Rowling K - Haris Poteris ir išminties akmuo

- GAL IŠPROTĖJA!! - suriko Ronis. - TU RAGANA AR NE RAGANA?

- Oi, teisybė! - susizgribo Hermiona ir, išsitraukusi lazdelę, kažką sumurmėjo ir į augalą, kaip andai - į

Sneipą, paleido melsvų kibirkščių pliūpsnį. Po valandėlės abu berniukai pajuto, jog raizgai atsileidžia leipdami nuo šilumos ir šviesos. Raitydamiesi ir trūkčiodami jie atsivyniojo, ir Haris su Roniu liko laisvi.

- Laimė, kad gerai iškalei herbologiją, Hermiona, - pasakė Haris, kai, braukdamas nuo kaktos prakaitą, atsistojo šalia jos prie sienos.

- Aha, - pritarė Ronis. - Ir laimė, kad Haris niekad nepameta galvos. Dievaži - „nėra malkų"!

- Čionai, - parodė Haris tunelį uoloje - vienintelį kelią iš duobės.

Be savo žingsnių, jie girdėjo tik tykų vandens zurzenimą tunelio sienomis. Kelias smego žemyn, ir Haris prisiminė Gringotsą. Nemaloniai nuėjo per širdį, kai pagalvojo apie slibinus, saugančius burtininkų banko saugyklas. Jeigu susidurtų su slibinu, suaugusiu slibinu... jau Norberto užteko...

- Ar girdi? - sušnibždėjo Ronis.

Haris įsiklausė. Aukštai virš galvų kažkas tyliai šiugždėjo ir skrebėjo.

- Manai, vaiduoklis?

- Nežinau... Man rodos, tai sparnai.

- Priekyje šviesu... matau kažką judant.

Pasiekę tunelio galą, jie išvydo skaisčiai apšviestą salę aukštais skliautais. Salėje buvo net tiršta margų

paukštelių, plakdami sparneliais jie siuvo po visą erdvę. Priešingoje sienoje buvo sunkios medinės durys.

- Kaip manai, ar jie mus užpuls, jeigu eisim prie tų durų?

- Galbūt, - pasakė Haris. - Neatrodo labai pikti, bet jei siūbtelėtų visi kartu... Na, niekur nedingsi...

bėgu.

Giliai įkvėpęs, jis užsidengė veidą delnais ir pasileido per salę. Jau laukė, kad jį ims kapoti aštrūs snapeliai ir draskyti nagai, bet nieko neatsitiko. Duris pribėgo nepaliestas. Patraukė rankeną, bet durys buvo užrakintos.

Atskuodė ir anie. Visaip stumdė duris, tąsė rankeną, bet durys nepasidavė net Hermionai ištarus Alohomoros burtažodį.

- Kas dabar? - nukabino nosį Ronis.

- Tie paukščiai... negali būti tik dėl gražumo, - mąstė Hermiona.

Jie žiūrėjo, kaip paukšteliai nardo palubėje, kaip spindi jų plunksnos... Spindi?

- Tai ne paukščiai, - staiga suvokė Haris, - o raktai! Sparnuoti raktai. Tik įsižiūrėkite. Vadinasi... - Jis ėmė žvalgytis po salę, o kiti prisimerkę tyrinėjo raktų pulką. - Taip... Štai šluotos! Reikia pasigauti durų

raktą!

- Bet raktų šimtai! Ronis patikrino užraktą.

- Reikia ieškoti didelio ir senoviško... galbūt sidabrinio, kaip ir rankena.

Apžergę po šluotą, jie pasikėlė į raktų tirštymę. Stvarstė ir gaudė, bet užburtieji raktai taip vikriai ištrūkdavo, kad nieko negalėjai padaryti.

Tačiau Haris ne veltui buvo jauniausias šimtmečio gaudytojas. Jis mokėjo įžiūrėti, ko nieks neįžiūrėdavo. Valandžiukę pasisukiojęs spalvingų plunksnų sūkuryje, pastebėjo didelį sidabro raktą sulenktu sparneliu, lyg jį jau kas būtų sugavęs ir bandęs įgrūsti į rakto skylutę.

- Radau! - sušuko jis. - Antai tas... va... ne, tenai... skaisčiai mėlynais sparneliais... vienam šone visos plunksnos sušiauštos.

Ronis puolė ten, kur parodė Haris, bet atsitrenkęs į lubas vos nenusivertė nuo šluotos.

- Turime jį apsupti! - šūktelėjo Haris, nenuleisdamas akių nuo rakto sužalotu sparneliu. - Roni, tu puoli iš viršaus, Hermiona sulaiko iš apačios, o aš pabandysiu sugauti. Viens, du, JAU!

Ronis nėrė, Hermiona šovė viršun, bet raktas išsisuko ir jį nusivijo Haris; raktas puolė sienos linkui, Haris pasilenkė ir viena ranka spėjo prispausti jį prie akmens. Paukštelis nemaloniai trakštelėjo.

Po salės skliautais nuaidėjo pergalingi Ronio ir Hermionos šauksmai.

Jie mikliai nusileido, ir Haris nubėgo prie durų. Raktas delne spurdėjo. Jis įkišo jį ir pasuko -

puikiausiai tinka. Vos spragtelėjo užraktas, raktas nuskrido dar labiau pasišiaušęs po antro sugavimo.

- Pasirengę? - paklausė Haris, suimdamas rankeną. Jie linktelėjo. Jis atidarė duris.

Viduje buvo aklina tamsa, jie ničnieko neįžiūrėjo. Bet kai tik įžengė vidun, plykstelėjo šviesa, atidengdama nepaprastą vaizdą.

Visą patalpą užėmė didžiulė šachmatų lenta. Jie stovėjo priešais juodas figūras, aukštesnes už juos ir berods iškaltas iš akmens. Kitoj pusėj buvo išsirikiavusios baltos figūros. Haris, Ronis ir Hermiona sudrebėjo -baltieji neturėjo veidų.

- Ką gi dabar daryti? - sušnibždėjo Haris.

- Nejau neaišku? - tarė Ronis. - Turim žaisdami prasiskinti kelią per kambarį.

Už baltųjų buvo matyti kitos durys.

- Kaip? - neramiai paklausė Hermiona.

- Manau, jog reiks tapti šachmatininkais, - atsakė Ronis.

Priėjęs prie juodo žirgo, palietė jį. Akmuo atgijo. Žirgas ėmė kasti kanopa žemę, raitelis grįžtelėjo galvą su šalmu ir pažvelgė žemyn į Ronį.

- Ar mums... reikia eiti su jumis?

Juodasis raitelis linktelėjo. Ronis pasisuko į draugus.

- Reikia pagalvoti... - tarė. - Matyt, turime užimti trijų juodųjų figūrų vietas...

Haris su Hermiona tyliai stebėjo, kaip Ronis mąsto. Pagaliau jis pasakė:

- Na, neįsižeiskite, bet nė vienas nemokat žaisti šachmatais...

- Mes ir neįsižeidžiam, - skubiai patikino Haris. - Tik sakyk, ką daryti.

- Ką gi, Hari, stok vietoj to rikio, Hermiona, užimk ano bokšto vietą. -O tu?

- Aš būsiu žirgas.

Figūros, matyt, klausėsi, nes sulig tais žodžiais žirgas, rikis ir bokštas atsuko baltiesiems nugaras ir nulipo nuo lentos palikdami tris laisvus langelius, kuriuos ir užėmė Haris, Ronis ir Hermiona.

- Baltieji visad pradeda, - paaiškino Ronis, žvelgdamas per lentą. -Taip... žiūrėkite...

Baltųjų pėstininkas žengė per du langelius.

Ronis ėmė varinėti juoduosius. Jie tylėdami ėjo ten, kur buvo siunčiami. Hariui drebėjo keliai. Kas, jeigu jie pralaimės?

- Hari, eik įstrižai dešinėn per keturis langelius.

Pasidarė baisu, kai buvo nukirstas antras jų žirgas. Baltųjų karalienė nubloškė raitelį ant grindų ir nutempė nuo lentos. Jis liko gulėti kniūbsčias.

- Taip reikėjo, - sukrėstas pasakė Ronis. - Užtat galėsime paimti aną rikį. Hermiona, eik.

Baltieji buvo negailestingi. Netrukus pasieny gulėjo visa eilė juodų figūrų. Du kartus Ronis vos nepražiopsojo Hariui ir Hermionai gresiančio pavojaus. Pats blaškėsi po lentą ir nukirto beveik tiek baltųjų, kiek jie prarado savo juodųjų.

- Jau beveik priartėjom, - staiga sumurmėjo jis. - Duokit pagalvoti... duokit pagalvoti...

Į jį atsisuko beveidė baltųjų karalienė.

- Taip... - tyliai tarė Ronis. - Vienintelė išeitis... Aš turiu būti nukirstas.

- NE! - riktelėjo Haris su Hermiona.

- Tai šachmatai! - atšovė Ronis. - Kartais reikia ir paaukoti! Žengsiu per vieną langelį, ir ji mane paims.

Ir tada, Hari, bus matas!

-Bet...

- Gal nebenori sukliudyti Sneipui?

- Roni...

- Klausyk, jei nepaskubėsi, jis paims Akmenį! Tikra tiesa.

- Pasiruošęs? - dar paklausė Ronis, išblyškęs, bet ryžtingas. - Jau einu... laimėję nesnauskite.

Jis žengė, ir baltoji karalienė puolė. Vožė Roniui galvon akmenine ranka, ir jis susmuko. Hermiona suspiegė, bet liko stovėti savo langelyje. Baltoji karalienė nuvilko Ronį šonan. Jis atrodė švariai nokautuotas.

Priblokštas Haris paėjo tris langelius į kairę.

Baltasis karalius nusiėmė karūną ir sviedė Hariui po kojų. Jie laimėjo. Šachmatų figūros nusilenkė ir išėjo palikdamos duris nebesaugomas. Dar

kartą graudžiai žvilgtelėję į Ronį, Haris su Hermiona puolė pro tas duris ir pasileido koridoriumi. - O