Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

Kad tas skausmas bent kiek apmalštų, Džoja praskėtė kojas ir pati ėmė spaustis prie it plienas kieto Gideono vyriškumo. Ji ėmė sunkiai alsuoti jausdama, kad netrukus pratrūks ir išsilies iš nenumaldomai augančio malonumo.

Gideonas tenorėjo Džojai įrodyti, kad ji klysta, kad jis nėra toks bejausmis. Tačiau netrukus pajuto, kad nebesivaldo, kad jį užlieja kažkokia ypatinga laukinė jėga, ir suprato, kad nori šį malonumą pratęsti. Būtinai pratęsti, kad Džoja patirtų nežemišką malonumą.

O kas toliau? Jo galvoje sucypė silpnas proto balselis. Kas bus tada , kai Džoja patirs malonumą? Kas bus, kai išrengęs nuogai iš pradžių ją, paskui išsirengs ir pats, pasiguldys ant stalo ir įsiskverbs?

Kad ir kaip to troško, Gideonas žinojo, kad to nedarys. Ir taip nuėjo toliau nei ketino. Jį buvo užvaldžiusi aistra, jo sujaudintas kūnas net degė nuo troškimo išsilieti, ir tai įvyko ne mylintis, o tik bučiuojant ir glamonėjant Džoją. Kažkaip ji sugebėjo pralaužti jo ledą, jis tapo pažeidžiamas, koks niekada iki šiol nebuvo.

Bet jis nenorėjo, kad Džoja Makinli jį tokį matytų!

Kai Gideonas netikėtai atšlijo, Džoja sutriko, nes visas jos kūnas vis dar degė. Tačiau pamažu aistra apmalšo ir ji pasijuto pažeminta, kai Gideonas, trumpai žvilgtelėjęs į ją savo tamsiomis paslaptingomis akimis, staiga apsisuko ir nuėjo į kitą kambario galą.

Juk tai Leksės Sent Kler kabinetas, – pagalvojo ji ir sumišo supratusi, ką sau leido. Kas dar būtų čia įvykę, jei Gideonas nebūtų atsitraukęs per patį įkarštį?..

Ji vis dar buvo pusnuogė, tad greitai čiupo už abiejų palaidinės kraštų ir degančiais iš pažeminimo skruostais ėmė sagstytis sagas, bet jos pirštai drebėjo, tad sekėsi labai sunkiai.

Džoja suprato, kodėl Gideonas taip pasielgė: jis norėjo ją pamokyti už tai, kad įžeidė jo jausmus. Bet kaip ji galėjo taip toli nueiti? Kodėl taip elgėsi? Ir su kuo – su Gideonu Sent Kleru!

– Na kaip, įtikinau?

Džoja piktai pažiūrėjo į jį ir apsidžiaugė, kad spėjo užsisagstyti palaidinę, nes jis, ir vėl atsisukęs, niūriai ir pašaipiai ją nužvelgė. Pagalvojo, kad ji to ir nusipelnė, nes elgėsi tiesiog nepadoriai. Prieš atsakydama, Džoja nurijo sukilusį kartumą.

– Abu įsitikinome, kad jūsų kūnas dar sugeba fiziškai reaguoti, – ar tai turėjote omeny? – Ji tyliai save pagyrė už tai, kad sugebėjo atlaikyti niūrų jo žvilgsnį.

Gideonas negalėjo nesižavėti tuo, kaip greitai Džoja atsigavo po tokio pavojingo nuotykio. Jis tikrai toks buvo, nes dailus jos veidelis vis dar buvo paraudęs, o ir jis savo burnoje tebejuto jos skonį.

Jis tvirtai sučiaupė lūpas, vydamas šalin šiuos prisiminimus.

– Jūsų, regis, taip pat.

Džojos skruostai dar labiau paraudo.

–  Mano jausmus palikite ramybėje!

– Gerai jau, gerai, – burbtelėjo Gideonas ir pagalvojo, kad jam derėtų laikytis nuo jos atokiau, nors suprato, kad pasielgė netinkamai. – Deja, man vis tiek neaišku, kodėl abi mano automobilio padangos prakiuro vienu metu.

Tamsiai žalios jos akys vėl blykstelėjo pykčiu.

– Jau sakiau, nieko apie tai nežinau.

Ką gi, Gideonas ja patikėjo. Po velnių, tikėjo ir tada, kai ji tai paneigė pirmą kartą, ir stebėjosi, kad jam kilo mintis apkaltinti Džoją.

Bendraujant su ja visą dieną įprastas sugebėjimas blaiviai mąstyti kažkur išgaruodavo. Net ir tada, kai vengdavo su ja susitikti, – tą jis darė dvi paskutines dienas, – jis nesiliovė apie ją galvoti. Todėl kai po darbo nusileido į automobilių stovėjimo aikštelę ir pamatė, kad nuleistos dvi jo automobilio padangos, iškart sumetė, kad tai Džojos darbas. Ta mintis jam šovė netikėtai. Buvo visiškai nelogiška. Gideonui toks elgesys nebuvo būdingas, ir jis tai žinojo. Jam būtina susiimti!

Jis linktelėjo galva.

– Žinoma, aš jumis tikiu...

– Malonu, – kandžiai atšovė ji.

Gideonas nekreipė dėmesio.

– Man tik įdomu, – tęsė jis, – ar šis įvykis nėra susijęs su jūsų automobilio padanga, kuri buvo nuleista pirmadienį?

Džoja įsitempė. Ji jau buvo spėjusi apsiraminti, nes pokalbis nuo intymių smulkmenų nukrypo į kitus dalykus, tačiau jam priminus jos bėdas su automobiliu, ji sukluso.

– Ką norite pasakyti?

Gideonas gūžtelėjo pečiais.

– Pažadėkite, kad to, ką jums pasakysiu, nelaikysite dar vienu mano būdo trūkumu. Aš netikiu atsitiktinumais.

Netikėjo ir Džoja. Kokia tikimybė, kad dviejų žmonių, kurie dirba tame pačiame pastate ir savo automobilius stato toje pačioje aikštelėje, automobilių padangos būtų viena po kitos nuleistos per porą dienų?

– Ar dėl to skundėsi dar kuris darbuotojas?

– Aš apie tai nieko nežinau... Ir prašyčiau man nepriminti, kad tuo nesistebite, nes aš, pasak jūsų, vaikštau užrietęs nosį, ir nė vienam Sent Klerų įmonės darbuotojui net į galvą nešautų mintis man prisipažinti, kad jie turi kokių nors problemų, – suurzgė Gideonas, jau po pirmųjų savo žodžių pamatęs skeptišką jos žalsvų akių žvilgsnį.

Jis žinojo, kad per pastarąsias tris dienas ji susidraugavo su visais bendrovės darbuotojais. Ne tik Mėja Rendel, bet ir jo sekretorė ją labai gyrė. Regis, tik jam vienam buvo sunku su ja kasdien bendrauti.

– Patikėkite, aš tikrai žinau viską, ką reikia žinoti.

– Puiku. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Gal vis dėlto tai iš tikrųjų buvo tik atsitiktinumas?

– Kažin. – Gideonas šyptelėjo. – Ar meistrai pasakė, kodėl jūsų padanga buvo nuleista, kai vakar iš ryto nuvežėte ją pataisyti?

– Jie net nepažiūrėjo į ją, – nenoriai prisipažino Džoja. – Jie pakeitė visas keturias padangas, nes meistras, vos užmetęs žvilgsnį, pasakė, kad su jomis važinėti nesaugu... Be to, aš labai skubėjau. – Ji stengėsi pasiteisinti, nes Gideonas nepritariamai kilstelėjo antakius. Argi galėjo būti kitaip? Juk ji iš tų vairuotojų, kurie nieko neišmano apie automobilio mechaniką ir kuriems pakanka to, kad automobilis pradeda važiuoti, pasukus raktelį spynelėje. – Abejoju, ar mums pasisektų nustatyti tikrąją priežastį. Visos keturios padangos jau tikriausiai atiduotos į padangų sąvartyną.

– Be jokios abejonės.

Džoja sumišusi papurtė galvą.

– Kaip manote, kodėl visa tai atsitiko būtent mums?

– Tai kol kas tik mano prielaida...

– Mes ne teismo salėje, Gideonai, – nusišaipė ji švelniai. – Pažadu, kad jūsų žodžių neužsirašinėsiu ir jų nepanaudosiu kaip įkalčio prieš jus!

– Labai juokinga.

Anaiptol. Bet Džoja su šiuo vyriškiu gerai jautėsi tik tada, kai gaudavo progos iš jo vienaip ar kitaip pasišaipyti, – kad tik nereikėtų, o ypač dabar, prisiminti, kad visai neseniai, vos prieš keletą minučių, jis buvo atsegęs jai palaidinę ir bučiavo jos krūtis, taip karštai ir su tokia aistra, kad ji visiškai pametė galvą.

– Tai galėjo atsitikti dėl daugybės priežasčių, – burbtelėjo ji.

– Taip. – Jis atsiduso. – Bet dėl to šią mįslę įminti mums nė kiek ne lengviau, ar ne?

– Matyt, tai buvo chuliganai. – Džoja gūžtelėjo pečiais. – Gal nuobodžiaujantys vaikigaliai, kuriems smagu pridaryti kam nors nemalonumų?

– Gal, – tarė jis, nors nebuvo tikras. – Bet šį įvykį reikėtų dar patyrinėti, prieš užmirštant.

– Ką siūlote?

Gideonas griežtai dėbtelėjo.

– Aš nesiūlau, kad tuo turėtume užsiimti mes .

Džoja kilstelėjo antakius.

– Tikiuosi, tai nebus tas atvejis, kai didelis stiprus vyras imasi ginti mažą bejėgę moterėlę?