Rowling K - Haris Poteris ir išminties akmuo

- Nedrįskite niekur eiti, - nesiliovė Nevilis, - nes dar kartą įkliūsite. Grifų Gūžtai vėl pridarysite bėdos.

- Nieko nesupranti, - pasakė Haris, - tai labai svarbu. Bet Nevilis, matyt, pasiryžo laikytis iki galo.

- Aš jūsų neleisiu, - tarė užstodamas portreto skylę. - Aš... aš mušiuosi!

- Nevili, - pratrūko Ronis, - pasitrauk nuo skylės, nebūk kvailas...

- Nedrįsk manęs vadinti kvailu! - suriko Nevilis. - Manau, kad neturite teisės daugiau nusižengti taisyklėms! Jūs patys man liepėte niekam neužsileisti!

- Taip, bet ne mums! - nebeteko kantrybės Ronis. - Nevili, tu nesuvoki, ką darai!

Jis žengė artyn, ir Nevilis išmetė rupūžę. Trevoras nušliumpsėjo šalin ir dingo iš akių.

- Gerai, tik pabandyk man suduoti! - iškėlė kumščius Nevilis. - Aš pasirengęs!

Haris pasisuko į Hermiona.

- Daryk ką nors, - ėmė maldauti. Hermiona žengtelėjo į priekį.

- Nevili, - tarė ji, - man iš tikrųjų labai labai gaila. Ji pakėlė lazdelę.

- Petrificus totalus! - sušuko ji, žvelgdama į Nevilį.

Nevilio rankos prisiplojo prie šonų. Kojos sulipo. Sustingęs kūnas su-sverdėjo ir tiesus kaip lenta plojosi ant grindų.

Hermiona pribėgusi jį apvertė. Nevilio žiauna buvo surakinta, jis negalėjo kalbėti. Judėjo tik akys, sklidinos siaubo.

- Ką jam padarei? - sušnibždėjo Haris.

- Tai visiško paralyžavimo burtai, - liūdnai atsakė Hermiona. - O Ne-vili, labai atsiprašau.

- Reikėjo, Nevili, neturim kada aiškinti, - tarė Haris.

- Vėliau suprasi, Nevili, - bandė raminti draugą Ronis, kai, peržengusi jį, trijulė užsitraukė neregimąjį

apsiaustą.

Tačiau palikti Nevilį gulėti kaip rąstą neatrodė labai geras ženklas. Šitaip susijaudinusiems kiekvienos statulos šešėlis atrodė panašus į Filčą, kiekvienas tolimas vėjo dvelktelėjimas priminė atlekiantį

Akilandą. Pirmųjų laiptų viršuje jie išvydo trinantis Ponią Noris.

- Ei, nors kartą jai įspirkim, - sušnibždėjo Ronis Hariui ausin, bet Haris papurtė galvą. Jiems atsargiai ją apeinant, Ponia Noris palydėjo juos didžiulėmis it lemputės akimis, bet nieko nedarė.

Toliau jie nieko nesutiko. Tačiau prie ketvirto aukšto laiptų pažeme sklandė Akilandą ir traukiojo kilimą laikančius virbus, kad žmonės sukluptų.

- Kas čia? - staiga paklausė jiems prisiartinus ir primerkė klastingas juodas akutes. - Žinau, kad esate, nors nematau. Ar jūs vampyrai, ar šmėklos, ar nenaudėliai mokiniai?

Jis šovė aukštyn ir prisimerkęs pakibo palubėj.

- Turėčiau pašaukti Filčą, oi turėčiau, jei kas nematomas slankioja aplinkui.

Staiga Hariui šovė į galvą mintis.

- Akilanda, - kimiai sukuždėjo, - Kruvinasis Baronas turi priežastį būti nematomas.

Akilanda iš netikėtumo vos nenudribo žemėn, bet laiku susigriebęs ėmė skraidyt per kokį žingsnį nuo laiptų.

- Ak, atleiskit, jūsų kruvinoji šviesybe, - saldžiai prabilo jis. - Mano klaida, mano klaida...

nepamačiau... aišku, negalėjau pamatyti, juk jūs nematomas... atleiskite, Barone, seniui Akilandai už jo nevykusį pokštą.

- Aš su reikalu, Akilanda, - suniurzgė Haris. - Kad šiąnakt man nesipainiotum.

- Gerai, pone, tučtuojau išnykstu, - tarė Akilanda, vėl pakildamas aukštyn. - Tikiuosi, Barone, kad jums pasiseks sutvarkyti savo reikalą, daugiau netrukdau.

Ir jis nušvilpė žemyn.

- Nuostabu, Hari! - kužtelėjo Ronis.

Po kelių akimirkų jie atsidūrė priešais ketvirto aukšto koridoriaus duris - ir jos buvo atviros.

- Na, štai, - tyliai tarė Haris. - Sneipas jau praėjo pro Pūkelį. Matydami atviras duris, visi kažkaip aiškiau pajuto, kas jų laukia. Po

apsiaustu Haris kreipėsi į draugus:

- Jei norite grįžti, jūsų nekaltinsiu. Galit pasiimti apsiaustą, man jo nebereikės.

- Nebūk paikas, - atšovė Ronis.

- Mes eisime su tavim, - pasakė Hermiona. Haris pastūmė duris.

Durims girgžtelėjus, jie išgirdo slopų urzgimą. Visų trijų šuns galvų nosys ėmė piktai uosti orą, nors Pūkelis jų ir nematė.

- Kas ten prie jo kojų? - paklausė Hermiona.

- Panašu į lyrą, - tarė Ronis. - Tikriausiai Sneipas paliko.

- Kai nutyla muzika, jis pabunda, - paaiškino Haris. - Na, štai...

Jis greit išsitraukė Hagrido dūdelę ir ėmė pūsti. Jokios melodijos neiš-gavo, bet nuo pirmo garso žvėries akys ėmė merktis. Haris bijojo krustelėti. Palengva šuns urzgimas nutilo - jis sukniubo, paskui nuvirto ant šono ir giliai įmigo.

- Pūsk toliau, - įspėjo Ronis Harį, kai jie, išsinėrę iš apsiausto, nusėlino prie slaptųjų durų. Einant pro milžiniškas galvas, tvokstelėjo smarvė.

- Manau, kad atitrauksime dangtį, - pasakė Ronis, žvelgdamas už drybsančio šuns. - Nori pirma pabandyt, Hermiona?

- Ne, nenoriu.

- Gerai. - Sukandęs dantis, jis peržengė šuns kojas. Pasilenkęs patraukė geležinį žiedą, ir liuko dangtis pasikėlė.

- Ką matai? - susirūpino Hermiona.

- Nieko... juoduma... kopėčių nėra, reiks šokti žemyn. Tebepučiantis dūdelę Haris pamojo Roniui ir bakstelėjo pirštu į save.

- Tu nori pirmas? Tikrai? - dar paklausė Ronis. - Neaišku, ar giliai dugnas. Atiduok dūdelę Hermionai, tegul jį laiko užmigdytą.

Haris atidavė. Per tas kelias akimirkas tylos Pūkelis suurzgė ir sujudėjo, bet vos Hermiona papūtė, vėl giliausiai užmigo.

Haris žengė per šunį ir pažvelgė į gelmę. Dugno nesimatė.

Jis įleido kojas į skylę ir pakibo ant rankų. Pažvelgęs aukštyn Roniui tarė:

- Jei man kas atsitiktų, nešokit iš paskos. Eikite tiesiai į pelėdyną ir pasiųskite pas Dumbldorą Hedvigą, gerai?

- Gerai, - atsakė Ronis.

- Tikiuosi, greit pasimatysim...

Ir Haris paleido rankas. Pro ausis švilpė šaltas drėgnas oras, o jis krito ir krito, ir krito...

PLUMPT. Žnektelėjo į kažką minkšta. Atsisėdęs apsigraibė, nes tamsoje nieko nematė. Atrodė, jog sėdi ant kažkokio augalo.

- Tvarka! - sušuko jis šviesos kvadratėliui, ne didesniam už pašto ženklą, kuris buvo liuko anga. -

Minkštai nukritau, galite šokti!

Ronis nieko nelaukė. Šlumštelėjo šalia Hario.

- Kas čia? - buvo pirmi jo žodžiai.

- Nežinau, kažkoks augalas. Matyt, jis čia tam, kad neprisitrenktum. Hermiona, šok!

Tolima melodija nutilo. Šuo garsiai suskalijo, bet Hermiona jau buvo nušokusi Hariui iš kito šono.

- Mes baisiai giliai po mokykla, - nustatė ji.

- Laimei, kad čia auga tas daiktas, - pasakė Ronis.

- Laimei? - riktelėjo Hermiona. - Pasižiūrėkit į save!

Pašokusi ji prisispaudė prie sienos. Ir ėmė vaduotis iš gyvatiškų čiuptuvų, kuriais tas augalas vos nušokusiai ėmė pančioti kulkšnis. Ronio ir Hario kojos jau buvo kietai surakintos, o jie nė nepastebėjo.

Hermionai vargais negalais pavyko išsilaisvinti, kol augalo virkščios neapvyniojo kojų. Dabar ji su siaubu žiūrėjo, kaip berniukai drasko nuo savęs augalą, bet kuo labiau jie muistėsi ir plėšėsi, tuo tvirčiau augalas juos varžė.

- Nejudėkit! - šūktelėjo Hermiona. - Žinau, kas tai. Velnio Raizgai!

- O, puiku, kad žinome pavadinimą, daug naudos, - atšovė Ronis atsilošdamas, bandydamas sulaikyti augalą, kad neužveržtų kaklo.

- Nutilk, noriu prisiminti, kaip jie sunaikinami! - sušuko Hermiona.

- Paskubėk, jau dūstu! - sušvokštė Haris, draskydamas virkščias ant krūtinės.

- Velnio Raizgai, Velnio Raizgai... Ką sakė profesorė Diegavirtė? Jie mėgsta drėgmę ir tamsą...

- Tai užkurk ugnį! - sugargė Haris.

- Taip... žinoma... bet nėra malkų! - vos neverkė Hermiona, grąžydama rankas.