Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Be reikalo čia atėjau, – pagalvojo Gideonas, pamatęs piktą Džojos veidą, ir sumišęs susiraukė.

– Ką čia veikiate? – pasiteiravo Džoja, pirštais tvirtai suėmusi durų kraštą.

Tarsi būtų pasirengusi trenkti durimis, išgirdusi jos netenkinantį atsakymą!

Ne, man tikrai nereikėjo čia eiti, – dar kartą pagalvojo Gideonas, pažvelgęs į jos piktas žalsvas akis. Tokios pat spalvos buvo ir aptemptas Džojos megztukas, užleistas ant mėlynų džinsų. Kitaip nei dieną, ji buvo nepasidažiusi ir atrodė gerokai jaunesnė.

Gideonas šyptelėjo.

– Atėjau į svečius.

Ji prikando viršutinę lūpą.

– Iš kur sužinojote, kur gyvenu?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Žvilgtelėjau į jūsų bylą.

Džoja kilstelėjo antakius.

– Man užvesta byla ?

– Jos sudaromos visiems Sent Klerų darbuotojams, – ramiai paaiškino jis. – Net ir tiems, kurie pas mus įsidarbina vos keturioms savaitėms.

– Šit kaip.

– Jūs ir vėl basa... – Jis nužvelgė jos dailias pėdutes, kyšančias iš po džinsų.

Ji patraukė pečiais.

– Jei galiu, visada būnu basa.

Jis supratingai linktelėjo galva.

– Gideonai, ko atėjote?

Jis nusivaipė.

– Gal ir be reikalo, ar ne?

Ji nervingai brūkštelėjo liežuviu per apatinę lūpą.

– Pažiūrėsim...

Jis prisimerkė.

– Ką pažiūrėsim?

– Ko čia atėjote, – tyliai tarė Džoja.

Provokuoti ir ginčytis su Gideonu kabinete, abiem neutralioje teritorijoje, sunku nebuvo, tačiau visai kas kita dabar, kai jis atėjo į jos namus. Ypač po to, kas tarp jų įvyko šią popietę.

Jei Gideonas atėjo norėdamas pratęsti tai, ką buvo pradėjęs, jam teks nusivilti. Nors tie prisiminimai iki šiol nedavė Džojai ramybės, dar kartą patirti to paties ji nebenorėjo. Pakako vien to, kad, jį pamačius, jie ir vėl skausmingai atgijo.

Atspėti Džojos mintis nebuvo sunku. Jos skruostai paraudo, o pagalvojus apie tai, kaip jis bučiavo ir lietė, akys ryžtingai žybtelėjo.

Gideonas ir pats buvo susijaudinęs, nes pastarąsias tris valandas jį irgi persekiojo panašios mintys.

Gal tos mintys ir paskatino užsukti šį vakarą pas Džoją? Tiesą sakant, jis stengėsi save įtikinti, kad atėjo čia tam, kad ramiai pakalbėtų apie jų automobiliams padarytą žalą, nes šie įvykiai, jo giliu įsitikinimu, tikrai buvo susiję. Bet pamatęs Džoją ir sukilus pavydui, kurį pajuto, vos pagalvojęs apie jos draugystę su Džeisonu Pikardu, ėmė abejoti, ar jo ketinimai iš tikrųjų buvo tokie jau nekalti...

Jis staigiai atsitiesė.

– Atėjau čia pasakyti, kad mano automobilio išsivežti atvykę meistrai, keldami jį ant priekabos, pastebėjo, kad jis subraižytas, o vidinės padangos pradurtos peiliu ar kokiu kitu aštriu daiktu.

Džoja krūptelėjo ir išplėtė akis.

– Vadinasi, sugadinta tyčia?

Gideonas buvo paniuręs.

– Net neabejoju.

Ji ir vėl apsilaižė lūpas.

– O kaip mano automobilis?

– Tikriausiai ir jis. Kai išėjote, peržiūrėjau šios dienos filmuotą medžiagą iš požeminės stovėjimo aikštelės. Nieko neįprasto nepastebėjau, bet paprašiau, kad saugos tarnyba padarytų kopijas ir jas įrašytų į diskelius, kuriuos, taupydami laiką, galėtume šį vakarą ir peržiūrėti. Gal jūs pastebėsite kokią mano pražiūrėtą detalę ar žmogų. – Gideonas iškėlė ir parodė diskelius. – Minėjote, kad šį vakarą niekur neisite, todėl pagalvojau... – Jis nutilo ir papurtė galvą. – Nereikėjo man čia eiti. Visa tai gali ir palaukti.

– Ne! Ne, viskas gerai. Užeikite. – Džoja atvėrė duris plačiau, supratusi, kad laikydama jį šitaip ant slenksčio elgiasi lyg kokia baikšti nekalta mergelė.

Tiesą sakant... ji tikrai buvo baikšti nekalta mergelė. Bet tai nereiškia, kad taip turėtų ir elgtis – ypač Gideono Sent Klero, kuris tikrai labiau patyręs, akivaizdoje!

– Šiaip ar taip, per televizorių rodo vien nuobodžius detektyvus. – Džoja uždarė paskui Gideoną duris, nuėjo kartu su juo į svetainę ir, išjungusi televizorių, atsisuko. – Gal išgertume arbatos ar kavos, prieš mums pradedant... eee... žiūrėti tuos diskelius? – Po velnių, ji ir vėl nuraudo, kaip kokia baikšti nekalta mergelė!

Gideonas smalsiai žvilgtelėjo į ją, pakeldamas antakius.

– Argi jūs geriate kavą?

Ji grakščiai gūžtelėjo petukais.

– Negeriu, bet tai nereiškia, kad jos neturiu ir negaliu ja pavaišinti savo svečių. – Virdama kavą kelias minutes ji galėtų pabūti viena – per tą laiką nuo skruostų dingtų ir raudonis! – Ar jūs pavalgęs? Galėčiau ko nors pagaminti?..

– Pati dar ir šeimininkaujate?

– Tik kartais. – Ji kaltai šyptelėjo. – Geriausia virėja mūsų šeimoje yra Stefanija. Bet jei esate alkanas, galėčiau pasiūlyti skrebučių ar ko nors panašaus.

Gideonas liūdnai šyptelėjo.

– Ačiū, pakaks kavos.

Prisimerkęs jis atidžiai stebėjo į virtuvę einančią Džoją, su pasitenkinimu akimis rydamas apvalainą užpakaliuką, kurį ji kraipė į šalis nesuvokdama, kad tai erzina, o jai išėjus, ėmė žvalgytis po svetainę.

Jis kažkodėl manė, kad jos butas turėtų būti toks pat ryškus ir šiuolaikiškas, su madingais, nors ir nepatogiais, meno kūriniais ir baldais, nes kaip tik tokia ir yra ši moteris. Tačiau kambaryje, kuriame atsidūrė Gideonas, vyravo švelnios rudens spalvos: sienos išdažytos geltonai, sofa ir kėdės aptrauktos degto molio raudonumo audiniu, pagalvėlės buvo abiejų – geltonos ir oranžinės – spalvų, tokių pat spalvų buvo ir kilimėlis ant medinių poliruotų grindų. Netikėti buvo ir paveikslai ant sienų – su aguonų lauku ir damomis, kurios ilgomis suknelėmis vaikštinėjo po sodus, apsodintus daugybe gėlių.

Nejaugi įžūlioji ir dygioji Džoja Makinli, grįžusi namo, tampa romantike?

Džojai visiškai nepatiko mįslinga Gideono veido išraiška, kurią pamatė grįžusi iš virtuvės su kava, arbata ir dviem puodeliais ant padėklo, ant kurio dar buvo du ąsotėliai su pienu ir grietinėle bei cukrinė.

– Nesivaržykite, sėskitės, – pakvietė jį, pastatė padėklą ant žemo stalelio ir atsisėdo trivietės sofos viduryje, aiškiai parodydama, kad jam teks sėstis į vieną iš dviejų krėslų.

Per tas kelias minutes, kurias praleido virtuvėje virdama kavą ir arbatą, jai nepavyko pamiršti pritrenkiančios jo išvaizdos, tačiau vylėsi, kad vis dėlto pavyko pažaboti savo jaudulį ir atsispirti jo žavesiui!

Gideonas dvejojo.

– Ar aš jūsų netrukdau?

– Net jei taip ir būtų, juk negersite kavos stovėdamas, – kandžiai atšovė ji, pildama kvapų gėrimą į vieną iš puodelių.

Nors jos butas Gideoną ir nustebino, bet kai suprato, kad Džoja yra tokia pat kandi, kaip ir savo kabinete, jam pasidarė ramiau.

– Man juodos, ačiū, – tarė jis, paėmė puodelį iš jos rankų ir atsisėdo į krėslą šalia šiltos dujinės krosnelės. – Ar seniai čia gyvenate?

Ji atsisėdo ant sofos ir gurkštelėjo arbatos.

– Jau porą metų.

– Ar jūs visą laiką gyvenate Londone?

– Su Stefa nuomojomės nedidelį butą, kol mokėmės universitete.

– Studijavote teisę?

– Juk tai aišku.

– Ir lankėte specialias dainavimo pamokas?

Pagaliau Gideonas paklausė to, kas jam rūpėjo nuo to laiko, kai išgirdo ją dainuojant angelišku balsu per Stefanijos ir Džordano vestuves.

– Taip. – Atrodė, kad jai labai sunku atsakyti.

– Kad turite tokį nuostabų balsą, sužinojau tik išgirdęs jus dainuojant per vestuves.