Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Bet to negali būti!

O gal?..

Penktas skyrius

– Ar žinote, kad kažkas išleido orą iš dviejų mano automobilio padangų?

Džoja nustebusi pažiūrėjo į Gideoną, kuris, be jokio perspėjimo įsiveržęs į jos kabinetą trečiadienį po pietų, išrėkė šį klausimą, nutaisęs šaltą ir kaltinamą išraišką.

Dirbant Sent Klerų įmonėje praslinko dar dvi dienos, kurios niekuo nesiskyrė nuo pirmosios. Tiesa, rytais Džoja nebesutikdavo Gideono požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Daugiau nebuvo ir jokių kalbų apie jaunąjį eržilą iš kavinukės. Nebebuvo ir jokių kivirčų. Ir, ak, jokių pasiūlymų išgerti su juo taurę vyno po darbo, nes jis, matote, norėtų pasiaiškinti ir atsiprašyti dėl savo elgesio prieš du mėnesius...

Bet šiaip antradienis ir trečiadienis niekuo nesiskyrė nuo pirmadienio!

Tiesą sakant, per tas dvi paras Džoja Gideono beveik nematė. Iš ryto rasdavo jo automobilį jau pastatytą toje pačioje vietoje požeminėje aikštelėje, o darbą, kurį turėjo atlikti jo pavedimu, kažkas slapčia jau būdavo padėjęs ant jos darbo stalo arba jį vėliau jai atnešdavo Mėja Rendel.

Durys tarp jų kabinetų taip ir liko uždarytos. Gideonas akivaizdžiai nepageidavo su ja bendrauti, o Džoja, priešingai savo įpročiams, irgi nerodė jokio noro veltis su juo į kivirčus.

Ir še tau, kad nori...

– Nejaugi? – nustebusi paklausė.

– Nevaidinkite naivuolės, Džoja. – Gideonas nervingai ėmė žingsniuoti po kambarį. – Iš to, kad dvi dienas buvo gana ramu, turėjau suprasti, kad tai tyla prieš audrą. Jūs tik laukėte geros progos, tiesa? – Jis neleido Džojai net prasižioti ir varė toliau: – Užliūliavote mane, kad prarasčiau budrumą, ir tada kirtote!

– Nesuprantu, apie ką kalbate, Gideonai, – tarė Džoja, pabrėždama kiekvieną žodį, ir lėtai atsistojo. Taika ir ramybė baigėsi! – Iš kur ištraukėte, kad tai aš išleidau orą iš jūsų automobilio padangų?

– Iš kur, po velnių, galiu žinoti, kas verda jūsų galvelėje? – paklausė jis, kilstelėdamas abi rankas. – Gal dėl to, kad iš pat pradžių nerodžiau didelio noro leisti jums čia dirbti...

– Tačiau vienas dalykas buvo visiškai aiškus, Gideonai, – jūs man nesudarėte jokių sąlygų dirbti, – ryžtingai pertraukė jį Džoja, piktai žaibuodama akimis. – Kaip sakiau, atėjau pakviesta Lukano, o ne jūsų. Jūsų požiūris į visa tai man visiškai nerūpi, – niekinamai pridūrė ji.

– Norėčiau, kad rūpėtų , – pratarė jis lediniu balsu.

– Man tas pats, – atkirto Džoja.

– O ne, jums ne tas pats. Jums rūpi, ir tai akivaizdu.

Džoja sumirkčiojo, slėpdama savo jausmus ir svarstydama, ar kaip nors neišsidavė, kad šis vyras ją traukia fiziškai. Bet kur ir kaip tai galėjo įvykti, ji neturėjo jokio supratimo, nes Gideono nematė net dvi dienas!

– Man jūs rūpite ? Kokia kvailystė! – niekinamai tarė ji.

– Žinoma, aš nerūpiu jums asmeniškai, – nekantriai nutraukė Gideonas, ir ji lengviau atsiduso. – Bet po to, kai jūs pirmadienį atmetėte mano pasiūlymą, supratau, kad, prieš imantis Niumano bylos, man derėjo pasitarti su jumis. Juk jūs irgi manote, kad aš, sužinojęs tikruosius Niumano kėslus, turėjau apie juos pranešti jums ir nesikišti į bylą.

Džoja pritarė energingai mostelėdama galva.

– Žinoma, kad man tai rūpi. Šiaip ar taip, ir viena, ir kita galėjote padaryti bent jau iš mandagumo!

– Pirmadienį ketinau viską paaiškinti ir atsiprašyti...

– Po dviejų mėnesių! – Ji pakėlė balsą. Tačiau iš tikrųjų dėl tokio atžaraus tono buvo kalta seksualinė įtampa, susikaupusi per tas dvi dienas. – Jums buvo nusispjaut, kaip tada jaučiausi, nes jūs, pats būdamas beširdis, nesugebate suprasti, kaip gali jaustis kitas žmogus.

– Ką konkrečiai turite omenyje? – jo balsas buvo pavojingai ramus.

– Liaukitės, Gideonai. – Džoja nusijuokė. – Juk abu žinome, kad jūs šaltas kaip ledas, netgi dar šaltesnis!

Gideonas žiūrėjo į Džoją prisimerkęs ir matė, kokie švelnūs tie raudoni jos plaukai. Šiandien ji vilkėjo raudonos spalvos palaidinuke, ir tos kelios šviesios cinamono spalvos sruogos atrodė dar ryškesnės, o krūtys po šilkiniu audiniu kankinamai apvalios ir prisirpusios. Ką jau kalbėti apie juodą kelius vos siekiantį sijoną, aptempiantį jos šlaunis ir užpakaliuką... Įdomu, ką ji sakytų apie šaltą jo prigimtį, jei žinotų, kad per tas dvi dienas, vien pagalvojus apie ją, jo kūnas įsitempdavo ir imdavo skausmingai pulsuoti?

Ir dabar jis taip jautėsi...

Prisimerkęs taip, kad akys virto tik dviem siaurais brūkšneliais, Gideonas ėmė artėti.

– Ar tikrai šitaip manote? Manote, kad nesugebu jausti?

Džoja žengė kelis žingsnius atgal, nes Gideonas ir vėl tapo panašus į plėšrūną, o ji – į auką. Ji suvokė – deja, per vėlai, – kad jis atrodė šaltas ne dėl to, kad buvo bejausmis, bet todėl, kad nuolat tramdėsi. Bet dabar, nutaręs jausmams duoti valią, visą savo pyktį ir aistrą jis nukreipė į ją.

Atsirėmusi į langą Džoja staiga sustojo, nes nebebuvo kur trauktis. Pasijuto įkalinta tarp lango, nuo kurio sklido šaltis, ir šilto, per kelis sprindžius nuo jos sustojusio Gideono.

Džoja nervingai apsilaižė lūpas.

– Galbūt tokią griežtą išvadą padariau pernelyg skubotai...

– Galbūt? – nutęsdamas ramiai pakartojo jis ir neatitraukdamas nuo jos savo grobuoniško žvilgsnio žengė dar vieną žingsnį, visiškai ją užguldamas.

O Dieve!

Kai raumeninga karščiu alsuojanti Gideono krūtinė įsirėmė jai į krūtis, jai užėmė kvapą, o degantys speneliai ėmė skausmingai tvinkčioti. Ji išplėtė akis, nes lygiai taip pat ėmė tvinkčioti ir tarp šlaunų, kai jis tyčia ėmė trintis savo pulsuojančia lytimi.

– Vis dar manote, kad esu bejausmis? – paklausė Gideonas kimiu balsu, mėgaudamasis kylančia aistra ir stebėdamas besiplečiančias jos akis.

Viena ranka sugriebęs abi jos rankas, užlaužė jas už galvos ir prispaudė prie lango. Kita ranka ėmė segioti jos palaidinę.

– Aš... Ką jūs darote? – Džoja keikė save už tai, kad jos balsas labiau panėšėjo į pelės cypsėjimą, bet džiaugėsi, kad apskritai išleido bent jau tokį garsą. Gideonas, po vieną atsegęs visas jos palaidinės sagas, ją praskleidė ir pamatė juodais nėriniais pridengtas krūtis.

– Pati matote. – Gideonas tyliai nusijuokė ir, pažvelgęs į išsigandusias Džojos akis, nuleido žvilgsnį į krūtis, kurios buvo pabrinkusios, o pro plonus liemenėlės nėrinius aiškiai matyti sustandėję speneliai.

– Aš... Na... Taip... Bet...

– Jokių bet , Džoja, – kimiai sumurmėjo jis ir palenkęs galvą lūpomis perbraukė baltą jos kaklą, lyžtelėdamas tą vietą, kur oda pulsavo dėl pakilusio kraujospūdžio.

Gideonui ją taip smarkiai užgulus savo kūnu, Džoja prarado net menkiausią sugebėjimą mąstyti, nes standus jo pasididžiavimas buvo įremtas tiesiai į tvinkčiojantį jos tarpukojį.

Ji sudejavo, nes lūpos slinko vis žemiau, link išbrinkusių krūtų. Savo šiltą ranką įkišęs po atsagstyta jos palaidine ir uždėjęs ant nuogos Džojos nugaros, Gideonas truktelėjo ją dar arčiau. Perbraukęs liežuviu per juodus liemenėlės nėrinius, staiga įsiurbė jautrų spenelį.

Gideonui ritmiškai čiulpiant, Džojai pakirto kojas, o kūną užliejo maloni šiluma. Ir kai savo drėgnu liežuviu jis ėmė braukyti per jos skausmingą spenelį, jos tarpkojis ėmė dilgčioti tuo pačiu ritmu.