Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

HARIS POTERIS IR

IŠMINTIES AKMUO

J.K.ROWLING

Iš anglų kalbos vertė ZITA MARIENĖ

UDK 820-3 Ro-179

Versta iš:

J.K.Rowling

HARRY POTTER AND THE PHILOSOPHER'S STONE,

Bloomsbury Publishing, London 1997

"Harry Poter, names, characters and related indicia are Copyright and trademark Warner Bros., 2000"

ISBN 9986-02-919-8

Copyright © Text Joanne Rowling 1997 Cover Artwork © Warner Bros. A division of Time Warner Entertainment Company L.P © Leidykla „Alma littera", 2000

skiriu Džesikai, m ė gstan č iai pasakas,

Anai, irgi jas m ė gusiai, ir Di, kuris pirmas išgirdo šit ą mano pasak ą .

PIRMAS SKYRIUS

Berniukas, kuris liko gyvas

Ponia ir ponas Dursliai, gyvenantys ketvirtame Ligustrų gatvės name, išdidžiai sakydavo, jog jie, ačiū

Dievui, normalių normaliausi žmonės. Nė nesitikėkite, kad jie įsiveltų į ką nors keista ar paslaptinga, nes tokių dalykų jie paprasčiausiai nepakenčia.

Ponas Durslis direktoriavo „Graningso" firmoje, gaminančioje grąžtus. Jis buvo stambus raumeningas vyras beveik be jokio kaklo, tačiau didžiuliais ūsais. Ponia Dursli buvo plonutė Šviesiaplaukė moterytė

mažiausiai dukart už vyrą ilgesniu kaklu, kas labai praversdavo, mat ji baisybę laiko praleisdavo per sodo tvorą šnipinėdama kaimynus. Dursliai augino sūnų, vardu Dudlis, kuris, jų įsitikinimu, buvo nuostabiausias pasaulyje berniukas.

Dursliai turėjo viską, ko tiktai geidė, bet jie turėjo ir paslaptį ir labiausiai bijojo, kad jos kas nors neatkapstytų. Manė, jog neištvertų, jei žmonės sužinotų apie Poterius. Ponia Dursli buvo ponios Poter sesuo, bet jos nesimatė jau kelerius metus; iš teisybės, ponia Dursli apsimetė visai neturinti sesers, nes ta sesuo ir jos niekam tikęs vyras buvo visiška Durslių priešingybė. Dursliai net sudrebėdavo pagalvoję, ką pasakytų kaimynai, jei šioje gatvėje pasirodytų Poteriai. Dursliai žinojo, kad Poteriai irgi turi mažą sūnelį, bet jo nebuvo net matę. Jie nenorėjo giminiuotis su Poteriais ir dėl to berniuko: to dar betrūko, kad Dudlis žaistų su tokiu vaiku.

Kai Dursliai pabudo pilką, apniukusį antradienio rytą, kurį prasidėjo mūsų istorija, debesimis aptrauktame danguje nebuvo nė menkiausio ženklo, kad netrukus visoje šalyje prasidės keisti ir paslaptingi dalykai. Ponas Durslis niūniuodamas išsirinko darbui savo pilkiausią kaklaraištį, o ponia Dursli, smagiai liežuvaudama, grūdo į aukštą kėdę žviegiantį Dudlį.

Nė katras nepastebėjo, kaip pro langą nuplasnojo didelė rusva pelėda.

Pusę devynių ponas Durslis pasiėmė portfelį, pakštelėjo pačiai skruostan ir norėjo pabučiuoti Dudlį, bet nepavyko, nes Dudlis įniršęs dribsniais drabstė sieną.

- Išdykėlis, - sukikeno ponas Durslis, išeidamas iš namų. Įlipęs į automobilį, išvažiavo iš kiemo.

Jau ant gatvės kampo į akis krito pirmas nepaprastas dalykas - katė, pasitiesusi žemėlapį. Ponas Durslis ne iš karto susigaudę, ką mato, ir papurtęs galvą atsigręžė dar pasižiūrėti. Ant gatvės kampo išvydo rainą katę, bet žemėlapio nebuvo. Kas jam pasivaideno? Tikriausiai šviesos blyksnių triukas. Ponas Durslis sumirksėjęs piktai įsispoksojo į katę. Katė atsakė tokiu pačiu žvilgsniu. Nuvažiuodamas gatve, ponas Durslis veidrodėlyje žiūrėjo į katę. Rainė dabar skaitė lentelę „Ligustrų g." - ne, tik žiūrėjo, katės juk nemoka skaityti nei gatvių pavadinimų, nei žemėlapių. Ponas Durslis nusipurtė ir išmetė katę iš galvos. Riedėdamas į miestą, galvojo tik apie didelį grąžtų užsakymą, kurio šiandien tikėjosi.

Tačiau įvažiavus į miestą, mintis apie grąžtus išgaravo. Stovėdamas rytmetinėje spūstyje, negalėjo nepastebėti, kad aplinkui pilna keistai apsirengusių praeivių. Su mantijomis. Ponas Durslis negalėjo

pakęsti neįprastai apsirengusių žmonių - o jau to jaunimėlio apranga! Pamanė, jog atėjo kažkokia kvaila nauja mada. Barbendamas pirštais į vairą, nužvelgė arčiausiai stovintį tų keistuolių būrelį. Jie susijaudinę šnibždėjosi. Ponas Durslis pasipiktino pamatęs, kad pora tų žmonių visai ne jaunikliai: va, tasai tikriausiai vyresnis už jį patį, tačiau su skaisčiai žalia mantija! Koks įžūlumas! Paskui ponui Dursliui dingtelėjo, kad čia, matyt, kažkoks paikas pokštas, - tie žmonės, be abejo, kam nors renka aukas... taip, aišku. Automobilių kolona pajudėjo, ir po kelių minučių ponas Durslis, vėl užsigalvojęs apie grąžtus, įvažiavo į „Graningso" kiemą.

Ponas Durslis savo kabinete devintame aukšte visad sėdėdavo nugara į langą. Antraip tą rytą nebūtų

įstengęs susikaupti ir mąstyti vien apie grąžtus. Taigi jis nepastebėjo, kaip dienos aky už lango nardo pelėdos, nors žmonės gatvėje matė; išsižioję rodė pirštais į tuos didelius paukščius, skraidančius virš galvos. Daugelis jų net naktį nebuvo regėję pelėdos. Tačiau pono Durslio rytas buvo visiškai normalus, be jokių pelėdų. Jis aprėkė penkis darbuotojus. Turėjo kelis svarbius telefono pokalbius, paskui dar parėkavo. Buvo puikiai nusiteikęs iki pat pietų pertraukos, o tada nutarė pasivaikščioti ir konditerijoje kitoj gatvės pusėj nusipirkti bandelę.

Buvo viską pamiršęs apie žmones su mantijomis, bet prie konditerijos vėl pamatė. Praeidamas piktai perleido juos akimis. Nesuprato, kodėl, bet jam pasidarė nejauku. Šitie žmonės irgi paslaptingai kuždėjosi, bet neturėjo jokių aukoms skirtų skardinėlių. Kai pro juos grįžo sugniaužęs maišelį su didele spurga, nugirdo keletą frazių.

- Taip, taip, girdėjau, kad Poteriai...

- Taip, jų sūnelis Haris...

Ponas Durslis sustojo it nudiegtas. Baisiausiai persigando. Dar atsigręžė į šnibždėtojus, lyg norėdamas kažką sakyti, bet susilaikė.

Puolęs per kelią, nuskubėjo į savo kabinetą, metė sekretorei įsakymą netrukdyti, čiupo telefono ragelį, ėmė sukti namų numerį, bet prieš paskutinį skaitmenį apsigalvojo. Padėjo ragelį ir glostydamasis ūsus pamanė... ne, gal jam galvoj negerai. Poteris - ne tokia jau reta pavardė. Neabejojo, kad pilna Poterių, turinčių sūnų, vardu Haris. Jis net nebuvo tikras, kad jo sūnėno vardas Haris. To berniuko akyse nebuvo matęs. Galbūt jis vardu Harvis. Arba Haroldas. Nėra reikalo gadinti nuotaikos poniai Dursli, ji visada taip susinervina, jei kas užsimena apie seserį. Ir ne be pagrindo - jeigu jis turėtų tokią seserį...

bet vis tiek - tie apsiaustėti žmonės...

Tą dieną jam buvo daug sunkiau susikaupti ir galvoti apie grąžtus, o kai penktą valandą išėjo iš darbo, čia pat už lauko durų atsitrenkė į žmogų.

- Atsiprašau, - burbtelėjo mažučiam seneliukui, kuris vos nepargriuvo. Ponas Durslis ne iš karto suvokė, jog žmogutis vilki violetine mantija. Jis nė trupučio nesupyko, kad buvo kone pargriautas. Kur tau - išsišiepė lig ausų ir spigiu balsu, kurį išgirdę praeiviai atsisuko, pasakė:

- Neatsiprašinėkit, pone, šiandien manęs niekas negali nuliūdinti. Džiaukitės, nes pagaliau nugalėtas Pats Žinote Kas! Net tokie Žiobarai kaip jūs turėtų švęsti šitą džiugią džiugią dieną!

Seneliukas apkabino poną Durslį per pusiaują ir nušlepsėjo.

Ponas Durslis liko stovėti lyg suakmenėjęs. Jį apkabino visiškai nepažįstamas žmogus. Ir dar, atrodo, pavadino „žiobaru", kad ir ką tai reikštų. Labai nemalonu. Nuskubėjo prie automobilio ir nuvažiavo namo vildamasis, kad visa tai tik įsivaizdavo, nors lig tol šito niekad nedarydavo, mat vaizduotės nepripažino.