Rowling K: Haris Poteris ir išminties akmuo

- Tik penkias minutes, - maldavo Haris.

- Nė už ką.

- Profesorių Dumbldorą juk įleidote...

- Na, žinoma, jis - direktorius, visai kas kita. Tau reikia ilsėtis.

- Aš ir ilsiuosi, matote, kad guliu, ir iš viso... Būkit gera...

- Ai, bala nematė, - nusileido ji. - Tačiau tik penkias minutes. Ir ji įleido Ronį su Hermiona.

- Hari!

Hermiona, atrodo, mielai vėl būtų puolusi ant kaklo. Haris džiaugėsi, kad ji susilaikė, nes galva tebeplyšo.

- Oi, Hari, mes žinojome, kad tu... Dumbldoras taip nerimavo...

- Visa mokykla ūžia, - pasakė Ronis. - Kas iš tikrųjų įvyko?

Šis atvejis buvo vienas tų, kai tikroji istorija pranoksta keisčiausius ir neįtikimiausius gandus. Haris viską jiems papasakojo: apie Kvirlį ir veidrodį, apie Akmenį ir Voldemortą. Ronis su Hermiona buvo puikūs klausytojai: kur reikia, aikčiojo, o Hariui papasakojus, kas buvo po Kvirlio turbanu, Hermiona suspigo.

- Taigi Akmens nebėra? - pagaliau paklausė Ronis. - Ugninis ims ir numirs?

- Aš taip ir pasakiau, bet Dumbldoras mano, kad... pala, kaip ten... Aaa - kad „racionaliam protui mirtis tėra dar vienas didelis nuotykis".

- Visada sakiau, kad jis trenktas, - tarė Ronis, labai patenkintas, kad jo mylimas herojus toks pakvaišęs.

- O kas judviem nutiko? - paklausė Haris.

- Na, sėkmingai sugrįžau į tą kambarį, - ėmė pasakoti Hermiona. -Atgaivinau Ronį... ne iš karto... tada dūmėme į pelėdyną pasiųsti Dumbldorui Hedvigos, bet didžiajame hole susidūrėme su juo pačiu. Jis jau žinojo, tik paklausė: „Haris tenai?" - ir nulėkė į ketvirtą aukštą.

- Kaip manai, ar jis tave ir buvo numatęs šitam žygiui? - paklausė Ronis. - Juk atsiuntė tavo tėčio apsiaustą, ir šiaip?

- Na, žinai! - pratrūko Hermiona. - Jeigu šitaip padarė... noriu pasakyti... tiesiog baisu... tu galėjai žūti.

- Ne, nebaisu, - iš lėto pasakė Haris. - Keistas žmogus tasai Dumbldoras. Manau, jis norėjo duoti man galimybę. Mano galva, jis žino viską, kas dedasi mokykloje. Tikriausiai numanė, ką mes ketiname daryti, ir užuot sukliudęs išmokė mus, ko reikia. Nemanau, kad šiaip sau leido man sužinoti, kaip veikia veidrodis. Man beveik atrodo, kad jis nusprendė, jog aš turiu teisę susidurti su Voldemortu...

- Aha, Dumbldoro nepaimsi, - išdidžiai tarė Ronis. - Klausyk, rytoj turi atsikelti į mokslo metų

pabaigos puotą. Taškai suskaičiuoti, Klastūnynas, aišku, laimėjo. Tu nedalyvavai paskutinėse kvidičo rungtynėse, ir be tavęs Varno Nagas mus sutriuškino. Bet vaišės bus geros.

Įlėkė madam Pomfri.

- Išbuvot beveik penkiolika minučių, o dabar MARŠ!

*

Gerai išsimiegojęs Haris jautėsi kone normaliai.

- Noriu į puotą, - tarė jis madam Pomfri, dėliojančiai jo saldainių dėžutes. - Juk leisite, ar ne?

- Profesorius Dumbldoras liepė leisti, - smerkiamai pasakė ji, tarsi, jos nuomone, profesorius Dumbldoras nesuvoktų, kokios pavojingos gali būti visokios puotos. - Atėjo dar vienas lankytojas.

- O, gerai. Kas jis?

Pro duris šonu įslinko Hagridas. Kaip visada, atrodė tikras milžinas, kuriam ne vieta kambaryje.

Atsisėdęs šalia Hario, pažvelgė į jį ir apsipylė ašaromis.

- Vis aš... baidyklė... kaltas! - sukūkčiojo užsidengdamas veidą delnais. - Aš nelabajam prasitariau, kaip praeit pro Pūkelį! Aš pasakiau! Tik šito vieno dalyko jis nežinojo, o aš pasakiau! Ir tu galėjai žūti! Ir viskas

dėl slibino kiaušinio! Kaip gyvas daugiau neimsiu į burną viskio! Mane reikėtų išmesti ir ištremti pas Žiobarus!

- Hagridai! - išsigando Haris, matydamas, kaip Hagridas dreba iš sielvarto ir atgailos, o per barzdą varva ašaros, didumo kaip žirniai. - Hagridai, jis ir taip būtų sužinojęs. Juk tai Voldemortas - būtų

išsiaiškinęs ir be tavo sakymo.

- Tu galėjai žūti! - sriūbavo Hagridas. - Ir neminėk jo vardo!

- VOLDEMORTAS! - suriko Haris, ir Hagridas taip išsigando, kad net verkti nustojo. - Aš buvau jį

sutikęs ir turiu teisę vadinti jį vardu. Neliūdėk, Hagridai, mes išgelbėjom Akmenį, bet jo nebėr, tasai negalės juo pasinaudoti. Imk šokoladinę varlę, krūvas jų turiu...

Hagridas ranka nusibraukė panosę ir tarė:

- Va, prisiminiau, kad turiu tau dovaną.

- Tikiuosi, ne sumuštinių su šermuonėlio mėsa? - susirūpinęs paklausė Haris, ir Hagridas pagaliau susijuokė.

- Ne... Dumbldoras man vakar davė laisvą dieną, kad galėčiau suveikti. Aišku, turėjo mane išmest iš darbo... Na, bet štai ką tau atnešiau.

Jis padavė didelį oda įrištą albumą. Haris smalsiai jį atskleidė. Albumas buvo pilnas stebuklingų

fotografijų: iš kiekvieno puslapio jam šypsojosi ir mojo gyvi mama su tėčiu.

- Išsiuntinėjau pelėdas pas visus tavo tėvų mokyklos draugus - paprašiau jų nuotraukų... Žinojau, kad nė vienos neturi... Ar patinka?

Haris nepajėgė atsakyti, bet Hagridas suprato.

*

Tą vakarą Haris vienas išėjo į mokslo metų pabaigos puotą. Madam Pomfri jį užlaikė: vis trepsėjo aplink, dar nusprendė vieną kartą patikrinti sveikatą, taigi didžiąją salę jis rado jau pilną. Ji buvo išpuošta žalia ir sidabrine Klastūnyno spalvomis - mat „klastuoliai" septintą kartą iš eilės laimėjo mokyklos taurę. Sieną už Garbingojo stalo dengė didžiulė vėliava su Klastūnyno herbu - žalčiu.

Hariui įžengus visi staiga nutilo, paskui iš karto garsiai sušneko. Jis klestelėjo į kėdę prie Grifų Gūžtos stalo tarp Ronio ir Hermionos nekreipdamas dėmesio, kad daugelis stojasi pasižiūrėt į jį.

Laimei, po valandėlės pasirodė Dumbldoras ir plepėjimas liovėsi.

- Praėjo dar vieneri metai! - smagiai prabilo jis. - Truputį jus pagaišinsiu dusulingo senio postringavimais, o tada jau galėsite suleisti dantis į visus tuos gardėsius. Na, ir meteliai pasitaikė! Turiu vilties, jog jūsų galvos šiek tiek pilnesnės, nei buvo... na, bet prieš akis visa vasara ir iki naujų mokslo metų jos vėl ištuštės...

Dabar, kaip suprantu, reikia įteikti mokyklos taurę. Koledžai vietomis pasiskirstė taip: ketvirta vieta -

Grifų Gūžta, trys šimtai dvylika taškų, trečia vieta - Švilpynė, trys šimtai penkiasdešimt du taškai, antra vieta -Varno Nagas, keturi šimtai dvidešimt šeši taškai. Pirmą vietą laimėjo Klastūnynas - keturi šimtai septyniasdešimt du taškai.

Klastūnyno stalas pašėlo klykti ir trepsėti. Haris matė, kaip Drakas Smirdžius tranko į stalą savo taurę.

Bjauru žiūrėti.

- Taip, taip, puikūs rezultatai, Klastūnyne, - tarė Dumbldoras. - Tačiau nedera pamiršti pastarųjų

įvykių.

Salė nuščiuvo. Klastūnynas nustojo vaipytis.

- Hmm... - numykė Dumbldoras. - Turiu jums paskelbti naujausią skaičiavimą ir papildomus taškus.

Pažiūrėsim. Aha... Pirma, ponaitis Ronaldas Vizlis. - Ronis užraudonijo kaip burokas. - Už jo sužaistą geriausią Hogvartso istorijoje šachmatų partiją Grifų Gūžtai skiriama penkiasdešimt taškų.

Nuo Grifų Gūžtos šauksmų kilnojosi salės lubas atstojantis stebuklingas dangaus skliautas ir virpėjo jame spindinčios žvaigždės. Persis kitiems prefektams gyrėsi:

- Žinokite, čia mano brolis! Jauniausias! Perėjo Makgonagal sukurtą šachmatų lentą!

Pagaliau vėl visi nutilo.

- Antra, panelė Hermiona Įkyrėlė. Už jos blaivią logiką įveikiant liepsnas Grifų Gūžtai skiriama dar penkiasdešimt taškų.

Hermiona įsikniaubė į delnus, ir Haris smarkiai įtarė, jog ji verkia. „Grifiukai" visai pašėlo - jie pirmauja šimtu taškų!

- Trečia, ponaitis Haris Poteris, - toliau vardijo Dumbldoras. Salėje stojo kapų tyla. - Už jo išradingumą ir nepaprastą drąsą Grifų Gūžtai skiriu šešiasdešimt taškų.