kuriam pagaliau pavyko pertraukti nepaliaujamą žodžių srautą. – Kalbate nerišliai ir nieko negalima suprasti, – pridūrė, kai ji nepatenkinta susiraukė ir dėbtelėjo į jį.

Gal iš tikrųjų neaiškiai veblenu, – pagalvojo Džoja ir giliai įkvėpė, kad nusiramintų. Ji niekada nevapaliodavo – juolab girdint Gideonui Sent Klerui! Bet manė, kad tikrai galėtų išsiaiškinti, kas tyčia pradūrė jų automobilių padangas.