Кэрол Мортимер - Sent Klero sutramdymas

– Nėra jokio reikalo viešai skalbti savo apatinius, Gideonai, – sumurmėjo ji, stengdamasi nuslėpti savo sumišimą.

– Savo apatinius? – Gideonas pasišlykštėjęs išpūtė šnerves.

– Visiems žinoma, kad dėvėti apatinius yra įprasta, – piktai tęsė Džoja. – Nemanau, kad jūs galėtumėte įsakyti...

– Nenorėčiau, kad imtume aptarinėti mano apatinius – dėviu juos ar ne, mano reikalas, tad, jums leidus, baikime šį pokalbį. – Jis nutraukė ją vidury sakinio, nustebęs linguodamas galva. – Jūs mane erzinate, kaip nė viena moteris iki šiol.

– Tikrai? – Džoja patenkinta šyptelėjo.

Gideonas supykęs pažvelgė į ją.

– Tai – ne komplimentas!

– Nė kiek tuo neabejoju, – ramiai atsakė ji. – Būtų miela jį išgirsti, bet, matyt, nesu verta, kad šaltasis ir abejingasis Gideonas Sent Kleras pakeltų į mane savo aristokratišką rudų akių žvilgsnį ar bent pasakytų, ką apie mane mano.

Gideonas suprato, kad nejaukiai šalia šios moters jaučiasi todėl, kad ji elgiasi impulsyviai. Niekada negalėjai nuspėti, ką ji pasakys ar padarys kitą minutę. Tai pripažinti žmogui, kuris niekada neparodydavo savo jausmų, buvo nelengva. Labai nelengva...

Jis stipriai sučiaupė lūpas.

– Norite mane įžeisti?

– Ar aš? Juk jūsų akys iš tikrųjų yra rudos. Ir tikrai esate aristokratas. Tiksliau, lordas Gideonas Sent Kleras.

Nei jis, nei kiti du jo broliai niekada nesinaudojo šiuo titulu. Tiesą sakant, nedaug kas žinojo, kad Lukanas yra Stauerbridžo hercogas arba kad abu jo jaunyliai broliai dvyniai yra lordai. Bet Džoja tai žinojo.

Užuot jai atsakęs, Gideonas pažiūrėjo į savo auksinį laikrodį ant riešo.

– Daugiau nebeturiu laiko su jumis plepėti. Devintą valandą man susitikimas.

Nė kiek nesumišusi ji šyptelėjo.

– Vadinasi, sveikinimo žodis – na, žinote, malonu jus matyti, jei ko prireiks, kreipkitės nesivaržydama ir taip toliau ir panašiai , – jau baigtas?

Gideonas giliai įkvėpė. Abu žinojo, kad jokios sveikinimo kalbos ir nebuvo – nė vieno, nors ir trumpo, nenuoširdaus žodžio.

– Manau, dabar jau tikrai supratote, kad būtų geriau, jei čia iš viso nedirbtumėte, – atvirai pasakė jis.

– Gyvenimas kartais būna žiaurus, tiesa? – atkirto Džoja net neslėpdama šypsenos.

Gideonas, metęs į ją paskutinį žvilgsnį, susiraukė ir apsisukęs išėjo iš kabineto trinktelėdamas durimis.

Likusi viena buvusiame Leksės darbo kambaryje, Džoja lengviau atsikvėpė. Jos paskutiniai žodžiai apie Gideono apatinius, kaip ir ankstesnis prisipažinimas, jog labai ilgisi Stefanijos, be jokios abejonės, tik patvirtino nuomonę, kurią buvo apie ją susidaręs.

Džoja puikiai žinojo, ką apie ją kaip teisininkę mano žmonės, – kad yra agresyvi, valdinga ir pernelyg tiesi. Gindama savo klientą teismo salėje ji elgdavosi tarsi ryklys, persekiojantis grobį, – sąmoningai neprieštaraudavo šiai apie ją kuriamai reputacijai.

Tik nedaugeliui ji leisdavo patirti, kad po apgaulinga profesinio atšiaurumo skraiste slypi visiškai kitokia Džoja, kurią turėjo įžvelgti ir Gideonas. Juk pasipasakojo, kaip ilgisi savo dvynės sesers...

Prieš kelerius metus, prieš tai ilgai kentusi nepagarbą, Džoja sąmoningai apsimetė esanti kieta profesionalė, nes buvo pasirinkusi siekti karjeros srityje, kurioje dominavo vyrai. Daugybė vyrų, jos nuomone, turinčių daug menkesnius sugebėjimus, gaudavo darbą ne dėl to, kad buvo gabūs, o todėl, kad buvo vyrai. Kai trečias Džojos bandymas buvo nesėkmingas dėl tos pačios priežasties, ji nusprendė nebe kovoti, o sudaryti sąjungą ir juos nugalėti jų pačių ginklu.

Todėl prieš dvejus metus, eidama į pokalbį dėl darbo su Pikardo ir Raito darbdaviais, Džoja įsigijo begalę, jos manymu, įspūdingų kostiumėlių, trumpai, nemoteriškai nusikirpo plaukus ir stengėsi atrodyti įžūli bei agresyvi profesionalė. Pokyčiai nebuvo bevaisiai, ir jai pavyko gauti darbą prestižinėje advokatų kontoroje.

Įsidarbinusi Džoja šiek tiek sušvelnino ir elgesį, ir savo išvaizdą nusprendusi, kad moteriškumas – pavyzdžiui, tarpelis tarp krūtų, dėvint drabužį gilesne iškirpte, ir aukštakulniai – kartais gali būti ne mažiau veiksmingi nei įžūlus elgesys.

Tačiau kalbėdamasi su Gideonu Sent Kleru ji juto, kad aukštai vertinama jos profesinė asmenybė ima svyruoti, ir dėl to jai buvo neramu.

– Noriu padaryti pertrauką, – ketinu nubėgti į netoli esančią kavinukę ir išgerti karšto šokolado. Gal ir jums ko nors nupirkti?

Gideonas suirzęs atitraukė akis nuo skaičių, kuriuos tuo metu analizavo savo kompiuteryje, ir piktai susiraukęs pažvelgė į Džoją, stovinčią tarp jų kabinetus jungiančių durų. Jas atidarė net nepasibeldusi, net iš mandagumo.

– Argi Leksės kabinete nėra kavos aparato?

– Aš negeriu kavos.

– Kiekviename aukšte yra gėrimų aparatai, o aštuntajame – dar ir įmonės restoranas. – Gideonas turėjo numanyti, kad tariama ramybė, kuri tęsėsi pusantros valandos, esant Džojai Makinli, greitai baigsis! – Ten tikrai turėtų būti ir karšto šokolado.

– Bet kertu lažybų, kad ant jo nebus plaktos grietinėlės ir kad jo man nepatieks dvidešimtmetis eržilas šviesiais iki pečių krintančiais plaukias.

Gideonas pagalvojo apie tris apkūnokas vidutinio amžiaus moteriškes, kurios dirbo dviem aukštais žemiau esančiame restorane, ir dar labiau susiraukė.

– Na... Ne...

– Taip ir maniau.

– Gal į kavinę einate tik dėl to eržilo, kurį laikote vyriškumo simboliu?

– O taip. – Ji nusišypsojo. – Taigi, ar ko nors norėsite? Gėrimo? Bandelės? Sausainių?

– Ne, dėkui, nenoriu, – atsakė jis, slopindamas vidinį virpulį.

– Nenorite tik gėrimo ar nenorite nieko?

Toks atkaklumas privertė Gideoną sugriežti dantimis.

– Nieko.

– Jie kepa dideles citrinines bandeles...

– Juk jau sakiau – nieko nenoriu! – Gideonas irzo vis labiau.

Jei užsimanydavo kavos, jos visada būdavo kavos aparate, ir gerdavo ją iš savo puodelio, o jei norėdavo užkąsti, pasiųsdavo savo sekretorę – Lukano sekretorę, kurios pareigas dabar buvo perėmusi Džoja Makinli, – į restoraną ko nors nupirkti.

Džoja nesitraukė nuo durų, visiškai nesijaudindama dėl to, kad jis širsta.

– Sakykite, Gideonai, ar kada esate buvęs kavinukėje?

– Ne, – burbtelėjo jis.

– O ten, kur galima gauti mėsainių?

– Ne, greitojo maisto restoranuose nesilankau, jei to norėjote paklausti. Taip pat nesu važinėjęs riedučiais, neskraidžiau skraidykle ir nenardžiau su akvalangu, – tai manęs nė kiek netraukia, kaip ir ta kavinukė už kampo!

– Brrr... nardyti su akvalangu – juk niekad nežinai, ką aptiksi paniręs į gelmes, – pasakė Džoja apsimesdama, kad ją ima šiurpulys. – Bet riedučiais važinėjau ir skraidykle skraidžiau, ir man patiko. O dėl greitojo maisto užkandinių ir kavinukių, – net nežinote, ką prarandate!

– Matyt, turite galvoje kavinukėje dirbantį dvidešimtmetį šviesiais iki pečių krintančiais plaukais. – Jis šyptelėjo. – Tokie vyrai man tikrai nepatinka. Bet ar jis jums ne per jaunas? – pašaipiai pridūrė.

– Jaunesni vyrai dabar madingi. – Džoja nesumišo ir žiūrėdama į jį reikšmingai kilstelėjo savo rusvus antakius. – Gal dėl to, kad lovoje jie būna ištvermingesni už vyresnius.

Gideonas apmirė. Kas, po galais, gali drįsti kalbėtis tokiomis temomis? Žinoma, tik Džoja Makinli. Jis niekada su niekuo nėra aptarinėjęs savo trumpalaikių fizinių ryšių ir tikrai nenorėjo nieko žinoti apie privatų Džojos gyvenimą. Ypač po jos niekinamos pastabos apie vyresnio amžiaus vyrus. Jis svarstė – ir tuo pat metu pyko ant savęs, – ar ji turėjo omenyje jo amžiaus vyrus?