Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

Kilo siaubingas triukšmas. Tie, kurie gebėjo kaukdami sudėti, matė, kad Grifų Gūžta dabar turi keturis šimtus septyniasdešimt du taškus -lygiai tiek, kiek Klastūnynas. Liko žingsnelis iki mokyklos taurės.

Jeigu tik Dumbldoras būtų davęs dar vieną tašką.

Dumbldoras pakėlė ranką. Salė pamažėle nutilo.

- Drąsa būna visokia, - su šypsena prabilo Dumbldoras. - Reikia didelės drąsos pasipriešinti nedraugams, tačiau nė kiek ne mažesnės - draugams. Todėl duodu dešimt taškų ponaičiui Neviliui Nevėkšlai.

Kas nors, stovintis už didžiosios salės durų, galėjo pamanyti, jog viduje nugriaudėjo sprogimas, - šitaip pasiuto Grifų Gūžtos stalas. Haris, Ronis ir Hermiona atsistoję šaukė ir plojo Neviliui, o šis, perbalęs iš netikėtumo, pranyko tarp jį glėbesčiuojančių koledžo draugų. Haris niuktelėjo Roniui šonan ir parodė į

Smirdžių: šis buvo taip apstulbęs ir pasibaisėjęs, lyg jį būtų sukaustę kūno surakinimo burtai.

- Vadinasi, - šiaip taip perrėkė Dumbldoras plojimus, mat džiūgavo net ir Varno Nagas su Švilpyne, švenčiantys Klastūnyno pralaimėjimą, -reikia pakeisti puošmenas.

Jis suplojo delnais. Žaibiškai žalias draperijas pakeitė raudonos, o sidabrines - auksinės; didžiulis Klastūnyno žaltys išgaravo, jo vietoj atsirado didingas Grifų Gūžtos liūtas. Dirbtinai išsišiepęs, Sneipas paspaudė ranką profesorei Makgonagal. Jis susidūrė su Hariu žvilgsniu, ir Haris suprato, kad

profesoriaus jausmai jam nė truputėlio nepasikeitė. Bet Hariui tai buvo nė motais. Regis, kitais metais gyvenimas bus normalus, jei tik Hogvartse šitai įmanoma.

Sis vakaras buvo gražiausias Hario gyvenime - gražesnis už tą dieną, kai laimėjo kvidičo rungtynes, už Kalėdas ir už pergalę prieš trolį... Niekada niekada jo nepamirš.

*

Hariui net buvo išgaravę, jog turi paaiškėti egzaminų rezultatai. Ir jie buvo paskelbti. Nuostabu, bet ir jis, ir Ronis išlaikė gerai; Hermiona, aišku, tapo metų pirmūne. Net Nevilis pralindo: geras herbologijos pažymys atsvėrė tragiškai prastą nuodų ir vaistų pažymį. Jie tikėjosi, kad gal bus pašalintas Gylys, toks pat kvailas kaip ir bjaurus, bet ir tas išlaikė. Apmaudu, bet ką padarysi, - kaip Ronis sakydavo, nereikia visko iš karto norėti.

Staiga ištuštėjo spintos, išsirikiavo sukrauti lagaminai. Nevilis savo rupūžę rado tualeto kertėj. Visiems mokiniams buvo įteikti raštiški įspėjimai per atostogas nenaudoti magijos. („Visada tikiuosi, kad sekretorė pamirš juos išdalyti", - liūdnai pasakė Fredis Vizlis.) Hagridas juos nuvedė prie valčių. Paskui jie persikėlė per ežerą; sulipo į Hogvartso traukinį; važiavo juokdamiesi ir šnekėdami, o pakelės darėsi vis žalesnės ir tvarkingesnės; dumdami pro Žiobarų miestus, krimto Berti Bot „Visokio skonio pupeles", paskui nusivilko burtininkų mantijas ir apsiaustus; galiausiai traukinys sustojo Kings Kroso stotyje prie devinto su trim ketvirčiais perono.

Praėjo nemažai laiko, kol visi išsirito iš vagono. Prie bilietų barjero senas kontrolierius juos leido pro vartus po du ir tris, kad negarmėtų visu pulku ir negąsdintų Žiobarų.

- Būtinai abu atvažiuokite pas mus, - tarė Ronis. - Pasiųsiu pelėdą.

- Ačiū, - pasakė Haris. - Turėsiu ko laukti.

Grįžtančius į Žiobarų pasaulį juos stumdė praeiviai. Draugai atsisveikindami šaukė:

- Iki, Hari!

- Lik sveikas, Poteri!

- Vis dar garsenybė, - išsišiepė jam Ronis.

- Ten, kur grįžtu, tikrai ne, - pasakė Haris.

Su Roniu ir Hermiona jis kartu praėjo pro vartus.

- Va, kur jis, mama, va!

Tai šaukė Džine Vizli, Ronio sesutė, bet ji rodė ne į Ronį.

- Haris Poteris! - sucypė ji. - Žiūrėk, mama! Aš matau...

- Raminkis, Džine, be to, negražu rodyti pirštu. Ponia Vizli jiems nusišypsojo.

- Nuotykingi metai? - paklausė.

- Labai, - atsakė Haris. - Dėkui už saldainius ir megztinį, ponia Vizli.

- Oi, nėr už ką, vaikeli.

- Ar jau pasiruošęs?

Tai buvo dėdė Vernonas: vis toks pat raudonas, toks pat ūsuotas ir piktas ant Hario už jo įžūlumą. Tik pamanykite - pilnoje normalių žmonių stotyje neštis narve pelėdą! Už jo stovėjo teta Petunija ir Dudlis.

Jie, regis, bijojo net pažvelgt į Harį.

- Jūs, matyt, būsite Hario šeima! - sušuko ponia Vizli.

- Panašiai, - tarė dėdė Vernonas. - Paskubėk, berniuk, mes neturime visos dienos. - Ir jis nuėjo.

Haris dar norėjo tarti žodį Roniui su Hermiona.

- Na, pasimatysime rudenį.

- Linkiu tau... smagių atostogų, - tarė Hermiona, nepatikliai žiūrėdama į dėdę Vernoną ir negalėdama atsistebėti, kad žmogus gali būti toks nemalonus.

- Oi, dėkui. - Ronis su Hermiona nustebo, kai Haris plačiai nusišypsojo. - Jie juk nežino, kad mums uždrausta namie naudoti magiją. Šią vasarą bus tikrai linksma su Dudliu...

Rowling J. K.

Ro 179 Haris Poteris ir Išminties Akmuo / J. K. Rowling; iš anglų kalbos vertė Zita Marienė. - Vilnius: Alma littera, 2002. - 246 p.

ISBN 9986-02-919-8

J. K. Rowling buvo kukli vieniša motina, gyvenanti su dukrele iš bedarbio pašalpos, kai kavinukėje ant visokių popieriaus lapelių pradėjo kurti istoriją apie Harį Poterį. Šiandien smalsusis nenuorama Haris

— viso pasaulio vaikų numylėtinis, o autorė — milijonierė. „Haris Poteris ir Išminties Akmuo" (1997) sulaukė keleto knygų tęsinio.

Haris Poteris — vienuolikmetis su akinukais, vargstantis klaikioje dėdės ir tetos Durslių šeimynėlėje.

Didžiausias jo kankintojas — dručkis pusbrolis Dudlis. Haris miega sandėliuke po laiptais ir nė sykio nėra šventęs gimtadienio.

Viskas pasikeičia pašto pelėdai atnešus nepaprastą kvietimą — mokytis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Prasideda nepamirštami jo nuotykiai: jis išmoksta keisčiausių burtų, tampa kvidičo (lyg ir krepšinio ant šluotų) čempionu, padeda išperinti slibiniūkštį ir, slepiamas neregimojo apsiausto, leidžiasi į pavojingą žygį. Su keletu ištikimų draugų Haris Poteris eina pasitikti stebuklingos savo lemties...