Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Dėkui už žinutę, Džordanas su Stefanija tikrai sėkmingai sugrįžo į Los Andželą. – Jo balsas, nors ir prikimęs, dabar buvo švelnus.

– Ne tokia ir reikšminga ta žinutė.

– Bet jūs to nežinojote. Beje, nepaisant visko, ką pasakiau, noriu jums padėkoti, kad apie tai pranešėte nedelsiant, vos man sugrįžus po pietų.

Džoja nusišypsojo.

– Nežiūrint to, kad netikėtai įsiveržiau į jūsų kabinetą?

– Taip, – liūdnai pripažino Gideonas, nes tik dabar, atsidūręs taip arti, pamatė, kokia ji mažutė; ji visada kalbėdavo pašaipiai, atrodė labai savarankiška ir, jo nuomone, turėjo būti... daug didesnė.

Kai ji prisipažino, kad ilgisi Stefanijos, Gideonas ėmė į ją žiūrėti kitaip, – vadinasi, ji tik apsimetė, kad yra savarankiška, iš tikrųjų jos prigimtis visiškai kitokia. Šitaip ji stengėsi apsisaugoti, nes iš tikrųjų buvo pažeidžiama, bet slėpė tai po tariamai karinga išore – argi, būdama kitokia, būtų galėjusi giedoti tokiu gražiu ir jausmingu balsu per Džordano ir Stefanijos vestuves?

Džoja buvo žemesnė, nei Gideonas tikėjosi. Viršugalviu vos siekė jam smakrą, – ne, to negali būti. Jis puikiai atminė, kad dar šįryt, jiems kalbantis toje požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, jos akys buvo ties jo lūpomis.

Gideonas šiek tiek atsitraukė ir pažiūrėjo į jos kojas.

– Bet juk jūs be batų...

Džojos pėdos taip pat buvo gražios – dailios kulkšnys, gracingų laibų pirštukų nagai nulakuoti perlamutriniu šviesiai rausvu laku.

– Vos atsisėdusi turiu įprotį iš jų išsispirti, – prisipažino Džoja.

– Bet darbe šitaip niekas nesielgia, tai šiek tiek... neatitinka normų. – Gideonas susiraukė, nes padėtis darėsi vis intymesnė, o to jis visiškai nenorėjo.

Ji atmetė galvą.

– Ar iki šiol nepastebėjote? Aš neatitinku jokių normų!

Praleidęs su šia moterimi visą dieną, Gideonas pastebėjo viską! Švelnius jos plaukus. Baltą odą. Iškilias krūtis, pūpsančias po šilkine palaidinuke. Apvalainas šlaunis ir tokį pat apvalainą užpakaliuką. Sodrias jausmingas lūpas, kurios imdavo išdavikiškai virpėti, vos tik ši aštrialiežuvė nutildavo...

Džoja iškart pajuto, kad tarp jos ir Gideono atsirado įtampa. Stovėdama šalia jo taip pat pastebėjo, kad jo krūtinė – plati ir raumeninga, kokią ir įsivaizdavo, – ją jaudino taip pat, kaip ir jo kūno šiluma bei kvapas: nuo jo sklido vos juntamas skutimosi losjono aromatas, sumišęs su aštriu tik vyrams būdingu kvapu.

Ji bijojo net kvėptelėti ir vos atsispyrė pagundai prieiti arčiau, apsivyti rankomis jo liemenį ir delnais pajusti, kaip po marškiniais virpa raumenys. Net neabejojo, kad jai patiktų. Patiktų, kad jie tokie tvirti ir karšti. Lyg plienas, aptrauktas aksomu.

Ši mintis buvo pavojinga, ypač po tokių erotiškų vaizdinių, neseniai aplankiusių Džoją. Tačiau ji neatsitraukė. Mėgavosi svaiginančiu ir geidulingu nuo jo sklindančiu karščiu. Negalėjo atplėšti akių nuo griežtų vyriškų veido bruožų. Tik jie dabar atrodė švelnesni. Džoja pirmą kartą pamatė, kokios švelnios Gideono lūpos – jos buvo šiek tiek pravertos, švelnus kvapas iš jo burnos maloniai kuteno jai smilkinį. O jo akys... O Dieve, tos akys...

Jo rudų, juodąjį šokoladą primenančių akių lėliukės apvestos auksiniu ruoželiu. Ir kai jo žvilgsnis nuo jos akių nuslydo prie lūpų, tas auksinis ruoželis dar labiau išsiplėtė ir sužėrėjo.

Staiga į duris kažkas tyliai pabeldė, ir netrukus jos atsidarė.

– Gideonai, aš... Ak!

Lukano sekretorė Mėja Rendel, kuri buvo bežengianti į kabinetą, pamačiusi juos stovinčius taip arti vienas kito, staiga sustojo tarpduryje.

– Aš... užsuksiu vėliau! – Jos skruostus nutvilkė raudonis, ji apsisuko ir išėjo, uždarydama paskui save duris.

Netikėtas Mėjos pasirodymas paveikė Gideoną tarsi šaltas dušas – privertė atsitokėti ir suvokti, kas netrukus galėjo įvykti.

Po velnių, juk jis ketino pabučiuoti Džoją Makinli. Džoją Makinli , dėl Dievo meilės!

Ji buvo iš tų moterų, kokios Gideonui nepatinka.

Moterys, kurias trumpam malonumui rinkdavosi Gideonas, turėjo tas pačias savybes kaip jo mėgstamas baltasis vynas – šaltas ir gaivus, neįkyriai žadinantis geismus. O Džoja buvo tarsi sodrus ir tirštas raudonasis vynas, kurio vaisių skonis savo saldumu nutvilko gomurį, ir ne pamažu, o iškart įplieskia geismą.

Slapčia žvilgtelėjusi į Gideoną Džoja suprato, kad jis jau gailisi, jog tarp jų tvyranti įtampa buvo šiek tiek sumažėjusi. Dabar jis buvo įsitempęs, giliai kvėpavo pro nosį, akys buvo niūrios, o rankos stipriai prispaustos prie šonų.

Ji, atvirkščiai, buvo apimta nesuvaldomos aistros, palietusios visą jos esybę ir privertusios greičiau plakti širdį, ir lyg pakerėta žvelgė į tas auksu žaižaruojančias akis, iš kurių gelmės veržėsi galingas jausmas.

Tos akys, jų spalva, Džojai netikėtai priminė ant stalo stovintį jos mylimą drakoną...

Ketvirtas skyrius

– Ir kaip, jūsų manymu, paaiškinsime Mėjai tą jausmingą sceną? – paklausė Gideonas.

Jo balsas buvo ledinis. Kimus. Priešiškas. Kaip visada!

Šiluma, kurią tarėsi įžvelgusi auksu spindinčių Gideono akių gelmėje, buvo tik iliuzija, nes dabar tos tamsiai rudos akys buvo piktos.

– Ką turėtume aiškinti? – lengvabūdiškai paklausė ji. – Mes tik kalbėjomės.

– Bet stovėjome per arti, šitaip stovint apie verslo reikalus nekalbama.

Gideonas su kartėliu pagalvojo, kad su Džoja dirba dar tik vieną dieną, o jis jau praranda šaltą protą. Argi įmanoma kitaip paaiškinti jo mintis , kurios sukosi vien apie tai, kaip ją pabučiuoti? Mintis? Žiūrint į tas švelnias šiek tiek praviras drėgnas lūpas, jo galvoje apskritai nebuvo jokių minčių!

– Manau, kad būtų geriausia visa tai išvis pamiršti, – tarė Džoja gūžtelėdama pečiais. – Iš patirties žinau, kad išankstinės žmonių nuomonės nepakeisi, kad ir ką jiems aiškintum, taigi bus geriausia, jei net nebandysime.

Gideonas suraukė kaktą, nes Džojos balse pasigirdo ciniška gaidelė. Ar tai dėl to, kad žmonės, taip pat ir jis, buvo linkę ją smerkti, nes šiai merginai, regis, nusispjaut, ką apie ją mano kiti? Gideonas suvokė, kad jį prie jos patraukė kaip tik tokia nuomonė, nors šį rytą visa tai virto nesusipratimu. Vis dėlto jis ir toliau nutarė laikytis tos nuomonės, nes tai buvo vienintelis ginklas, galėsiantis apsaugoti jį nuo potraukio, kurį netikėtai pajuto, – o gal jautė visada?

– Gal jums ir nesvarbu, ką apie jus mano kiti, bet man svarbu, – atkirto jis lediniu balsu. – Ypač tie žmonės, su kuriais darbe tenka susitikti kasdien.

Iki šiol išbalę jos skruostai iš pykčio užsiliepsnojo.

–  Su manimi , Gideonai, jūs taip pat susitinkate kasdien, tad gal jums bus įdomu išgristi, ką aš manau apie jus ?

Ne, jis tikrai nenorėjo išgirsti, ką apie jį mano Džoja!

Jos nuomonę jis išgirdo per pirmąjį jų susitikimą jos kontoroje prieš du mėnesius, kai ji pareiškė, jog jai nepatinka atsaini jo laikysena, o gal ir jis pats, – ir kad ji, tiesą sakant, gailisi, jog būtent jam teko imtis Stefanijos bylos, kurioje ji buvo įvardyta kaip kita moteris ir nekaltai apkaltinta išardžiusi Ričardo Niumano, jos buvusio kliento, šeimą. Šį kaltinimą pats Niumanas kažkodėl buvo linkęs palaikyti.

Gideonas šios bylos ėmėsi tik paragintas Lukano, šiam susirūpinus dėl psichinės Ričardo Niumano žmonos Rozalindos būklės. Toji moteris, apimta nevilties dėl skyrybų, ėmė grasinti fiziškai susidoroti su Stefanija. Matyt, Gideonui derėjo būti taktiškesniam, ieškant kelių iš susidariusios padėties. Gal jam reikėjo pasitarti su Džoja, kuri tuo metu buvo Stefanijos advokatė, ir tik paskui duoti nurodymus privačiam detektyvui sekti Ričardą Niumaną ir išsiaiškinti, su kuo šis yra užmezgęs romaną. Tai, kad jis buvo susidėjęs su savo viršininko žmona, paaiškino nenorą pripažinti Stefanijos nekaltumą!